Kasdienės duonos riekelė poezijos puotoje

Poetas Petras Panavas (kairėje) su plunksnos broliais Henriku Čigriejumi ir Vladu Braziūnu

Utenoje gyvenantis poetas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys Petras Panavas savo poezijos gerbėjams pateikė malonią staigmeną – eilėraščių rinktinę „Ateini, praeini, nueini…“ (Petras Panavas. Ateini, praeini, nueini...- Utena, Utenos Indra, 2002.) Lyriškai epiniuose, kartais kiek ironiškuose eilėraščiuose apmąstomi žmonijos ir tautos keliai bei klystkeliai, poetizuojama Aukštaitijos kaimo buitis ir peizažas, suskamba žmogaus būties trapumo motyvas. Aukštaitiškai lakią poetinę kalbą praturtina liaudies dainų poetizmai, pasikartojimai, vietovardžių fonika, archainė frazeologija.
Poezija primena ramius sekmadienių idilių pamąstymus: darbai nudirbti, laukai apeiti, atiduota duoklė Dievui ir artimiesiems. Žmogus tarsi lieka vienas pats su savimi ir stengiasi pats sau atsakyti į amžinus kaip pasaulis klausimus – dėl ko gyvename šioje žemėje, kokia mūsų buvimo prasmė ir esmė? Lyg smėlio laikrodis į vieną – Amžinybės – pusę byrantis gyvenimas. P.Panavo poezijoje nėra vien skausmas ar kančia. Dažniau tas gyvenimas panašus į likimo dovaną po aukštu Aukštaitijos dangumi, kur „ežerai vėl priaugo lelijų“, kur „kalas pirmas grybas ir atolas“, o „neaukštuos kalneliuos rymo vėlės“.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija