XXI amžius

Iš jo posmų tryško vaikiškumas
Konferencija poeto Anzelmo Matučio 80-osioms gimimo metinėms

Šiais metais minime rašytojo Anzelmo Matučio (1923 – 1985), be kurio negalima įsivaizduoti XX amžiaus lietuvių vaikų literatūros, jubiliejų. Ta proga sausio 7 dieną Alytaus miesto savivaldybė ir Alytaus kraštotyros muziejus surengė konferenciją “Anzelmui Matučiui – 80”. Įžangos žodį tarė miesto vicemerė Rasa Kazlauskienė, o vėliau buvo skaitomi pranešimai: Birutės Švagždienės (Varėnos r.) “Gamta A. Matučio gyvenime ir kūryboje”, doc. dr. Kęstučio Urbos (Vilniaus universitetas) “Anzelmo Matučio eiliuotos pasakos”, doc. dr. Gražinos Skabeikytės (Vytauto Didžiojo universitetas) “Anzelmo Matučio poezijos vaikams savitumas”, Ievos Ivanauskaitės (Alytus, “Drevinuko“ darželis–mokykla) “Gydantys A.Matučio kūrybos monai” (neįgaliųjų vaikų integracija per meninę išraišką), doc. dr. Vidos Plentaitės ir doc. dr. Elenos Marcelionienės (Vilniaus pedagoginis universitetas) “A. Matutis – pradinių klasių lietuvių kalbos vadovėliuose”, Aldonos Ruseckaitės (Maironio lietuvių literatūros muziejus) “A. Matučio archyvas Maironio lietuvių literatūros muziejuje” ir Vilmantės Petrusevičienės (Anzelmo Matučio memorialinis muziejus) “Darbo su vaikais formos A. Matučio memorialiniame muziejuje”.
Nepaisant didžiulio šalčio, siekusio 30 laipsnių, į “Dainavos” kino teatrą susirinko gausi publika. Beje, renginys kinoteatre organizuotas ne šiaip sau – puiki pradžia susipažinti su šia legendine asmenybe buvo dokumentinis filmas “Medis turi šaknis” (1978). O šis juodai baltas filmas tikrai puikus, pasijutau kaip senais laikais, tik norėjosi, kad jis būtų kur kas ilgesnis. Filme A.Matutis pavadino save kaimo ir girios žmogumi. Konferencijoje minėta, kad dzūkai paviliojo Anzelmą nuo Suvalkijos lygumų. Sakyčiau, ne tiek dzūkai, kiek paslaptingų dzūkiškų girių grožis, tai ir buvo jo kūrybos varomoji jėga. Anzelmas mėgo bendravimą su žmonėmis, tačiau, pavargęs nuo lankytojų srauto, kartais sakydavęs, kad reikėjo pasistatyti trobelę pelkėje. Deja, rašytojas ne iki soties galėjo mėgautis mišku, kaip tas žiogelis, kuriam, visą vasarą linksminus kitus savo grojimu, žiemą galėjo tekti ir sušalti. Ypač ankstyvuoju laikotarpiu jam teko duoną pelnytis pedagoginiu darbu. Buvo labai griežtas mokytojas, pas jį klasėje buvo galima girdėti tik skraidančią musę. Kaip minėjo viena jo buvusių mokinių, jo mokymo specifika buvo tokia – ne kalti vaikams į galvas nuobodžių gramatikos taisyklių, bet pradėti mokyti nuo pažinties su įvairių knygų tekstų grožiu, ragindavo išsirašinėti iš knygų gražius tekstus, pastoviai tikrindavo tokius vaikų sąsiuvinius. A. Matutis buvo puikus savo poezijos skaitovas, o jaunieji – patys geriausi jo kūrybos vertintojai. Savo tekstus gludindavo kruopščiai, su daugybe pataisymų. A. Matutis sakydavo, kad rašo vaikams nuo trejų iki 103 metų, tačiau vaikiškumas tiesiog trykšta iš jo posmų. Neatsitiktinai konferencijos organizatoriai popietinę renginio dalį jau pradėjo kitoje vietoje – miesto dramos teatre, nes ten mažieji parengė legendą – operą “Nemunėlė”, A. Matučio žodžiais (muzika – J.Gaižausko). Veikalą atliko “Drevinuko” darželio–mokyklos dramos kolektyvas, o akompanavo pats maestro J. Gaižauskas. Tai – daugiausia nuoširdžių plojimų sulaukęs konferencijos akcentas. Šis vaikų pasirodymas – labai geras. Manau, labiausiai šiuo spektakliu būtų džiaugęsis pats A. Matutis. Ne veltui jaunieji buvo nuolatiniai jo Drevės lankytojai. O šį legendinį namelį jis susirentė girioje iš medžio, įvairių gumbų, kuriuos traukdavo net iš Ūlos upelio. Aplink namelį upelyje buvo net dirbtinai priverčiama akmenų, kad upelis geriau čiurlentų. Garsėjo Matutis ir savo nepaprastu humoro jausmu. Naujokams savo valdose jis prigalvodavo įvairiausių išbandymų. Vaikams tekdavo apkabinti drevę, o suaugusiesiems – ąžuolą (kaip kitaip pajausi, ar medis vyriškos, ar moteriškos giminės...). Reikėdavo ir pereiti per upę rąstu, todėl dažnai lankytojams tekdavo ir išsimaudyti su drabužiais. Visa tai iškentusiųjų laukė Raganų gėrimas... Tačiau pagrindinė A.Matučio aistra buvo žvejyba, apie tai Dzūkijoje pasakojama daugiausia įvairių legendų ir juokingų nutikimų.
Finalinis A. Matučiui skirtos konferencijos akcentas buvo parodos “Gyvenimas naujas knygas jo vėl varto” atidarymas Alytaus kraštotyros muziejuje, kur buvo galima pamatyti įvairius poeto gyvenimo momentus fotografijose, eksponuojamus poeto asmeninius daiktus. Maestro J. Gaižauskas ir čia visus pralinksmino savo poeto dainų atlikimu. Beje, ši konferencija – ne vienintelis renginys Alytuje šiais metais, skirtas rašytojo jubiliejui, rengiama ir įvairių konkursų jaunimui. Neliko nuskriausti ir bibliofilai – poeto kūrybos ir kalendorių kolekcininkai – išleistas kalendorius, skirtas A. Matučio jubiliejui, iliustruotas vaikų piešiniais, inspiruotais poeto kūrybos. Poetui jis patiktų. Ypač žinant, kaip A. Matutis rūpindavosi savo knygų meniniu apipavidalinimu, nors jam dailininką leisdavo pasirinkti tik gyvenimo pabaigoje. Greitai pasirodys ir A.Matučio poezijos rinkinys, iliustruotas Alytaus dailininkų piešiniais. Žinoma, atidavė ir jis duoklę tuometinei partijai. Atsigriebdavo rašinėdamas alegorijas. Kai rašydavo apie lepšius, kurie sėdi valdžioje, jo draugai, mokėję skaityti tarp eilučių, griebdavosi už galvos – juk tai politika! Tačiau A.Matutis tik numodavo ranka – kokia čia jums politika, negi jie prisipažins, kad yra nevykėliai? Galima sakyti, kad daugeliui jį pažinojusių imponavo poeto – girios riterio asmenybė.

Petras DUMBLIAUSKAS
Alytus