Atnaujintas 2003 m. vasario 12 d.
Nr.12
(1116)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Kultūra
Susitikimai
Darbai
Žvilgsnis
Poezija
Literatūra
Atmintis
Mums rašo
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Nuo Baltimorės iki Filadelfijos (3)

Iš Vašingtono į Baltimorės apylinkę, iš kurios Juozas Gaila „Draugui“ rašė „Apmąstymus iš Ellicot miestelio“, mūsų komanda atvyko temstant. Juozo ir Birutės Gailų namuose buvome laukiamos. Kol šeimininkė ruošė vakarienę, nuo pat pirmų minučių užvirė aktyvus pokalbis. J.Gaila prisipažino, kad mėgsta muziką ir oponuoti. Nors mūsų pokalbis vyko gan triukšmingai, bet neskausmingai. Galų gale prieidavome vieną nuomonę. Patyrėme, kad kandusis Gaila mėgsta ir iš savęs pasijuokti. Žinoma, išnaršėme Lietuvos politiką ir ekonomiką, pakėlėme tam tikras naujųjų lietuvių problemas ir užbaigėme Baltimorės lietuviškąja istorija, kuri mus visus tarsi sujungė.
Nebuvau anksčiau susipažinusi su Baltimorės apylinkių praeitimi, todėl man buvo naujiena, kad čia gyveno ir veikė daug žymių žmonių. Vieni jų – Kazimiera ir Kazys Bradūnai, kurie gal prieš dešimt metų išvyko gyventi į Lietuvą. J.Gaila nepraleido progos įkirsti (kaip supratau, Lietuvos menininkams, kurie šiandien labai nelaimingi, kad valdžia jų neišlaiko): štai Bradūnas, sakė jis, daug ir sunkiai kalė akmenį, o kiek knygų parašė, kiek visuomeninėje veikloje nuveikė, kol „Draugo“ redaktorius kun. Garšva jo nepasikvietė į Čikagą vesti „Draugo“ priedo. Čia vėl išgirdau prel. Liudviko Mendelio pavardę, kurią pirmą kartą įsidėmėjau skaitydama prel. Lado Tulabos prisiminimus, rašytus Romoje. Šis dvasininkas buvo parodytas kaip žymus mecenatas, aktyviai rėmęs Šv.Kazimiero lietuvių kolegiją. Baltimorėje veikė ir rašytojas Vytautas Volertas, čia dirbo jaunas kun. Kazimieras Pugevičius ir kt.
Pernakvojus motelyje netoli Baltimorės, liepos 7 dienos, sekmadienio, rytą, mes, tai yra Marija Remienė, Aušrelė Sakalaitė ir šių eilučių autorė, apsilankėme Baltimorės Šv.Alfonso parapijos bažnyčioje, Lietuvių namuose, kuriuos XX a. pradžioje pastatė senieji lietuviai, ir per pietus pas JAV LB pirmininką Vytautą Ėringį artimiau susipažinome su čionykščių lietuvių gyvenimu.

Pasidalyti savo dvasia su kitais
Apie poetę ir dailininkę Joaną Paltarokaitę-Valaitienę

Joana (Jonė) Valaitienė (1925-2002)

Išskirtinės asmenybės neretai pasižymi kuklumu ir nenoru apie save kalbėti: visa, ką daro, joms atrodo paprasta ir natūralu. Tokia buvo ir 2002 m. kovo 8 d. Amžinybėn iškeliavusi Joana (Jonė) Valaitienė. Čikagos lietuvių visuomenėje ji buvo stebėtinai veikti, bet nesiveržė į valdybas, negarsino savo vardo, tik tyliai, jautriai padėjo, kam reikėjo.
Gimusi 1925 metais agronomijos profesoriaus, Dotnuvos žemės ūkio akademijos prorektoriaus Jono Paltaroko šeimoje, pirmąjį išsilavinimą gavo Lietuvoje. Tais metais ji tikriausiai pajuto ir glaudų ryšį su žeme bei gamta. Lietuviškumas ir reikalas siekti aukštesnio mokslo šeimoje buvo puoselėjami nuo vaikystės: tėvo dėdė buvo pirmasis Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, pedagogas, visuomenininkas, bolševikų okupacijos rezistentas, pastoracinės teologijos profesorius, daugelio vadovėlių ir kitų raštų autorius. Gal Jonės dvasingumą būtų galima atsekti iki jo teologijos magistro disertacijos „De origine animae humanae“, o jo apibūdinimą „Lietuvių enciklopedijoje“ pritaikyti jai: „Autoritetingas, draugiškas, paslankus patarnauti visiems, gailestingas vargšams, greit patraukė visus prie savęs“ (LE XXI, 345). O jos tėvas jau Pirmojo pasaulinio karo metu, būdamas vos dvidešimt kelerių metų, organizavo nukentėjusiems nuo karo šelpimą bei lietuvių karių išskyrimą iš lenkų korpuso. Tad nenuostabu, kad, Lietuvai antrą kartą atgavus nepriklausomybę, iš jo dukters namų siuntiniai varguoliams Lietuvoje šelpti niekad nesustojo keliavę: net paskutiniais metais tarp operacijų dar vis juos vežė į paštą.

Atminties dedikacija filosofui Antanui Maceinai

Antanas Maceina

Šiemet filosofui A.Maceinai būtų sukakę 95 metai. Jis gimė 1908 m. sausio 27 d. Bagrėne, netoli Prienų. Mirė 1987 m. sausio 27 d. Miunsteryje, Vokietijoje. Palaidotas Brebersdorfo kaimelyje, netoli Šveinfurto. Po A.Maceinos pasitraukimo į Vakarus 1944 metais, į Lietuvą ir lietuvių filosofiją jis vėl sugrįžo tik po mirties, taip ir nesulaukęs Atgimimo įvykių. Tačiau Lietuva neliko skolinga filosofui, pedagogui, visuomenininkui, poetui. Atsivėrus laisvės uždangai, jo svarbiausieji veikalai, buvę terra incognita, išvydo dienos šviesą, jis pripažintas vienu žymiausių Lietuvos mąstytojų, kurio kūrybą labiausiai pamėgo į krikščioniškas vertybes besiorientuojanti inteligentija. Liaudies išmintis byloja, kad tas, kuris miršta per savo gimimo dieną, yra ypatingai paženklintas Apvaizdos. Žvelgiant į filosofo nueitą gyvenimo kelią, į jo paliktus darbus, ar galėtume pasakyti kitaip?

Sekant trumpais biografijos ir kūrybos štrichais

Dar būdamas jaunas, A.Maceina pajuto amžinųjų vertybių ilgesį. 1924 metais Prienų „Žiburio“ gimnazijoje baigęs penkias klases, jis nusprendė stoti į Vilkaviškio vyskupystės Gižų kunigų seminariją. Tačiau pasimokęs joje dvejus metus ir paklausęs rektoriaus patarimo, iš jos išstojo. Smalsus, pažinimo link besiskverbiantis jaunuolis nuolat kėlė klausimus. Tačiau, kaip pasakytų kiekvienas filosofas, klausimų kėlimo sritis priklauso filosofijai, tuo tarpu kunigas privalo pateikti jau žinomus atsakymus, gautus per Apreiškimą ir užrašytus Šventajame Rašte. A.Maceina pasijuto dar negalįs duoti tokių atsakymų ir 1928 metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Iš pradžių studijavo literatūrą, bet, S.Šalkauskio patariamas, 1931 metais perėjo studijuoti filosofiją ir pedagogiką. Studijų metu A.Maceina plačiai reiškėsi įvairiose srityse: pirmininkavo ateitininkų meno draugijai „Šatrija“, redagavo „Ateitį“, išvertė T.Totho knygų, skirtų jaunimo ugdymui. Ši tema A.Maceinai nebuvo svetima. Gilintis į pedagogikos sritį jį skatino S.Šalkauskis. Pastarojo palaikomas, filosofas 1932-1935 metais tęsė studijas Liuvene, Fribūre (Šveicarijoje), Strasbūre, Briuselyje. 1934 metais Vytauto Didžiojo universitete A.Maceina apgynė disertaciją filosofijos daktaro laipsniui gauti, kurios tema pasirinko „Tautinį auklėjimą“, o kitais metais apgynė privatdocento habilitacinį darbą, pavadintą „Ugdomasis veikimas“.

„Tai tikrai raktas nuo gudų teologijos“

Taip apie savo doktoratą „Doctrina russorum de statu justitiae originalis“ („Rusų teologų mokslas apie pirminio teisumo būklę“) 1902 m. gegužės 22 d. iš Frybūro į Kauną A.Dambrauskui-Jakštui rašė arkiv.J.Matulaitis. Jo biografijos autoriams - A.Kučui, S.Ylai - doktoratas nėra naujiena. Jie iškelia darbo reikšmę ano meto teologinėje literatūroje, pabrėžia didelį Vakarų teologų susidomėjimą, taip pat Frybūro universiteto profesūros pranešimą Apaštalų Sostui,– prašymą atkreipti dėmesį į nepaprastus jaunojo doktoranto gabumus. Tačiau laiškas, saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, biografijos autoriams nebuvo nei prieinamas, nei žinomas - liko neskelbtas. Todėl ir šiaip vertas dėmesio, jis turėtų patraukti ypač šiemet, kai sueina lygiai 100 metų nuo doktorato išleidimo (išleido Ančico spaustuvė Krokuvoje). Ta proga čia ir siūlome susipažinti su rankraščio radiniu.
Neilgame laiške gyvai, šmaikščiai, kaip būdinga J.Matulaičiui, pasakojama apie visą rašymo eigą nuo pradžios iki pabaigos, atidavimo profesūrai, taip pat abejones bei viltis. Apskritai nei literatūroje, nei laiškuose neteko rasti tokio nuoširdaus, patrauklaus patirtų sunkumų ir džiaugsmo, juos įveikus, aprašymo. Jiems skirta didžioji laiško dalis. Tačiau yra jame ir kitų, vertų dėmesio, dalykų, pavyzdžiui, apie buitį, laukimą stipendijos, namų ilgesį bei troškimą „darbuotis tarp savųjų“. Be to, yra kelios biografams įsimintinos eilutės apie tai, kad „dar manęs vis neužmiršta Akademijoj Peterburge; girdėjau žada partraukt mane, jei pasiseks“. Tad puikiai, aukso medaliu 1899 metais baigusio akademiją, jos vadovybė J.Matulaičio, matyt, nepamiršo ir dėjo daug pastangų „partraukt“ jau 1902 metais, bet tai pavyko tik po penkerių metų - po socialinių kursų Varšuvoje 1907 metais.