Portretas, kaip humaniškasis žmogaus idealas

Tapytojas Vytautas Ciplijauskas Gedimino Žilinsko (ELTA) nuotrauka

Vasario 4 dieną Vilniaus rotušėje buvo atidaryta dailininko Vytauto Ciplijausko darbų paroda, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo dienai (paroda veiks iki kovo 2 dienos). V. Ciplijauskas žinomas kaip senosios tapytojų kartos atstovas, kuris šalia J.Švažo, S.Veiverytės, J.Čeponio, V.Gečo, L.Surgailio ir kitų menininkų užima savitą ir ryškią vietą lietuvių tapyboje. Nors dailininkas tapė peizažus, natiurmortus bei temines kompozicijas, labiausiai jis mums žinomas kaip portretinio žanro atstovas, išsaugojęs klasikines tapymo manieras. Savo portretuose jis siekė pavaizduoti ne vien išorinį asmens panašumą, bet ir atskleisti pačią žmogaus esmę, jo estetinį humaniškąjį idealą, persmelktą dvasingumo ir taurumo šviesos.
Dailininkas gimė 1927 m. sausio 2 d. Šunskų kaime, Sūduvoje. 1944-1948 metais Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute studijavo monumentaliąją tapybą ir vitražą pas profesorių S.Ušinską, kuris jaunam menininkui suteikė pirmuosius tvirtus piešinio, kompozicijos bei formos perteikimo pagrindus. Tačiau sėkmingai prasidėjusias studijas teko nutraukti. 1948-1957 metus dailininkas praleido tremtyje, Sibire. Sugrįžęs jis vėl tęsė mokslus Vilniaus dailės institute ir studijavo tapybą pas profesorių A.Gudaitį. Šių dviejų ryškių asmenybių veikiamas, V.Ciplijauskas susiformavo kaip savarankiškas menininkas. Daugelį metų jis dėstė M.K.Čiurlionio meno mokykloje (1961-1976), dalyvavo įvairiuose respublikiniuose ir sąjunginiuose konkursuose, tarptautiniuose tapybos pleneruose Lietuvoje, Vengrijoje, Jugoslavijoje, Bulgarijoje bei Vokietijoje, rengė personalines parodas Kaune, Vilniuje, Maskvoje (1978-1979), Čikagoje (1986), Marijampolėje (1992) bei Paežeriuose (1999-2000). 1979 metais dailininkas tapo respublikinės premijos laureatu, 1981 metais Pabaltijo tapybos trienalėje Vilniuje buvo apdovanotas Kultūros ministerijos premija, 1987 metais jam buvo suteiktas nusipelniusio meno veikėjo vardas, o 1999 metais menininkas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu. 1982-1987 metais V.Ciplijauskas vadovavo Lietuvos dailininkų sąjungos Tapybos sekcijai, o šiuo metu yra Lietuvos dailininkų sąjungos Etikos komisijos bei Lietuvos liaudies meno draugijos konsultacinės komisijos narys.
Pirmas V.Ciplijausko darbas, susilaukęs visuomenės ir kritikos pripažinimo, buvo respublikinėje parodoje kaimo tematika premijuotas tapybos darbas „Žiemos šventė Sartuose“ (1969). Šiame kūrinyje kritikai įžvelgė jau susiformavusią dailininko individualybę, jo savitos kompozicinės išraiškos paieškas, santūrų spalvinį koloritą, potėpio ir linijos laisvumą. Pastebėti buvo ir kiti jo grupinėmis kompozicijomis pasižymintys darbai. Tačiau daugiausia dėmesio susilaukė dailininko portretinio žanro kūriniai, kuriuose autorius subtiliai atskleidė asmenybės charakterį, jos vidinį pasaulį, susikaupimą ir intelektualinę gelmę. Ypač ryškūs menininkių moterų portretai. 1973 metais SSRS portreto konkurse buvo premijuotas V.Ciplijauskas darbas “Dailininkė Kazimiera Zimblytė” (1972), o 1975 metais – “Keramikė Liucija Šulgaitė” (1973-1974). Tai du įtaigūs, bet skirtingi savo menine išraiška portretai, atskleidžiantys dviejų moterų skirtingas individualybes. Dailininkės K.Zimblytės portrete subtilia rusvų tonų gama bei asketiška kompozicinių detalių derme autorius atskleidė įtampos ir dramatizmo kupiną nuotaiką, o baltų ir žalių tonų kolorite, vaizduodamas keramikės L.Šulgaitės plastišką, į erdvinę kompoziciją įsiliejantį siluetą, sukūrė moteriško trapumo ir kartu tvirtumo įspūdį. Gaila, kad parodoje eksponuojami ne patys geriausi dailininko darbai, čia nerasime ir minėtų kūrinių, tačiau joje galima pamatyti kitus vertingus jo portretus, kuriuose įsikūnijo žymių, gerai Lietuvoje žinomų, nusipelniusių mūsų kultūrai, menui bei mokslui asmenybių atvaizdai: tai operos solistė M.Rakauskaitė ir dailininkas L.Truikys (1971-1974), kalbininkė B.Ciplijauskaitė (1986-2002), Vilniaus universiteto 80-asis rektorius J.Kubilius (1991), dainininkė V.Povilionienė ir daugelis kitų iškilių žmonių.
V.Ciplijauskas tapė ne vien jo meto asmenybes, bet yra sukūręs ir seriją XVI-XIX amžiaus istorinių veikėjų portretų, kuriuose praeitų epochų menine stilistika siekė atskleisti apibendrintą vidinio charakterio tipą, atitinkantį istorinį kontekstą: tai Mykolo Sarbievijaus (1986-1989), Stepono Batoro (1979) ir kiti portretai.
Ypač didelę reikšmę menininko kūrybai turėjo liaudies menas, etniškosios mūsų kultūros šaknys. Dar dėstydamas M.K.Čiurlionio meno mokykloje, kartu su savo mokiniais vasaros metu jis vykdavo į atokiausius Lietuvos kaimelius ir menininko žvilgsniu stebėdavo autentišką, gyvų tradicijų kupiną kaimo žmogaus aplinką.
Dailininką domino lietuvių liaudies mentalitetas, per meną išreiškiamas emocinis jo turinys. Gal todėl ankstyvojoje jo kūryboje dominuoja ne tik liaudies motyvai, bet ir kaimo žmogaus kūrybinę dvasią išreiškiantys portretai, kuriuos taip pat galime išvysti parodoje. Kaip paminklas kaimo moteriai, iš kartos į kartą perdavusiai mūsų skambiąsias liaudies dainas, yra ypač vertinamas dailininko sukurtas dzūkų dainininkės Marės Kuodžiūtės-Navickienės portretas (1972-1974), kuriame per monumentalią ir statišką kompoziciją atsiskleidžia pati dainininkės būtis, įgalinanti mus į šią moterį žvelgti, kaip į šventąją liaudies paveiksluose.

Lina KLUSAITĖ
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"