|
Ar
Adomas ir Ieva kalbėjo lietuviškai?
Iš visų indoeuropiečių kalbų,
lietuvių kalba, ne sanskritas, stovi arčiausiai pagrindinės prokalbės,
atstatytos lyginamosios kalbotyros būdu.
R.C.Majumdar, vienas žymiausių
sanskrito žinovų, indų profesorius
Neseniai knygynuose pasirodė
Juozo Jokubausko Lietuvių tautos priešistorinių amžių istorijos
pirmasis tomas (Kaunas, 2002). Knyga skirta lietuvių kalbos vaidmens
visuomenės kultūrėjimo procese analizei. Kol kas nemažai įvairių
tautų kalbotyros specialistų mūsų kalbos vaidmeniui tame procese
neskiria reikiamo dėmesio, kai kurie kaimyninių šalių kalbotyrininkai
tą vaidmenį netgi neigia. Todėl knygos autoriaus užsibrėžtas tikslas
- asmenvardžių analize įrodyti ypatingą lietuvių kalbos vaidmenį
žmonijos civilizacijos ir kultūros procese - nepaprastai svarbus,
kilnus, reikalingas ir pagirtinas. Kas gali būti prasmingiau už
pastangas rasti istorijos vingiuose pasiklydusią tiesą. Tiesą,
kuri reikalinga ne tik pasauliniam istorijos mokslui, bet ir mūsų
negausios tautos autoritetui tarp pasaulio galingųjų pabrėžti.
Tos tiesos paieškai knygos autorius skyrė per 50 savo gyvenimo
metų. Labai norėtųsi, kad didžiulio darbo autoriui būtų pavykę
įrodyti, jog mūsų gimtoji kalba paliko gilų pėdsaką tūkstantmečiais
matuojamame žmonijos kultūrėjimo procese. Pavyko tyrinėtojui įrodyti
savąją tiesą ar bent priartėti prie jos, nuspręs kalbotyros profesionalai
ir istorijos žinovai.
Skaitant knygą, jaučiasi, kad tyrinėtojas bando patobulinti vardotyros
metodiką, o gal net ir sukurti naują mokslo šaką apie vardotyrą.
Taip teigti leidžia drąsi kritika visko, kas padaryta pasaulyje
tyrinėjant lietuviškos kilmės vardažodžius, jų paplitimo didžiuliuose
Eurazijos plotuose priežastis, paplitimo laiką ir kt. Knygos autorius
gana įtikinamai kritikuoja ir mūsų istorijos mokslą, kuriame įžiūri
sustabarėjimą, dogmatizmą ir moksliškumo stoką.
|
|
Reikalinga
ir vertinga knyga
Panevėžio leidykla ,,Miglė skaitytojus
nustebino neįprasta knyga - mokytojos ekspertės Lionės Lapinskienės
,,Simbolinių reikšmių žodynu. Pirmą kartą lietuvių kalba sudarytoje
184 puslapių knygoje parinkta beveik pusaštunto šimto grožinėje
literatūroje bei meno kūriniuose dažniau sutinkamų žodžių, aiškinama
jų simbolinė reikšmė (literatūros sąraše 58 pozicijos). Įvadinėje
knygos dalyje autorė pristato žinomų penkiolikos asmenų požiūrį
į simbolius: ,,Simboliai atskleidžia proto išgales ir veda prie
visapusiško suvokimo (K. Zisler). Pratarmėje L.Lapinskienė aiškina
simbolių prasmę, svarbą jauno žmogaus ugdymuisi ir būtinybę, juos
suvokus, tinkamai vartoti: ,,Svarbu, kad moksleivis nuolat ugdytųsi
gebėjimą vertinti kūrinius ir savo įžvalgas gebėtų racionaliai pagrįsti.
Kad būtų lengviau suprasti vieną ar kitą tekstą, reikia turėti patirties,
kuri kaip tautos ar visos žmonijos dvasinis kultūrinis palikimas
perduodama iš kartos į kartą. Todėl būtina mokėti atpažinti svarbiausius
pastovius tautos ir pasaulinės kultūros ženklus simbolius, suvokti
atskirų žodžių reikšmes
simbolis yra per ilgesnį istorinį laiką
žmonijos pasąmonėje susiformavęs vaizdinys, įgijęs apibendrinamąją
(dažnai keleriopą) prasmę.
Knygos anotacijoje autorė teigia tikinti, kad simbolių žinojimas
padės kiekvienam skaitytojui geriau suvokti kultūros ženklų (nuo
antikos iki mūsų dienų) simbolines prasmes, praplėsti savo akiratį
ir paskatinti naujus dvasinius ieškojimus.
|
|
Spalvingas
leidinys apie rajono tautodailininkus
Prieš kelerius metus Utenoje susikūrė
tautodailininkų klubas Svirnas, vienijantis kuriančius ir liaudies
meno tradicijas puoselėjančius žmones. Klubui vadovauja Lietuvos
tautodailės sąjungos Utenos skyriaus pirmininkė Odeta Bražėnienė,
kuri yra žinoma popieriaus karpinių meistrė.
Neseniai, remiant Utenos rajono savivaldybei bei grupei privačių
asmenų, visuomenei pristatytas spalvingas katalogas Utenos tautodailininkai-2002.
Pasak leidinio sumanytojos ir sudarytojos O.Bražėnienės, Utenos
rajono tautodailininkai - tai spalvingas būrys kūrėjų, nevienodų
savo amžiumi, kūrinių žanrais, meniniu lygiu. Jų kūriniuose ryški
sąsaja su tradicija ir nūdiena, o įvairialypė gyvenimiška patirtis
lemia kūrybinių ieškojimų ir žanrų įvairovę bei meninę vertę.
Ypač turtingos medžio skulptūros tradicijos. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę,
pastatyta daug naujų ir atstatyta vertingų senųjų meistrų kryžių
ir koplytstulpių. Tai medžio drožėjų Anelės Araminienės, Stasio
Karanausko, Prano Kaziūno, Alvydo Seibučio, Henriko Zakarevičiaus,
Eglūno Židonio ir kitų nuopelnas. Akmenį geba prakalbinti Valentinas
Šimonėlis, o metalą - Osvaldas Šumskus. Rima Šilanskienė, Vytautas
Šemelis, Genadijus Kaminskas pina dekoratyvius, kasdienę buitį sušildančius
gaminius iš vytelių. Senąsias audinio tradicijas tęsia Stefanija
Gasiūnaitė ir Elena Krivičienė. Visoje Lietuvoje garsėja puodžius
Vytautas Valiušis, savo lėšomis įkūręs vienintelį Lietuvoje keramikos
muziejų Leliūnų miestelyje.
Primityviojo meno tradiciją plėtoja tapytojai Zosė Bartašienė su
dukra Nijole, Genovaitė Babrauskienė, Arūnas Kučinskas, Vilė Leščinskienė,
Danutė Ramanauskienė, Elvyra Žemaitienė ir kt. Itin subtiliais popieriaus
karpiniais džiugina O.Bražėnienė, Giedrė Sudniutė. Tarp tautodailininkų
kruopštumu stebinanti siuvinėtoja Dalia Breskutė, nėrėjos ir savitų
raštų kūrėjos Alicija Chojecka, Daiva Seibutienė, Aldona Grigaravičienė,
Giedrė Kiškienė, jaunoji sodų iš šiaudų gamintoja Paulina Jonuškaitė
ir kiti.
|
|