Bažnyčia perspėja dėl karo prieš Iraką pasekmių

JAV jūrų pėstininkai, dislokuoti Kuveito dykumoje EPA-ELTA nuotrauka

Tuo metu, kai vis labiau aiškėja Jungtinių Amerikos Valstijų administracijos apsisprendimas dėl to, ką prezidentas Džordžas Bušas vadina „regime change“ („režimo pakeitimas“) Irake karinės jėgos priemonėmis, Katalikų Bažnyčia nuo paties popiežiaus Jono Pauliaus II ir jo artimiausių padėjėjų iki daugelio katalikiškų organizacijų įvairiose pasaulio šalyse kelia savo balsus prieš galimą „prevencinį karą“. Tiesa, jeigu Vatikano dikasterijų vadovų komentaruose tiesiogiai kritikuojamas JAV „vienašališkumas“ ir perspėjama, jog kariniai veiksmai Artimuosiuose Rytuose gali sukelti sunkiai nuspėjamą milijardo pasaulio musulmonų reakciją, tai Šventasis Tėvas daugiau buvo linkęs kalbėti apie bendrąją taikos ir karo problemą ir pastarosiomis savaitėmis tuose savo pareiškimuose patį Iraką yra paminėjęs tik vieną ar du kartus.
Štai per tradicinį Kalėdų sveikinimą „Urbi et Orbi“ jis ragino visų tikybų žmones siekti, kad būtų užbaigtas „visų formų netolerantiškumas ir diskriminacija“ ir kad būtų „užgesintas bloga pranašaujančio konflikto smilkimas, kurio visų bendromis pastangomis galima išvengti“. Popiežius sakė, kad „iš Betliejaus uolos šiandien kyla raginantis kvietimas pasaulio žmonėms nepasiduoti nepasitikėjimui, įtarumui ir nusivylimui, net jeigu tragiška dabarties terorizmo realybė skatina netikrumą ir baimę“. Naujųjų metų šventėje, kuri Bažnyčioje buvo minima ir kaip Pasaulinė taikos diena, Jonas Paulius II pabrėžė, kad, „nepaisant rimto ir pasikartojančio kėsinimosi į ramų tautų sambūvį, taika yra galima ir lieka pareiga visiems“. Jis sakė, kad „vis didėjančios konfliktų ir įtampos grėsmės akivaizdoje maldauju, jog būtų ieškoma taikių būdų jiems spręsti, pasitelkiant lojalų ir konstruktyvų bendradarbiavimą, sutinkamai su tarptautinės teisės principais“.
Šventasis Tėvas kreipėsi į visų religijų išpažinėjus, kviesdamas bendradarbiauti „visus, kurie tiki Dievą“, nes kiekvienas „autentiškas religinis tikėjimas skatina ne tautų ir individų priešpriešą, bet taikaus pasaulio kūrimą bendromis pastangomis“. Pagaliau sausio 13 dieną metiniame susitikime su prie Šventojo Sosto akredituoto diplomatinio korpuso nariais Popiežius konkrečiai palietė Irako problemą. „Ką mes galime pasakyti apie gresiantį karą, kuris gali sukrėsti Irako, pranašų šalies, žmones, kurie jau daugiau kaip dvylika metų kenčia ekonominį embargą? - klausė popiežius Jonas Paulius II. - Karas niekada neturi būti laikomas kaip dar viena priemonė, kuri gali būti panaudota sprendžiant nesutarimus tarp tautų. Kaip mums primena Jungtinių Tautų Organizacijos chartija ir pati tarptautinė teisė, karas yra nepriimtinas, net jeigu jis būtų bendrojo gėrio užtikrinimo reikalas, išskyrus tik kaip paskutiniąją galimybę labai apibrėžtomis sąlygomis, neignoruojant pasekmių civiliams gyventojams tiek karinių veiksmų metu, tiek ir po jų“.
Vasario 9 dieną sekmadienio susitikime su maldininkais šv. Petro aikštėje popiežius Jonas Paulius II vėl karštai kreipėsi į viso pasaulio tikinčiuosius, ragindamas melstis, kad nebūtų karo Irake. “Šią tarptautinio susirūpinimo valandą mes visi jaučiame, kad reikia kreiptis į Dievą ir maldauti Jo suteikti mums didžiulę taikos dovaną, - sakė Katalikų Bažnyčios vadovas. - Raginu visus kalbėti rožinį, prašant Dievo Motinos užtarimo”. Šventasis Tėvas pridūrė, jog šimtmečio pradžioje pasaulio horizonte išryškėję sunkumai verčia manyti, kad tik aukštesnės jėgos dėka mes galime tikėtis geresnės ateities.
Komentuodamas Popiežiaus nuostatas dėl taikos siekimo visomis priemonėmis, žymus Vatikano diplomatas Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas arkivyskupas Renatas Martinas interviu Romoje leidžiamam žurnalui „Inside the Vatican“ sakė, kad „Popiežius yra taikos šalininkas, tačiau nėra pacifistas… Jis neatmeta karo visiškai, bet laiko ją paskutine galimybe“. Arkivyskupas R.Martinas, Dž.Bušo siūlomą „prevencinį smūgį“ apibūdinęs kaip agresiją, sakė, kad, Šventojo Tėvo nuomone, „karas sukuria daugiau problemų, negu išsprendžia, todėl niekada neturi būti prioritetų ginčų sprendime. Pirmenybę reikia teikti dialogui ir kilnioms diplomatijos pastangoms“.
Kitame susitikime su žiniasklaidos atstovais Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos vadovas pažymėjo, kad „įmanoma sunaikinti vieną, du arba tūkstantį teroristų, bet, nepašalinus terorizmo priežasčių, šio baisaus reiškinio niekada nepavyks išnaikinti. O priežastys yra ne tik politinės, bet ekonominės ir kultūrinės“. Arkivyskupas R.Martinas pastebėjo, jog Vakarai netesi savo pažadų ekonomiškai padėti neturtingoms Trečiojo pasaulio šalims ir „primeta gyvenimo būdą, kuris nėra moralus arba nepriimtinas toms tautoms“.
Tarp kitų pasisakymų, didelio dėmesio ypač JAV katalikų žiniasklaidoje susilaukė Popiežiškosios pasauliečių tarybos pirmininko kardinolo Frensio Stafordo vasario pradžioje paskelbtas pareiškimas, kuriame jis pažymėjo, jog karas prieš Iraką būtų nepateisinamas ir taptų pavojingu precedentu. Kardinolas F.Stafordas, buvęs Denverio (Kolorado valstija) arkivyskupas, o dabar aukštas pareigas Romos Kurijoje užimantis amerikietis hierarchas, nurodė, kad JAV administracija nesuteikė pakankamai akivaizdžių įrodymų, kad Sadamo Huseino režimas „kelia betarpišką pavojų nacionaliniam saugumui“.
Jis pažymėjo, kad „prevencinio karo“ sąvoka yra gana dviprasmiška, kurios interpretavimas gali būti labai subjektyvus. Tuo tarpu „teisingo karo“ reikalavimams patenkinti reikia suformuluoti objektyvius kriterijus su visu intelektualiniu apibrėžtinumu, kuriuose „grėsmė būtų parodyta kaip akivaizdi dabarčiai, o ne ateičiai“. Kardinolas taip pat paaiškino, jog visos taikios pastangos dėl Irako režimo nuginklavimo dar nėra išsemtos ir turi būti grindžiamos Jungtinių Tautų rezoliucijų įgyvendinimu.
Pagaliau reikia neapsiriboti abstrakčia „regime change“ nuostata, bet atvirai diskutuoti dėl demokratizacijos proceso Artimuosiuose Rytuose, dėl energetikos politikos ir naftos rezervų. (Karo priešininkai dažnai kaltina Jungtines Valstijas, kad jos nori pašalinti S.Huseiną ne dėl jo keliamos grėsmės, siekiant išplėtoti masinio naikinimo ginklų gamybą, bet dėl Irako didžiulių naftos atsargų užvaldymo.)
Kardinolui F.Stafordui ypač didelį susirūpinimą kelia neseni kai kurių JAV pareigūnų svarstymai, jog prieš Iraką amerikiečiai gali panaudoti ir branduolinį ginklą. Tokius grasinimus jis pavadino „nevertais seniausios pasaulyje demokratijos, kuri grindžiama visuotinėmis žmonių teisėmis į gyvybę, laisvę ir gerovės siekimą“. Kardinolo nuomone, Irako krizė dar ryškiau atskleidė šiandieninio pasaulio politikoje vis labiau įsivyraujančią nuostatą dėl prievartinės jėgos naudojimo pateisinamumo, kas visiškai prieštarauja popiežiaus Jono Pauliaus II vizijai apie taiką ir tautų bendradarbiavimą. Tai rodo tarptautinio terorizmo išplitimas bei pastarųjų metų karai Artimuosiuose Rytuose, Balkanuose ir Afganistane, kurių sėkmė, žvelgiant iš ilgalaikių perspektyvų, tampa abejotina.
Kardinolas F.Stafordas aiškino, kad šių dienų politikams tiktų popiežiaus Jono Pauliaus II nuolatinis raginimas jaunimui: „Nebijokite!“ Daugelyje šalių „politikai yra apimti baimės. Valstybininkai dėl to praranda savitvardą“. Būtent baimė dominuoja diskusijose dėl išankstinio smūgio galimybių, ir „baimė tampa pateisinimu neva teisingam karui“. Toks pastarojo meto baimės ir brutalumo įsivyravimas nieko gero nežada XXI amžiui: vietoje vilčių apie tvirtą taiką ir žmonių bei tautų bendradarbiavimą ima ryškėti „naujojo barbariškumo“ bruožai.
Popiežiškosios pasauliečių tarybos pirmininkas, žinoma, jokiu būdu neteisina Irako diktatoriaus S.Huseino, kuris buvo bene vienintelis iš visų pasaulio valstybių vadovų, nepasmerkęs 2001 m. rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių Niujorke ir Vašingtone. Jis taip pat pastebėjo, kad savižudžių teroristų rekrutavimas tarp jaunųjų musulmonų patvirtina senovės pagonių praktiką, kai šeimos nariai buvo aukojami vardan religijos. Tai, kad kai kurie musulmonų dvasiniai vadovai pritaria ar net skatina tokius poelgius, rodo jau apie iškilusį sinkretizmo pavojų didžiajai monoteistinei islamo religijai.

* * *

Susirūpinimo dėl karinių veiksmų Irake pasekmių civiliams gyventojams ir dėl galimos reakcijos arabų ir visame islamiškajame pasaulyje buvo apstu ir kitų Vatikano atstovų komentaruose. „Kam būtų naudinga konfrontuoti su vienu milijardu musulmonų ir rizikuoti, kad dešimtmečiams bus sukeltas islamo pasaulio priešiškumas?“ – klausė Vatikano valstybės sekretorius italas kardinolas Andželas Sodanas. Sausio pabaigoje susitikęs su žurnalistais jis patikino, kad Vatikanas yra pasiryžęs „visomis turimomis priemonėmis“ padėti taikaus krizės sprendimo paieškai. Kardinolas A.Sodanas priminė, jog karas, kaip išpuolis, negali būti etiškai pateisinamas ir tuo labiau, jeigu tai - „prevencinis karas“. Pastarojo suvokimas dar gana miglotas, tačiau aišku, jog tai ne gynybinis karas. Vakarai turi teisę ginti save nuo terorizmo, tačiau tai turi būti suderinta su morale. Kardinolas A.Sodanas Jungtinėms Valstijoms palinkėjo prisiminti „Vietnamo karo pamokas“ ir teigė, kad Afganistane toli gražu dar nėra stabilios padėties ir neaišku, kada ji bus.
„Karas Irake atvertų duris į pragarą“, – tokia vieno arabų politikos veikėjo citata perspėjo dėl galimų kovų Šventojo Sosto santykių su valstybėmis sekretorius (užsienio reikalų ministras) prancūzas arkivyskupas Žanas Lui Toranas. Interviu Italijos dienraščiui „La Republica“ jis sakė, kad „mums reikia galvoti apie pasekmes civiliams gyventojams ir apie grįžtamąjį poveikį islamiškojo pasaulio nuostatoms. Bus sukurstytas ne tik antivakarietiškas, bet ir antikrikščioniškas priešiškumas (kuris jau dabar daugelyje musulmonų šalių yra akivaizdus), nes žmonės abi šias sąvokas (Vakarai ir krikščionybė) susieja į vieną“. Arkivyskupas Ž.Toranas taip pat kritiškai atsiliepė apie Jungtinių Valstijų polinkį į vienašališkus veiksmus. „Nė vienas tarptautinės bendrijos narys negali aiškinti: „Aš darysiu taip, o kiti gali man padėti arba likti namuose“. Jeigu taip būtų, visa tarptautinė tvarka suirtų. Mes rizikuojame tapti džiunglėmis“. Kitame interviu sausio pabaigoje paklaustas, ar puolimas prieš Iraką būtų „teisėtas“, jeigu tai leistų Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, arkivyskupas Ž.Toranas nenorėjo to neigti. Tačiau jis pastebėjo, jog „nereikia užmiršti, kad legalumas yra vienas dalykas, o moralinės bei humanitarinės pasekmės - kitas“.
Panašiai svarstė ir Popiežiškosios krikščionių vienybės pirmininkas vokietis kardinolas Valteris Kasperis, kuris sakė, jog pripažįsta galimą JAV puolimą prieš Iraką, tačiau „nenumato, kaip tai galėtų būti suderinta su teisingo karo reikalavimais“. Kardinolas V.Kasperis pažymėjo, kad karas „pirmiausia paliestų vargingiausius iš vargingiausiųjų, o ne S.Huseiną. Dėl to kentėtų moterys, vaikai ir ligoti bei seni žmonės, tad mes turime pamąstyti apie jų likimą“. Interviu, sausio 24 dieną duotame JAV katalikų laikraščiui „National Catholic Reporter“, kardinolas taip pat išreiškė susirūpinimą dėl musulmonų reakcijos. „Labai dažnai musulmonai sutapatina - tai neteisinga, bet jie tai daro - krikščionybę su Vakarais. Aš manau, kad šis karas taptų labai sunkia problema ir gali destabilizuoti visą Artimųjų Rytų regioną, - sakė jis - Aš neginu S.Huseino, kaip ir kiti to nedaro. Tačiau yra ir kitų priemonių taikos ir teisingumo pasaulyje klausimams spręsti“.

* * *

Savo nepritarimą jėgos naudojimui Artimuosiuose Rytuose ir prevenciniam karui Irake išreiškė daugelio šalių episkopatai. Sausio 20 dieną paskelbtame Vokietijos vyskupų konferencijos pareiškime sakoma, kad toks karas būtų moraliniu atžvilgiu nepateisinamas ir prieštarautų tarptautinei teisei. „Turi būti kalbama ne apie prevencinį karą, bet apie karo prevenciją. Saugumo strategija, kuri pripažįsta išankstinio smūgio teisėtumą, prieštarauja katalikiškajam mokymui, - teigia vokiečių ganytojai. - Mes esame visiškoje bendrystėje su Popiežiumi ir visa pasaulio Bažnyčia, kurių perspėjantys pastarųjų mėnesių balsai negali būti neišgirsti“.
Jie pažymi, jog galimas karas iš pagrindų sukrėstų visą tarptautinį valstybių sambūvį ir turėtų katastrofiškų pasekmių Irako visuomenei. Karas visuomet yra didelis blogis ir yra galimas tik kaip išimtinis atvejis agresijai atremti bei esant didžiausiems žmogaus teisių pažeidimams, kurių kitu būdu pašalinti neįmanoma. Štai kodėl tarptautinėje teisėje dabar vis dažniau keliamas klausimas dėl prevencinio karo uždraudimo. Kaip moko popiežius Jonas Paulius II, karas gali būti svarstomas tik kaip „paskutinė priemonė“ ir teisė į savigyną, todėl prevencinis karas turi būti definuojamas ne kaip „teisingas karas“, bet kaip agresija.
Vokietijos vyskupai ragina politikus atsižvelgti į visas galimo karo pasekmes - gausybę žuvusiųjų ir sužeistųjų, o taip pat neišvengiamą pabėgėlių antplūdį. Taip pat yra būtina suprasti, jog karo veiksmai gali sukelti nenorimas politines permainas Artimuosiuose Rytuose, kas sudarytų pavojų esamam tarptautiniam aljansui prieš terorizmą. Dėl karo Irake gali sustiprėti fanatiškų islamo fundamentalistų įtaka regione ir dėl to sustiprėtų arabų bei viso musulmonų pasaulio priešiškumas Vakarams. Taigi „ar po šio karo sustiprėtų taikos, stabilumo ir žmogaus teisių gynimo perspektyvos regione?“ - klausia ganytojai.
Jie taip pat pripažįsta, kad S.Huseino režimas, kuris daugelį kartų yra pažeidęs taiką kaimyninių valstybių atžvilgiu ir negailestingai susidorojęs su savo šalies gyventojais, „kelia pavojų tarptautiniam sambūviui, kurio pasaulio bendrija negali ignoruoti“. Ypač jeigu kalbama apie režimą, kuris deda pastangas masiniam naikinimo ginklui įsigyti. „Dėl to mes remiame Jungtinių Tautų pastangas daryti spaudimą Irakui, kad būtų užkirstas kelias atominio, biologinio ir cheminio ginklo gamybai ir kiek įmanoma susilpnintas Irako agresyvinis pajėgumas“, - rašo Vokietijos vyskupai. Kiek ši grasinimo Irakui strategija yra nukreipta siekiant išvengti karo veiksmų, tiek ji yra moraliai pateisinama, tačiau jos eskalavimas negali nueiti pernelyg toli, kad karas netaptų neišvengiamas.
Taigi vokiečių ganytojai palaiko „spaudimą diktatoriaus S.Huseino režimui ir jo galimų karinių veiksmų laisvės apribojimą“. Tačiau dėl prevencinio karo galimybės, tai, kaip yra nurodęs popiežius Jonas Paulius II, reikia „gesinti pražūtingo konflikto rusenimą“, kol dar tai įmanoma padaryti. Šiuo ypatingu laikotarpiu nebūtų pateisinamas joks neveiklumas ar nusišalinimas dėl kokių nors taktinių sumetimų, nes ant kortos pastatytas visas tarptautinės taikos reikalas. Vokietijos vyskupų konferencija taip pat paragino tikinčiuosius „šiomis dienomis ir savaitėmis neapleisti maldos už taiką“, prašant Dievo palaimos taikdariams.

* * *

Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupų konferencija pareiškimą dėl galimo prevencinio karo yra padariusi dar praėjusių metų lapkritį Vašingtone vykusioje rudens sesijoje, taip pat nurodydama, jog Katalikų Bažnyčios mokymu „būtų sunku pateisinti karinius veiksmus prieš Iraką“. Amerikiečių ganytojai paaiškino, kad toks jų svarstymas grindžiamas krikščioniška nuostata, jog tokie dalykai, kaip karas ir taika, teisingumo ir saugumo siekimas, liečia ne tik karinę ir politinę, bet ir moralinę sritį, nes tai yra iš esmės gyvybės ir mirties klausimas. „Tradicinis krikščionių mokymas pateikia etinius principus ir moralinius kriterijus, kuriais privalu vadovautis kritiniuose sprendimuose“, - rašoma JAV episkopato pareiškime. Jame taip pat nurodoma, kad, amerikiečiams siekiant „konstruktyviais ir teisėtais būdais sulaikyti Irako režimo grėsmę“, yra gyvybiškai būtina gauti kuo platesnį tarptautinį pritarimą.
Vyskupai pažymi, kad nėra „jokių iliuzijų dėl Irako vadovybės elgesio ir intencijų. Irako režimas turi nutraukti savo gyventojų represijas, grėsmę kaimynams, paramą terorizmui, sustabdyti masinio naikinimo ginklų gamybos plėtrą ir sunaikinti jau turimus ginklus“. Siekiant šio tikslo, yra remtinos politinės sankcijos prieš S.Huseiną ir karinis embargas, tačiau dėl ekonominių sankcijų reikia būti rūpestingiems, kad „nenukentėtų nekalti civiliai Irako gyventojai“. Amerikiečių ganytojai pritaria JAV administracijos bendradarbiavimui su Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, kad gautų jos pritarimą Irako režimui nuginkluoti. Jie taip pat paragino Iraką visiškai patenkinti Saugumo Tarybos rezoliucijos dėl nusiginklavimo reikalavimus ir viską daryti, kad „Jungtinių Tautų veiksmai netaptų tik karo preliudija, bet būdas jam išvengti“.
JAV vyskupų konferencijos nariai taip pat pripažįsta, kad ir „geros valios žmonės gali turėti skirtingą požiūrį, kaip taikyti teisingo karo normas“. Ypač tai svarbu tokiais atvejais, kaip dabartinė Irako krizė, kada „įvykiai greitai seka vienas kitą, o turimi faktai nėra aiškūs“. Tačiau iš to, kas yra žinoma, ganytojai daro išvadą, jog būtų sunku pateisinti prevencinį karą Irake, tuo labiau kad išankstinis karinės jėgos naudojimas, siekiant nuversti grėsmingą režimą ar jį nuginkluoti, neatitinka tradicinės teisingo karo definicijos. „Katalikų Bažnyčios katekizmas“ pateisina karą tik tais atvejais, kai agresoriaus padaryta žala tautai ar tautų bendrijai „yra ilgalaikė, didelė ir akivaizdi“. Be to, „turi būti skirtumas tarp pastangų pakeisti vyriausybės elgesį ir pastangų nutraukti pačios vyriausybės egzistenciją“, - rašoma amerikiečių vyskupų pareiškime.
Pripažinę, kad karinių veiksmų nepriėmimas taip pat gali turėti neigiamų pasekmių, ypač žinant S.Huseino režimo nusikalstamumą, ganytojai vis dėl to reiškia susirūpinimą, jog „karas prieš Iraką gali turėti nenusakomų pasekmių ne tik pačiam Irakui, bet ir visam Artimųjų Rytų regionui“ stabilumo pažeidimo prasme. Jėgos naudojimas gali išprovokuoti tuos pačius išpuolius, kuriems siekiama užkirsti kelią ir tapti sunkiau pakeliama našta jau ir taip dideles kančias patiriantiems civiliams gyventojams. Pareiškime taip pat siūloma įvertinti ir palyginti tą nuostolį, kurį karas atneštų Irako žmonėms, ir tą žalą, kuri yra galima patiems Jungtinių Valstijų piliečiams, tarnaujantiems karinėse pajėgose.
„Mes meldžiamės už prezidentą Dž.Bušą ir kitus pasaulio lyderius, kad jie rastų valios ir būdų atsitraukti nuo karo su Iraku slenksčio ir darbuotųsi dėl teisingos ir pastovios taikos, - baigia savo pareiškimą Jungtinių Valstijų vyskupai. - Mes raginame juos darbuotis su kitais, kuriant efektyvų visuotinį atsaką į Irako keliamą grėsmę, kuris pripažintų teisėtos savigynos reikalavimus ir atitiktų tradicines moralines karinės jėgos naudojimo normas“.

* * *

Kaip yra pranešęs Vatikano užsienio reikalų ministras Ž.Toranas, kraštutiniu atveju Šventasis Sostas gali imtis tiesioginių diplomatinių iniciatyvų Irako krizei spręsti. Dėl to vasario 10 dieną popiežius Jonas Paulius II į Bagdadą pasiuntė savo atstovą prancūzą kardinolą Rožerą Ečegerajų. Atrodo, Irako vadovybė tokiomis taikos paieškos iniciatyvomis yra suinteresuota, nes šalies vicepremjeras Tarikas Azizas (priklausantis krikščionių mažumai musulmoniškajame Irake) jo paties prašymu vasario 14 dieną bus priimtas popiežiaus Jono Pauliaus II audiencijoje. Chaldėjų Katalikų Bažnyčiai priklausantis T.Azizas yra vienas iš nedaugelio krikščionių, užimantis aukštas pareigas Irako režimo vadovybėje. Paskutinį kartą jis lankėsi Vatikane 1998 metais. T.Azizas ne kartą žiniasklaidai gyrėsi, kad Irakas turi galingą armiją ir todėl „jis yra pasirengęs atremti agresiją“.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"