Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Kultūra
Susitikimai
Darbai
Žvilgsnis
Poezija
Literatūra
Atmintis
Mums rašo
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Bažnyčia perspėja dėl karo prieš Iraką pasekmių

JAV jūrų pėstininkai, dislokuoti Kuveito dykumoje

Tuo metu, kai vis labiau aiškėja Jungtinių Amerikos Valstijų administracijos apsisprendimas dėl to, ką prezidentas Džordžas Bušas vadina „regime change“ („režimo pakeitimas“) Irake karinės jėgos priemonėmis, Katalikų Bažnyčia nuo paties popiežiaus Jono Pauliaus II ir jo artimiausių padėjėjų iki daugelio katalikiškų organizacijų įvairiose pasaulio šalyse kelia savo balsus prieš galimą „prevencinį karą“. Tiesa, jeigu Vatikano dikasterijų vadovų komentaruose tiesiogiai kritikuojamas JAV „vienašališkumas“ ir perspėjama, jog kariniai veiksmai Artimuosiuose Rytuose gali sukelti sunkiai nuspėjamą milijardo pasaulio musulmonų reakciją, tai Šventasis Tėvas daugiau buvo linkęs kalbėti apie bendrąją taikos ir karo problemą ir pastarosiomis savaitėmis tuose savo pareiškimuose patį Iraką yra paminėjęs tik vieną ar du kartus.
Štai per tradicinį Kalėdų sveikinimą „Urbi et Orbi“ jis ragino visų tikybų žmones siekti, kad būtų užbaigtas „visų formų netolerantiškumas ir diskriminacija“ ir kad būtų „užgesintas bloga pranašaujančio konflikto smilkimas, kurio visų bendromis pastangomis galima išvengti“. Popiežius sakė, kad „iš Betliejaus uolos šiandien kyla raginantis kvietimas pasaulio žmonėms nepasiduoti nepasitikėjimui, įtarumui ir nusivylimui, net jeigu tragiška dabarties terorizmo realybė skatina netikrumą ir baimę“. Naujųjų metų šventėje, kuri Bažnyčioje buvo minima ir kaip Pasaulinė taikos diena, Jonas Paulius II pabrėžė, kad, „nepaisant rimto ir pasikartojančio kėsinimosi į ramų tautų sambūvį, taika yra galima ir lieka pareiga visiems“. Jis sakė, kad „vis didėjančios konfliktų ir įtampos grėsmės akivaizdoje maldauju, jog būtų ieškoma taikių būdų jiems spręsti, pasitelkiant lojalų ir konstruktyvų bendradarbiavimą, sutinkamai su tarptautinės teisės principais“.
Šventasis Tėvas kreipėsi į visų religijų išpažinėjus, kviesdamas bendradarbiauti „visus, kurie tiki Dievą“, nes kiekvienas „autentiškas religinis tikėjimas skatina ne tautų ir individų priešpriešą, bet taikaus pasaulio kūrimą bendromis pastangomis“. Pagaliau sausio 13 dieną metiniame susitikime su prie Šventojo Sosto akredituoto diplomatinio korpuso nariais Popiežius konkrečiai palietė Irako problemą. „Ką mes galime pasakyti apie gresiantį karą, kuris gali sukrėsti Irako, pranašų šalies, žmones, kurie jau daugiau kaip dvylika metų kenčia ekonominį embargą? - klausė popiežius Jonas Paulius II. - Karas niekada neturi būti laikomas kaip dar viena priemonė, kuri gali būti panaudota sprendžiant nesutarimus tarp tautų. Kaip mums primena Jungtinių Tautų Organizacijos chartija ir pati tarptautinė teisė, karas yra nepriimtinas, net jeigu jis būtų bendrojo gėrio užtikrinimo reikalas, išskyrus tik kaip paskutiniąją galimybę labai apibrėžtomis sąlygomis, neignoruojant pasekmių civiliams gyventojams tiek karinių veiksmų metu, tiek ir po jų“.

Portretas, kaip humaniškasis žmogaus idealas

Tapytojas Vytautas Ciplijauskas

Vasario 4 dieną Vilniaus rotušėje buvo atidaryta dailininko Vytauto Ciplijausko darbų paroda, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo dienai (paroda veiks iki kovo 2 dienos). V. Ciplijauskas žinomas kaip senosios tapytojų kartos atstovas, kuris šalia J.Švažo, S.Veiverytės, J.Čeponio, V.Gečo, L.Surgailio ir kitų menininkų užima savitą ir ryškią vietą lietuvių tapyboje. Nors dailininkas tapė peizažus, natiurmortus bei temines kompozicijas, labiausiai jis mums žinomas kaip portretinio žanro atstovas, išsaugojęs klasikines tapymo manieras. Savo portretuose jis siekė pavaizduoti ne vien išorinį asmens panašumą, bet ir atskleisti pačią žmogaus esmę, jo estetinį humaniškąjį idealą, persmelktą dvasingumo ir taurumo šviesos.
Dailininkas gimė 1927 m. sausio 2 d. Šunskų kaime, Sūduvoje. 1944-1948 metais Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute studijavo monumentaliąją tapybą ir vitražą pas profesorių S.Ušinską, kuris jaunam menininkui suteikė pirmuosius tvirtus piešinio, kompozicijos bei formos perteikimo pagrindus. Tačiau sėkmingai prasidėjusias studijas teko nutraukti. 1948-1957 metus dailininkas praleido tremtyje, Sibire. Sugrįžęs jis vėl tęsė mokslus Vilniaus dailės institute ir studijavo tapybą pas profesorių A.Gudaitį. Šių dviejų ryškių asmenybių veikiamas, V.Ciplijauskas susiformavo kaip savarankiškas menininkas.

Bibliotekoje - čekų literatūra

Iš kairės: Milada Voznicova, jos vyras Čekijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Petras Voznica ir Panevėžio rajono viešosios bibliotekos direktorė Rūta Bagdonienė

Panevėžys. Rajono viešojoje bibliotekoje veikė paroda „Čekų knyga“. Ją buvo galima lankyti visą mėnesį. Parodoje eksponuoti XX amžiaus čekų rašytojų kūriniai. Tarp jų - Lietuvoje gerai žinomų Karelo Čapeko, Jaroslavo Hašeko, Vaclavo Havelo, pastaruoju metu į mūsų kalbą daug verčiamų M.K.Munderos knygų. Nemažai literatūros, skirtos jauniesiems skaitytojams - pradinių ir vidurinių mokyklų moksleiviams. Netrūksta istorijos knygų.
Paroda atidaryta sausio viduryje. Ją pristatė Čekijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Petras Voznica su žmona Milada. Jų vertėja buvo Gražina Bikulčiūtė. Ambasadorius bibliotekai padovanojo knygą „Sveiki atvykę į Čekijos Respubliką“, kuri išleista čekų, rusų, vokiečių ir anglų kalbomis. Pats diplomatas domisi poezija. Susirinkusiesiems jis perskaitė vieno čekų poeto eilėraštį. Garbingi svečiai elgėsi kukliai. Pasirašydamas autografus, kad būtų patogiau prie žemo staliuko, ambasadorius priklaupė ant kelio. P.Voznica ir jo žmona mielai atsakinėjo į parodos atidaryme dalyvavusiųjų klausimus.

Amžinas kovotojas su priespauda

„Visą gyvenimą Vilius Bražėnas skyrė kovai už laisvę. Savo rašiniais ir kalbomis Amerikoje ir jo gimtojoje Lietuvoje priešinosi tironijai. Po kelių mėnesių V.Bražėnas švęs savo devyniasdešimtąjį jubiliejų. Per šią daugybę metų, stulbinančiai energingai dirbdamas, jis siekė gimtosios Lietuvos laisvės ir jos pripažinimo Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1994-aisiais prasidėjo jo ir jo mylimos žmonos Edos, šį pasaulį palikusios 2000-aisiais, kelionės į Lietuvą. Pagrindiniai jo siekiai čia - padėti Lietuvos žmonėms teisingai suprasti ir įvertinti naujausius pasaulinius pokyčius, padėti tautos patriotams budinti 50 metų komunistų priespaudą kentusią šalies dvasią ir prisidėti prie to, kad Lietuva ir toliau išliktų nepriklausoma.“ Taip rašoma pradedant žinomo JAV publicisto John F.McManus interviu su V.Bražėnu, išspausdintą žurnale „New American“ (2003 01 13). Neseniai P.Bražėnas grįžo į Lietuvą, aktyviai bendradarbiauja Lietuvos spaudoje, rašo ir „XXI amžiui“. Čia pateikiame minėto interviu su V.Bražėnu.

Prieš prašydami jūsų papasakoti apie Lietuvą šiandien, norėtume, kad papasakotumėte truputį apie save. Jums teko išgyventi įdomų istorijos laikotarpį.
Mano tėvai buvo lietuviai, tačiau 1913-aisiais, kai aš gimiau, jie gyveno kaimyninėje Latvijoje. Tėvas čia atsivežė visą mūsų šeimą, tikėdamasis gauti darbo. Tuomet prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Baltijos šalys (Lietuva, Latvija ir Estija) tada buvo carinės Rusijos valdžioje. Vokiečių karinėms pajėgoms ėmus veržtis į regioną, visus didžiausius fabrikus iš čia carinė vyriausybė perkėlė į Rusiją, 1915-aisiais paskui fabriką į Maskvą nusekė ir mano šeima.
1917-aisiais, į valdžią atėjus bolševikams, mano tėvai bandė grįžti į Lietuvą, deja, jie buvo susekti ir sulaikyti. 1919-aisiais mirė mano tėvas. 1922 metais, kai man buvo devyneri, aš su visu klasės draugų, pirmokų, būriu buvau priverstas žygiuoti paties Lenino priešakyje, švenčiant komunistų gegužės 1-osios dieną. Laimei, dar tų pačių metų pabaigoje mes su mama ir vienintele likusia seserimi galėjome grįžti į Lietuvą.

Realijų nesuvokimas, mulkinimas, sklerozė, chameleoniškumas ar?..

Kaip žinoma, mūsų Seimo nariai savęs nenusiskriaudė nei atlyginimais, nei privilegijomis. Vienintelė „skriauda“ - atsakingumo jausmo praradimas (jei jis buvo išsiugdytas) tiek priimant įstatymus, tiek juos kaitaliojant, tiek įgyvendinant…
Nuo sausio 28 dienos prisidėjo dar ir realumo jausmo netekimas arba, liaudiškai tariant, „akių mulkinimas“. Mat, žmonėms jausmingai sureagavus į ketinimus Kovo 11-osios Akto signatarams kas mėnesį mokėti trijų tūkstančių litų pensijas, tądien „mūšin“ stojo „sunkioji artilerija“ - eksprezidentas, premjeras A.Brazauskas, duodamas interviu radijo korespondentei.
Užbėgant gvildenamam klausimui už akių, galima pasakyti, jog jau tampa tradicija - vienaip ar kitaip prispaudžiama uodega kokio plauko veikėjui, jį gelbėti puola A.Brazauskas. Kodėl? Matyt, kai kas gerai įsisąmonino žinomos komentatorės Linos Pečeliūnienės teiginį, kad prie A.Brazausko nelimpa jokios nuodėmės, „užmirštami“ jo melavimai, ketinimai, pažadai. Na, o pačiam A.Brazauskui, matyt, yra malonu būti savo buvusių bendradarbių (ypač iš sovietmečio laikų) gelbėtoju ir užtarėju, todėl švenčių (anksčiau valstybinių, dabar ir religinių) progomis dosniai pažeria tūkstančius litų ne iš savo, bet iš valstybės biudžeto, arba, dar konkrečiau kalbant, iš mokesčių mokėtojų kišenių.

Audros vandens stiklinėje

Valstybės saugumo departamento vadovui Mečiui Laurinkui iš tiesų atėjo juodos dienos. „Ant kilimo“ jį kviečia ir prezidentas V.Adamkus, ir elektas R.Paksas. Nors persiplėšk. Ir vis dėl to nelemto žurnalisto „verbavimo“. Sprendžiant iš visko, tas verbuotojas prasmego tarsi skradžiai žemę. Neina į darbą ir namuose jo nerandama. Vieni šneka, kad Valerijus Saveljevas pasitraukė į pogrindį, kiti - jog pabėgo į Rusiją. Na, o VSD vadovas iš visų pusių puolamas toliau. Jau paskelbta, jog dar prieš keletą metų M.Laurinkus kartu su garsiuoju „Tauro“ banko prezidentu, jau mirusiu, G.Konopliovu ketino sužlugdyti „Respublikos“ dienraštį ir dabartiniai įvykiai tėra anų laikų tąsa. Tačiau dėl žurnalisto V.Gaivenio „verbavimo“ susidaro įspūdis, jog valstybės vadovai ir prokurorai nebeturi ko veikti. Norima į šią istoriją „įpainioti“ netgi Seimą, sukuriant specialią komisiją iš esmės niekam nereikalingai problemai tirti. Aišku, visokių komisijų kūrimas Seime tapo tarsi epidemija. Tik nuo tų komisijų darbo naudos - kaip iš ožio vilnos. Problema taip dirbtinai sureikšminta, kad net pasiekė pasaulio laikraščių ir leidėjų organizacijas - Pasaulio laikraščių asociaciją ir Pasaulio leidėjų forumą. Šios organizacijos abiem Lietuvos Prezidentams atsiuntė laišką, kuriame reiškiamas susirūpinimas „dėl nepriklausomo dienraščio „Respublika“ persekiojimo, kurį vykdo valdžios atstovai“. Matyt, labai jau galingas tas „nepriklausomas dienraštis“, jeigu sugebėjo sukelti ant kojų net tarptautines organizacijas. Prezidentui V.Adamkui netgi teko pasiųsti atsakymą minėtoms organizacijoms, paaiškinant, kad teiginiai apie „persekiojimą“ neatitinka tikrovės. Prezidentas apgailestavo, kad šios organizacijos, net nesulaukusios visapusiškos informacijos apie „Respublikos“ „persekiojimą“, paskubėjo paskelbti teiginius, galinčius diskredituoti demokratinę Lietuvą tarptautinėje bendruomenėje. Aišku, šiuo triukšmu to ir buvo siekiama.