2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

TAUTA IR VALSTYBĖ GYVUOJA, KOL GERBIA DIDVYRIUS

Iš monsinjoro asmeninio archyvo – Šį vasarį viešėdamas JAV, mons.Alfonsas Svarinskas buvo užsukęs ir į Prezidento Ronaldo Reigano biblioteką, įsikūrusią Los Andželo priemiestyje. Čia monsinjoras yra palikęs saugoti ir savo kalinio drabužius, kai kalėjo griežtojo režimo lageryje.

Šį birželį mūsų tauta, kaip ir kiekvienais metais, paminėjo Gedulo ir Vilties dieną, prisiminė pirmąsias tremtis ir nekaltų žmonių aukas sovietinės imperijos lageriuose. Tačiau ta proga, ne mažiau svarbu pažymėti, jog Lietuvos Seime šiemet pirmą kartą oficialiai buvo paminėta ir Lietuvos okupacijos diena. Nuo šio įvykio, nulėmusio Lietuvos valstybingumo praradimą, birželio 15 dieną sukako 70 metų. Apie šiuos nelemtus įvykius mūsų skaitytojams plačiau papasakoti sutiko tų dienų gyvas liudininkas - Lietuvos partizanų kapelionas, monsinjoras Alfonsas SVARINSKAS.

BE MOTINOS TĖVYNĖS

Bernardas BRAZDŽIONIS

Malda

O Dieve Tėve mūsų, mes skurdūs kaip našlaičiai,
Be motinos tėvynės, be žemės, be namų,
Rasa savos malonės mūs krūtines palaistyk,
Suspaustas juodo vargo, nelaimių ir skausmų.

Jie kūrė naują rezistenciją

Alfredas ADOMĖNAS

Leisk, o Dieve šį jungą numesti,
Ir kentėti stiprybės mums duok!
Leisk mums kelią į laisvę surasti,
Iš vergijos baisios išvaduok!

 (A. Klimavičius)

Sovietinė tautų suartėjimo politika buvo rusinimo politika. Didinant Lietuvos daugiatautiškumą buvo stengiamasi, kad rusų kalba pavirstų valstybine, todėl visuomet būdavo pabrėžiama, kad lietuvių tėvynė – Sovietų Sąjunga. Sovietmečiu mūsų kraštas buvo pačiu žiauriausiu būdu okupuotas ir rusinamas. Pavyzdžiui, net Lietuvos sostinėje buvo sunku susikalbėti lietuviškai. Lietuvai okupantas primetė dvigubą priespaudą – socialinę ir nacionalinę. Su Lietuvos gyventojais buvo elgiamasi kaip su antrarūšiais žmonėmis. Todėl okupantas susidūrė su gana įnirtingu tautos pasipriešinimu.

Atmintis

Nežinomos legendos

Tęsiame rašinių ciklą apie Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos auklėtinius, paaukojusius save vardan visų mūsų gražesnės ir teisingesnės ateities.

Vincas PECKUS

Juozas Traskauskas-Jūreivis

(1927–1951)

Juozas Traskauskas gimė Marijampolės apskr., Liudvinavo valsč., Pasūduonės km., pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Tėvai, Vincas Traskauskas ir Elzbieta Traskauskienė-Baučeckaitė, valdė 34 ha ūkį, augino sūnų Juozą ir dukrą Matildą. Dukra turėjo paveldėti ūkį, o sūnus buvo leidžiamas į mokslus.

Atmintis

Prisiminti nukankinti trys vyskupijos kunigai

Birutė Nenėnienė

Paminklas nužudytiems kunigams Vilkaviškio Katedros šventoriuje Artūro ŠULCO nuotrauka

Birželio 19 dieną Budavonėje (Vilkaviškio r.) dešimt kunigų aukojo šv. Mišias. Buvo prisimenami pirmąją karo dieną bolševikų nukankinti trys vyskupijos dvasininkai. Šv. Mišioms vadovavo ir pamokslą pasakė Vilkaviškio dekanas prelatas Vytautas Gustaitis.

Prelatas kvietė pamaldose dalyvaujančius prašyti kankinių užtarimo ne tik sau, bet ir visai dabar taip susiskaldžiusiai Tėvynei, kad kankinių pralietas kraujas visus sustiprintų ir atsirastų jėgų atsispirti gyvenimo sunkumams.

Atmintis

Vilkaviškiečiai paminėjo partizanus

Dalija Agota KARKIENĖ,

LPKTS Vilkaviškio filialo pirmininkė

Renginio dalyviai pašventinus paminklą. Centre – Antosė Kučinskienė ir mons. Alfonsas Svarinskas

„Žinau Tavo vardą“, – taip savo knygą pavadino Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas. Šiame vardyne yra ir Prano Kučinsko-Apynio-Ainio, Tauro apygardos partizanų vado pavardė.

Šeštadienį šio narsaus Tėvynės sūnaus, kuris žuvo išduotas Serdokų kaime (Vilkaviškio valsč.) 1947-ųjų gruodžio 26-osios naktį, garbei buvo pašventintas paminklas.

„Raudonasis sekmadienis“

Kostas JANULAITIS

1941 m. birželio 22-oji – Vokietijos – Sovietų Sąjungos pirmoji karo diena – buvo „raudonasis sekmadienis“. Anksti ryte, tik prasidėjus karui, sovietiniai kariai Lankeliškių klebonijoje suėmė tris kunigus: Vaclovą Balsį, Justiną Dabrilą ir Joną Petriką. Nuvežė į netoliese esantį Budavonės mišką ir žiauriai nukankino.

1944 metais, grįžus sovietams, paminklas, parapijiečių pastatytas kankiniams, buvo susprogdintas ir oficialiai paskelbta, kad pirmą karo dieną minėtus kunigus nukankino vokiečiai. Kadangi kun. J. Dabrilos kūnas buvo parvežtas į gimtąjį Našiškių kaimą ir palaidotas Alksnėnuose, tai per šermenis (jau buvau paauglys, gyvenau netoliese) girdėjau kalbas, kad kunigus nukankino „rusų bolševikai“.

Prašiau sušaudyti

Ištrauka iš Vladislovo Telksnio knygos

1941 01 10 vidurnaktį išbudino šauksmas:

– Vstavai! Greit renkis.

Praplėšęs akis žiūriu ir nesuprantu, kas čia darosi, kas čia juokauja. Geriau įsižiūrėjęs suvokiau, kad į mane žvelgia saugumiečio akys. Virstu iš lovos. Neskubėdamas rengiuosi. Suprantu, kad bus krata. Džiaugiuosi, kad šiuo metu pas mane nėra jokio atsišaukimo,  antisovietinės medžiagos, viskas paslėpta medicinos punkte, saugo Stalinas.