„Saleziečių žinių“ 75 metų istorija, kuri tęsiasi

Pirmąjį saleziečių leidinį, pavadintą „Il Bollettino Salesiano“, 1877 metais parengė kun. Jonas Boskas (1815-1888). Jo žodžiais tariant, tai buvo „priemonė supažindinti žmones su mūsų veikla ir jungti sąmoningus krikščionis darbuotis viena dvasia ir vienam tikslui. Gyvename laikus, kai reikia daug pastangų. Pasaulis sumaterialėjo, todėl reikia darbuotis ir parodyti, kas gero nuveikiama. Kad ir pasislėpęs melstumeisi dieną ir naktį bei stebuklus darytum, - žmonės netiki… Žmonės nori matyti ir net paliesti. Šių dienų pasaulis nori matyti dvasininkus, dirbančius ir auklėjančius, ypač neturtingą ir apleistą jaunimą“. Šie žodžiai, išlaikę laiko išbandymus, tebėra aktualūs ir šiandien.
Dar gyvas būdamas, kun. J.Boskas savo darbais, auklėdamas ir dorindamas jaunuomenę, užsitarnavo šventojo aureolę. Garsas apie jį pasklido po pasaulį, pasiekė ir Lietuvą. Savaime kyla klausimas: kas gi buvo tie pirmieji lietuviai saleziečiai? Atsakymą į šį klausimą randame kun. dr. saleziečio Krizanto Juknevičiaus parengtoje knygoje „Lietuvių saleziečių istorija“ (Kaunas, Orientas, 2000).
XX a. pradžia Lietuvoje: mūsų tėvynė – carinės imperijos pakraštys – bandomas nutautinti (uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, mokyklose mokoma rusų kalba, lietuviai inteligentai, baigę Rusijos universitetus, neturi teisės sugrįžti į Lietuvą, savo žinias ir sugebėjimus skirti tėvynės labui).
Želvederių kaime (Griškabūdžio parapija) užaugęs Antanukas Skeltys, iš prigimties silpno regėjimo, panoro žūtbūt siekti mokslo. Atsitiktinai Marijampolėje radęs lapelį su adresu Italijoje, lietuviškai parašė apie savo troškimą mokytis. Jo laiškas pasiekė Saleziečių centrą Italijoje. Netrukus atėjo atsakymas: „Atvažiuok“. Aštuoniolikmetis jaunuolis, nemokėdamas užsienio kalbų, vargais negalais pasiekė Turiną, pateko į lenkų saleziečių globą. Buvo 1902-ųjų spalio 16 d. 1906 metų rugsėjo pabaigoje jis tapo saleziečiu. 1914 metais įšventintas kunigu. Gerai sutarė su italais saleziečiais, su jaunimu dirbti sekėsi labai gerai. 1921 metais kun. A.Skeltys apsilankė Lietuvoje, grįždamas atgal į Italiją vežėsi vienuolika kandidatų. Prelatas Adomas Jakštas Lietuvos jaunuolius informavo apie saleziečius, pas kuriuos Italijoje galima nemokamai tęsti mokslą. Italiją pasiekdavo vis daugiau jaunuolių iš Lietuvos.
Kun.A.Skelčio rūpesčiu 1927 metais miestelyje, pavadintame Peroza Ardžentina, esančiame į vakarus nuo Turino, įkuriama atskira įstaiga lietuviams. Jos direktoriais dirbo italai, tačiau įstaigos kūnu ir siela buvo kun. A.Skeltys. 1927-1934 metais Perozoje mokėsi 202 jaunuoliai iš Lietuvos. Šešiasdešimt jų tapo saleziečiais. Taigi XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje dar negausus būrelis šv. J.Bosko pasekėjų lietuvių (keturi kunigai, aštuoni klierikai, aštuoni novicijai) spausdino ir platino lapelius apie nuostabius italo kunigo darbus. Tai žadino dar didesnį smalsumą apie kun. J.Bosko asmenį, saleziečių veikimą, jų misijas, spaudą… Laiškuose, siunčiamuose iš Lietuvos į Italiją, ketinama remti saleziečius, siūloma įvairi pagalba. Tai paskatino lietuvius saleziečius gimtąja kalba pradėti leisti žurnalą „Saleziečių žinios“. Tam pritarė Saleziečių kongregacijos centro vyresnieji. Pirmajame „Saleziečių žinių“ numeryje, išleistame 1927 metų gruodį, saleziečių draugijos rektorius kun. Pilypas Rinaldis, kreipdamasis į Lietuvos bendradarbius ir bendradarbes, rašė: „Jaučiu džiaugsmą širdyje, galėdamas pirmą kartą prabilti į jus jūsų kalba ir siųsti „Saleziečių žinias“ jums, kuriuos jau pažįstu iš jūsų tvirto tikėjimo ir artimo meilės. Šios „Saleziečių žinios“ tepalaiko mumyse kuo artimiausius krikščioniškos ir salezietiškos vienybės ryšius“. Žurnalo pagalba tie ryšiai stiprėjo, gausėjo ir plėtėsi saleziečių bendradarbių būreliai, vis daugiau Lietuvos nepasiturinčių šeimų vaikų rasdavo saleziečių globą Italijoje, o vėliau – ir Lietuvoje. Nuo 1927 metų iki 1940-ųjų bolševikų okupacijos išėjo 77 gausiai iliustruoti „Saleziečių žinių“ numeriai. Visi jie buvo parengti ir išleisti Italijoje, Turino mieste, kur buvo įsikūręs Saleziečių veikimo centras, ir siunčiami į Lietuvą. Tiražas greitai augo. 1928 metais „Saleziečių žinios“ buvo leidžiamos 15 tūkst. egzempliorių, o 1933 metais – 21 tūkst. egz. tiražu. Redaktoriai dažniausiai buvo klierikai. Įšventinti į kunigus, jie iš Italijos vykdavo į paskyrimo vietą. Tuo galima paaiškinti dažną redaktorių kaitą. Pirmasis redaktorius buvo klierikas Antanas Sabaliauskas. Toliau – klierikas Pranas Petraitis, klierikas Juozas Frainas, kun. Bronius Paukštys, Antanas Sabas, klierikas Mečys Puščius. Paskutiniuosius 1940 metų numerius redagavo kun. Jonas Latakas. Ir redaktoriai, ir žurnalistai buvo patys saleziečiai.
Nepaisant gausios redaktorių kaitos, žurnalas išlaikė keletą ryškių krypčių. Tai ir kun. J.Bosko asmenybė, ir jo jaunimo auklėjimo sistema; saleziečių misijos pasaulyje; saleziečių kelias į Lietuvą ir jų darbai tėvynėje.
Ties kiekviena kryptimi verta stabtelėti ilgėliau.
Kun. J.Boskas buvo tokia itin dvasinga asmenybė, kad apie jį rašyti užteko medžiagos nuo pirmo iki paskutinio leidinio numerio. 1927 m. vasario 20 d. popiežius Pijus XI kun. J.Boską paskelbė palaimintuoju. 1931 metais į lietuvių kalbą buvo išversta ir išleista Jono Lemoyne knyga „Palaimintasis kunigas Jonas Bosko. Jo asmuo, darbai ir auklyba“ su plačiu vyskupo Mečislovo Reinio įvadiniu straipsniu ir pal. kun. J.Bosko knyga „Aš noriu tau vieną žodį pasakyti… Mažas dvasios vadovėlis jaunuomenei ir suaugusiems“. Abi knygos buvo reklamuojamos „Saleziečių žiniose“, jos pasiekė Lietuvą, čia buvo platinamos. Per 1934 metų Velykas popiežius Pijus XI pal. kun. J.Boską Romoje, Šv. Petro Bazilikoje, paskelbė šventuoju. Šis įvykis nuvilnijo per krikščioniškąjį pasaulį, įvairių šalių bažnyčių altoriuose buvo išstatomi naujo šventojo paveikslai, meldžiantis gaunama daug malonių. Šie įvykiai plačiai aprašomi „Saleziečių žiniose“. Beje, dar ir dabar ne vienoje Lietuvos bažnyčioje atrasime šv. J.Bosko statulą ar paveikslus. Taip pat „Saleziečių žiniose“ supažindinama su šventojo pasekėjais: šv. Domininku Saviju, pal. Marija Mazzarello (1938 metais popiežiaus Pijaus XI paskelbta palaimintąja, 1951 metais popiežiaus Pijaus XII paskelbta šventąja).
Šv. J.Bosko jaunimo auklėjimą vadino meilės darbu. Meilumas, nuoširdumas, rūpinimasis šalia esančiu, troškimas kitam gero sužadina auklėtinio pasitikėjimą. Šventasis Auklėtojas vaikams kalbėdavo: „Žinokite, kuo aš esu, esu dėl jūsų. Ir neturiu kito troškimo, kaip tik išugdyti jūsų fizinį, protinį, dorinį gėrį; esu pasirengęs ir savo gyvybę už jus atiduoti. Bet taip pat žinokite, kad be jūsų pagalbos ir pastangų nieko negaliu nuveikti“. Vadinasi, auklėjimas – abipusis veiksmas, nuoširdus auklėtojo ir auklėtinio bendravimas ir bendradarbiavimas. Nenaudodamas prievartos, gerbdamas kiekvieno laisvę, auklėtojas padeda pajusti, kad juos myli, tuo pačiu padeda atrasti Dievą, kaip mylintį Tėvą, Kristų, kaip mylintį Brolį; Mariją, kaip dangiškąją Motiną. Kun. J.Bosko auklėjimo sistema apima visą gyvenimą: darbą, mokslą, troškimus, laisvalaikį, pramogas. Žmogus niekada visiškai neišsiskleis, jei nebus tvirtai atsirėmęs į Kristų. Tuo buvo įsitikinęs Šventasis Auklėtojas, kurį šio darbo sėkme vargu ar kas iki šiol pralenkė.
Viena svarbiausių saleziečių veiklos krypčių yra misijos. Iš žurnalo puslapių į mus žvelgia fotografijose užfiksuoti skurdūs, pusnuogiai Pietų Amerikos ir Afrikos šalių, Indijos, Kinijos ir kitų tolimų kraštų gyventojai, jų lūšnos, neįprasta augmenija ir gyvūnija: plačialapiai bananai, vėduoklėmis išsiskleidusios Indijos palmės, smaugliai, krokodilai, drambliai… Saleziečiai ne tik ten neša Evangelijos šviesą. Jie stato bažnyčias, moko melstis, stato mokyklas, moko rašto ir amato, steigia ligonines, našlaičių prieglaudas, gydo ir globoja. Į misijas vyksta ir lietuviai saleziečiai. Spausdinami jų laiškai iš misijų.
Kasmet „Saleziečių žinios“ vis daugiau pasakodavo apie gausėjantį bendradarbių būrį Lietuvoje, spausdindavo jų nuotraukas. Kaunas, Pasvalys, Šiauliai, Jurbarkas, Telšiai bei maži miesteliai, valsčiaus centrai Šakyna, Garliava, Užpaliai, Salakas, Griškabūdis… Visur būta saleziečių bendradarbių. Nuotraukose baltuoja moterų skarelės – tuometis sodiečių galvos apdangalas. Bendradarbiai kaip įmanydami rėmė saleziečius: maldomis, aukomis, platindami jų išleistas knygas. Už tai kaip padėką nemokamai gaudavo „Saleziečių žinias“.
1935 metų antrame numeryje pateikiama lietuvių saleziečių skaičiaus statistika. Tuo metu buvo devyni kunigai, septyni teologijos studentai, penkiolika klierikų, septyniolika filosofijos studentų, devyni broliukai, keturi naujokai, 82 kandidatai, aštuonios seselės – gražus būrys. Tiesa, ne visi jie buvo Lietuvoje – dalis Italijoje, dalis misijose, išgirdę ir vykdę Kristaus paliepimą: „Tad eikite ir mokykite visas tautas“ (Mt 28, 19).
Lietuvos spaudoje ėmė rodytis žinutės, kuriose su neslepiamu priekaištu buvo klausiama: „Kodėl lietuviai saleziečiai tebetūno užsienyje? Kodėl jie netęsia šventojo kun. J.Bosko darbų tėvynėje?“ Ir štai paskutiniajame 1934 metų žurnalo numeryje pasirodo straipsnis „Saleziečiai parvažiavo“. Iš jo sužinome, kad iš užsienio sugrįžęs kun. A.Skeltys pradėjo eiti pirmojo Lietuvos saleziečių instituto vedėjo pareigas. Sugrįžęs apsistojo Zamkaus dvare, kurį nupirko ir saleziečiams padovanojo kun. Antanas Petraitis. Kartu sugrįžo jaunas kunigas Jonas Žemaitis ir trys lietuviai broliukai. „Zamkus – kukli provincijos vietelė ir dešiniajame Nemuno krante, prie pat vieškelio, jungiančio Kauną su Jurbarku, tarp Raudonės ir Skirsnemunės. Zamkus – tolimas Raseinių apskrities užkampėlis“, - skaitome straipsnyje. Dvaro pastatas gerokai apgriuvęs ir nepritaikytas gausaus jaunimo buveinei. Pirmieji lietuviai saleziečiai tuojau ėmėsi darbo, pradėjo kloti pamatus kandidatų gimnazijai, žemės ūkio mokyklai, noviciatui, uždaroms rekolekcijoms, kuriose susikaups katalikiškas Lietuvos jaunimas. Vietovė pavadinama Vytėnais. Nuo pat 1935 metų „Saleziečių žiniose“ atsiranda stambiomis raidėmis išspausdintas pranešimas: „Remkite pirmąją saleziečių įstaigą Lietuvoje!“ Spausdinamos fotografijos su Vytėnų vaizdais: šienapjūtė, rugiapjūtė, naujų pastatų statybos, gausūs būriai Skirsnemunės jaunimo… 1936 metų rugsėjo–spalio numeryje rašoma: „Dabar jau šiuose namuose, be saleziečių, gyvena apie 30 jaunuolių kandidatų į saleziečių draugiją. Bet toli gražu nepatenkina reikalavimų. Daug neturtingų, bet gerų ir gabių jaunuolių kasdieną kreipiasi į mus prašydami priimti juos į kandidatus, bet su širdgėla jų prašymus tenka atmesti dėl vietos stokos. Vadinasi, verkiant reikia rūpintis naujomis patalpomis“. Čia pat spausdinamas būsimų pastatų planas, prašoma paramos iš bendradarbių.
Paskutiniajame 1940-ųjų gegužės-birželio numeryje džiaugiamasi, kad vyskupas M.Reinys aplankė Vytėnus, drąsino jaunuolius veržtis pro visas kliūtis į viršūnes, gerai ir su atsidėjimu studijuoti, gėrėjosi besikuriančiu kultūros ir dvasinių lobių telkiniu, sveikais raudonskruosčiais jaunuoliais, žinančiais savo tikslą ir gyvenimo prasmę.
1940 metų okupacija. Antrasis pasaulinis karas, vėl okupacija sustabdė legalią saleziečių veiklą Lietuvoje. Jų veikla buvo įmanoma tik užsienyje.
1950 metais, gyvendami toli nuo tėvynės, suprasdami spaudos reikšmę, lietuviai saleziečiai išleido pirmąjį „Saleziečių balso“ numerį, kuris buvo „Saleziečių žinių“ tęsinys. Šį ir kitus penkis numerius iki 1952 metų redagavo kun. dr. Juozas Zeliauskas. Nuo 1952-ųjų iki 1971 metų „Saleziečių balsą“ redagavo kun. Pranas Gavėnas. Jam išvykus į Braziliją, leidinį redagavo kun. Mečys Burba. „Saleziečių balsas“ patekti į Lietuvą negalėjo – mūsų tėvynę nuo laisvojo pasaulio skyrė geležinė uždanga. Patekdavo tik vienas kitas slapta įvežtas egzempliorius. Todėl kokios nors įtakos tėvynėje gyvenantiems žmonėms „Saleziečių balsas“ daryti negalėjo. Tačiau užsienyje jis buvo tikras saleziečių pagalbininkas. Šv. Jono Bosko tėviškėje, Asti provincijoje, Turino arkivyskupijoje, buvo įsteigta Lietuvių saleziečių progimnazija Castelnuovo Don Bosco (Asti); taip pat spaustuvė, leidžianti „Saleziečių balsą“ ir knygas, priimanti užsakymus iš viso lietuviškojo pasaulio, išskyrus tėvynę, rengianti spaudos technikus; prie Monblano, 1100 metrų aukštyje pastatyta ir įrengta puiki vasarvietė lietuvių jaunimo poilsiui.
Sąjūdis, Atgimimas, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas pažadino lietuvių tautą naujiems darbams. Atsikūrė ar naujai įsikūrė leidiniai: „Caritas“, „XXI amžius“, „Atgimimas“, „Lietuvos aidas“ „Voruta“. Tik saleziečiai tylėjo. Ir štai 1994 metų pabaigoje iš Romos Lietuvą pasiekė nulinis „Saleziečių žinių“ numeris, kurio redaktorius kun. P.Gavėnas citavo saleziečių konstituciją: „Reikia kurti bei tobulinti mūsų spaudos centrus, leisti ir platinti knygas, mokyklinę medžiagą, periodinius leidinius bei audiovizualines, radiofonines ir televizines programas“. Tuometis vyriausiasis saleziečių rektorius Don Egidio Vigano naujajam redaktoriui kun. P.Gavėnui linkėjo „stengtis, kad leidinys būtų populiarus, gražus ir patrauklus“; visiems, kurie padės, buvo siunčiami „geriausi linkėjimai su ypatingu Marijos Krikščionių Pagalbos palaiminimu“. Patys pirmieji ir nuoširdžiausi kun. P.Gavėno pagalbininkai buvo žurnalo parengėja Marija Katiliūtė, administratorius ir fotografas Alfonsas Vitkauskas.
Nuo 1995 metų „Saleziečių žinios“ mus aplanko keturis kartus per metus. Daug ką sužinojome jį skaitydami: interviu davė iš užsienio į Lietuvą sugrįžę kunigai saleziečiai Stasys Šileika, Mečislovas Burba, Pranas Gavėnas, Izidorius Sadauskas, Lietuvoje gyvenę kunigai saleziečiai Petras Dumbliauskas, Krizantas Juknevičius, Mykolas Petravičius, iš Italijos į Lietuvą atvykęs kun. salezietis Alessandro Barelli; plačiai aprašytas Vyriausiojo saleziečių vienuolijos rektoriaus kun. Juan Edmondo Vecchi vizitas Lietuvoje, supažindinta su Marijos Krikščionių Pagalbos namais Palemone, Lazdynų Šv. J.Bosko parapija ir t.t. Aprašytas kun. A.Skelčio likimas okupuotoje Lietuvoje. Slapstydamasis nuo suėmimo, jis dažnai keisdavo gyvenamąją vietą, dirbo paprasčiausius darbus: rišo šluotas, ganė bandą, vakarais tamsioje dzūkų valstiečių kamarėlėje aukodavo šv. Mišias. Net tokiomis sąlygomis išlaikė sielos ramybę, dvasios giedrą. Žurnalo puslapiuose pasakoja tie, kurie prieš karą patyrė Vytėnų rojaus palaimą. „Progimnazijoje mokslas buvo aukšto lygio. Gimnazistai mokėsi net penkių užsienio kalbų: lotynų, graikų, italų, vokiečių ir prancūzų. Baigusieji penkias saleziečių gimnazijos klases nesunkiai galėjo išlaikyti abitūros egzaminus. Neturtingų tėvų vaikai, našlaičiai Vytėnuose susilaukdavo ypatingos globos. Per penkerius metus Saleziečių namai suklestėjo. Buvo užveistas sodas, didelis bitynas, pilni žuvų tvenkiniai. Iš Kauno atvykęs vyskupas V.Brizgys pašventino naujų, erdvių namų pamatus. Į Vilties kalną, kur vyko statybos, buvo gabenamos plytos, plušėjo darbininkai. Deja, darbai greitai sustojo. Okupantai saleziečiams pateikė ultimatumą; per šešias valandas palikti Vytėnus“, - žurnalo puslapiuose pasakojo penkerius metus saleziečių progimnazijoje mokęsis Paulius Petronis, miręs šiemet sausio 11 dieną.
Dabar „Saleziečių žinių“ parengimu ir redagavimu rūpinasi kun. Alessandro Barelli. Padidėjusio formato, spalvotas, gausiai iliustruotas žurnalas gražiai įsiterpia į katalikiškos spaudos visumą. Linkime joms laimingai sulaukti šimto metų.
2000 m. vasario 7 d. mirus veikliam saleziečiui kunigui jubiliatui P.Gavėnui, organizavusiam prasmingas šventes, jaunimo eisenas, subūrusiam boskiukus, redagavusiam „Saleziečių žinias“, sutrikome: kas bus su leidiniu? Laimei, „Saleziečių žinios“ nesustojo. Pageidaujant Saleziečių centrui Romoje, kad žurnalo redaktorius būtų salezietis, 2000 metų vasaros pradžioje „Saleziečių žinių“ administratoriumi paskiriamas jaunas kun. A.Barelli, redaktoriumi kun. P.Dumbliauskas.
Dabar „Saleziečių žinios“ išleidžiamos 4000 egz. tiražu (tiražas padidėjo tūkstančiu egzempliorių). Pagausėjo žmonių prašymų gauti „Saleziečių žinias“. Kartu su prašymais atsiunčiamos aukos, kurios padengia žurnalo leidybos išlaidas.
Skaitytojus domina dabartinis žurnalo turinys: saleziečių veikla Lietuvoje ir užsienyje; pirminė evangelizacija, tai yra supažindinimas su tikėjimo tiesomis; Bažnyčios gyvenimas ir gyvenimas su Bažnyčia; salezietiškas požiūris į pasaulį ir požiūris į saleziečių pasaulį; pastangos padėti žmonėms priartėti prie tikėjimo.
To siekiama paprasta, visiems suprantama kalba, nuotraukomis, spalvomis, maketavimu.

Aldona KAČERAUSKIENĖ

© 2003 "XXI amžius"