XXI amžius

Ar Adomas ir Ieva kalbėjo lietuviškai?

Iš visų indoeuropiečių kalbų, lietuvių kalba, ne sanskritas, stovi arčiausiai pagrindinės prokalbės, atstatytos lyginamosios kalbotyros būdu.

R.C.Majumdar, vienas žymiausių
sanskrito žinovų, indų profesorius

Neseniai knygynuose pasirodė Juozo Jokubausko „Lietuvių tautos priešistorinių amžių istorijos“ pirmasis tomas (Kaunas, 2002). Knyga skirta lietuvių kalbos vaidmens visuomenės kultūrėjimo procese analizei. Kol kas nemažai įvairių tautų kalbotyros specialistų mūsų kalbos vaidmeniui tame procese neskiria reikiamo dėmesio, kai kurie kaimyninių šalių kalbotyrininkai tą vaidmenį netgi neigia. Todėl knygos autoriaus užsibrėžtas tikslas - asmenvardžių analize įrodyti ypatingą lietuvių kalbos vaidmenį žmonijos civilizacijos ir kultūros procese - nepaprastai svarbus, kilnus, reikalingas ir pagirtinas. Kas gali būti prasmingiau už pastangas rasti istorijos vingiuose pasiklydusią tiesą. Tiesą, kuri reikalinga ne tik pasauliniam istorijos mokslui, bet ir mūsų negausios tautos autoritetui tarp pasaulio galingųjų pabrėžti. Tos tiesos paieškai knygos autorius skyrė per 50 savo gyvenimo metų. Labai norėtųsi, kad didžiulio darbo autoriui būtų pavykę įrodyti, jog mūsų gimtoji kalba paliko gilų pėdsaką tūkstantmečiais matuojamame žmonijos kultūrėjimo procese. Pavyko tyrinėtojui įrodyti savąją tiesą ar bent priartėti prie jos, nuspręs kalbotyros profesionalai ir istorijos žinovai.
Skaitant knygą, jaučiasi, kad tyrinėtojas bando patobulinti vardotyros metodiką, o gal net ir sukurti naują mokslo šaką apie vardotyrą. Taip teigti leidžia drąsi kritika visko, kas padaryta pasaulyje tyrinėjant lietuviškos kilmės vardažodžius, jų paplitimo didžiuliuose Eurazijos plotuose priežastis, paplitimo laiką ir kt. Knygos autorius gana įtikinamai kritikuoja ir mūsų istorijos mokslą, kuriame įžiūri sustabarėjimą, dogmatizmą ir moksliškumo stoką.
Autoriaus pasipiktinimas teisėtas: pasaulio kalbotyros specialistai pripažįsta, kad lietuvių kalba yra viena seniausiųjų (o gal ir seniausioji), tačiau nebando ieškoti jos vaidmens žmonijos kultūrėjimo procese, o dažnai netgi neigia tą vaidmenį. Sunku patikėti, kad tūkstančius metų didžiuliuose plotuose vartota kalba neturėjo įtakos civilizacijos ir kultūros raidai. Todėl reikėtų dėkoti knygos autoriui, kad jis savo tyrimais griauna tą mokslinį nesusipratimą. Šį nesupratimą nesunku paaiškinti. Lietuvių tauta negausi, neturi netgi savojo istorinio epo, buvo paskutinysis stabmeldystės bastionas Europoje, nepaliko apčiuopiamų senųjų laikų civilizacijos paminklų, į Europos kultūrinį gyvenimą įsijungė tik po krikšto, gyvena agresyviai mūsų tautos atžvilgiu nusiteikusių kaimyninių valstybių apsuptyje, daug metų buvo svetimųjų pavergta ir engiama ir t.t. Tai, kad, bėgant amžiams, išliko gyva lietuvių kalba, kad iš stabmeldystės laikų išsaugojome unikalias dorovines vertybes ir senolių papročius, lyg ir turėtų paskatinti kaimyninių valstybių mokslininkus įžvelgti mūsų tautos ir kalbos įnašą į žmonijos kultūrėjimo procesą. Deja, dažnai įkyriai peršasi mintis, kad mūsų tauta buvo to proceso pakraštyje.
Knygos autorius savo kalbotyros tyrimus pradėjo 1945 metais Vorkutos lageriuose. Europos šiaurėje, tarp Norvegijos ir Uralo, bei didžiuliuose Eurazijos kontinento plotuose yra atrasta daug lietuviškos kilmės vardažodžių. Tų vardažodžių lietuvišką kilmę pripažįsta daug autoritetingų kalbotyros specialistų, tarp jų ir žymūs Rusijos kalbininkai. Vardažodžius nagrinėjo ir mūsų kalbininkai, tačiau niekas nebandė įtikinamai paaiškinti, kada ir kaip tie vardažodžiai ten atsirado. Aptakių užuominų būta, tačiau okupacijos metais mokslininkams uždėtas ideologijos apynasris neleido daug ko pasakyti. Ir aptariamoji knyga buvo rašoma pogrindžio sąlygomis.
Reikia manyti, kad knygos autorių gilintis į kalbotyrą skatina tokie pripažintų kalbotyros autoritetų atsiliepimai apie mūsų gimtąją kalbą:
„Neginčijamai visų pripažinta, kad lietuvių kalba panėši į sanskritą daugiau negu bet kuri kita (…) kai imame galvon šaknų, priedėlių ir žodžių kiekį, išlikusių abiejose kalbose“ (indų prof. Suniti Kumor Čatterdži);
„Lietuvių kalba gramatiniu atžvilgiu (asmenavimo, linksniavimo, galūnių) rodo senoviškesnių lyčių už senoviškiausias indoeuropiečių išlikusias kalbas, tocharų bei hetitų, kurios siekia mažiausiai 3000 metų prieš Kristų“ (indų prof. R.C.Majumdar);
„Lietuviai turi daugiausia pagrindo atstovauti pirmykštei Arijų tautai, nes jų kalba parodo mažiausiai fonetinių ir gramatinių kitimų, kurie įvyksta, kai kitataučiai perima svetimą jiems kalbą“ (prof.Tylor, pasaulinė kalbotyros įžymybė).
Taip pasaulio mokslininkams vertinant lietuvių kalbą, maloniai širdį kutena vienas iš daugelio autoriaus originalių teiginių: „(…) Lietuvių kalba kaip tik ir buvo pagrindinė, kuri galėjo duoti pradžią visoms kitoms Žemės rutulio kalboms“.
Knygos autorius savo teiginius grindžia loginėmis prielaidomis ir įvairiomis hipotezėmis. Matyt, kitaip nagrinėti priešistorinius amžius ir neįmanoma. Autoriaus mokslinių tyrimų pagrindinis objektas - lietuviškos kilmės vardažodžių, paplitusių didžiuliuose Eurazijos plotuose, analizė, siekiant įrodyti jų paplitimo priežastis, laiką ir kt. Tai analizei atlikti autorius sukūrė savąją metodiką ir atliko didžiulį darbą. Eiliniam skaitytojui, o toks yra ir šių eilučių autorius, sunkoka suprasti šio darbo subtilybes, todėl neleistina ir vertinti darbo rezultatų.
Kokiam skaitytojui autorius skyrė savąją knygą? Knygos apimtis - 544 puslapių, tiražas - 2000 egzempliorių. Laikyti ją moksline negalima, nes joje populiariai paliesta daugybė temų, kurios tarpusavyje mažai susijusios. Galima manyti, kad ji buvo rašoma plačiajam knygos mylėtojų ratui, tačiau ar daug yra skaitytojų, kurie domisi, kas mūsų planetoje buvo prieš du milijardus metų ir seniau? Be to, ar daug bus skaitytojų, kurie turės kantrybės knygą perskaityti iki pabaigos, knygą, kuri eiliniam skaitytojui sunkiai suprantama?
Perskaičius knygą, susidarė įspūdis, kad ji būtų tik išlošusi, jei joje nebūtų tokio skyriaus, kaip „Neogeno pereinamasis laikotarpis“ ir temų: Golfo srovė - pagrindinis energijos tiekėjas; ar palestiniečiai kalbėjo lietuviškai; kokia istorijos mokslo prigimtis; nuo kada prasidėjo kūno aprangos kūrimas ir nemažai kitų temų, kurios nepadeda spręsti lietuviškos kilmės vardažodžių paplitimo problemos. Išprusęs skaitytojas nieko ypatingo neras, mažiau išprusęs skaitytojas knygos neskaitys. Skaitant knygą, kildavo nuodėminga mintis: autorius stengėsi parašyti kuo storesnę knygą…
Aptariamoje knygoje keliamos idėjos daug kuo primena kalbotyros specialisto Česlovo Gedgaudo darbus, kurie paskelbti knygoje „Mūsų praeities beieškant“ (Meksika, 1972; Kaunas, Aušra, 1994). J.Jokubausko ir Č.Gedgaudo tyrimai vienas kitą gražiai papildo. Č.Gedgaudas tiria istorinius laikus, J.Jokubauskas - priešistorinius. Abu autoriai siekė to paties kilnaus tikslo - įrodyti lietuvių kalbos svarią reikšmę žmonijos kultūros ir civilizacijos raidoje. Č.Gedgaudo darbas neabejotinai mokslinio pobūdžio, kuriame visi autoriaus teiginiai grindžiami dokumentais, ikonografine medžiaga ir literatūriniais šaltiniais. Abu autoriai savo tyrimams paskyrė savo gyvenimus, parašė knygas, kurios ilgai bus prieštaringai vertinamos. Tačiau abi knygos nepaprastai reikalingos, nes autoriai į mūsų kalbą ir tautos istoriją žvilgtelėjo neįprastu rakursu ir pastebėjo daug nepaprastai svarbių detalių, reiškinių ir faktų, kurių mūsų ir kitų tautų kalbotyros specialistai nepastebėjo, nesugebėjo ar nenorėjo pastebėti.
Č.Gedgaudas savo darbais neginčijamai įrodė, kad lietuvių tautos istorija prasidėjo ne nuo Mindaugo laikų, bet yra kelių tūkstantmečių senumo. Ir iš tiesų ar galėjo daugelio amžių patirties neturinti valstybė 1236 metais (Saulės mūšis) ir 1260 metais (Durbės kautynės) sutriuškinti Europos remiamą kryžiuočių ordiną? Ar galėjo viduramžiais didžiausioji Europoje organizuota valstybė - Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė - pietuose siekti Juodąją jūrą, o rytuose - Maskvos prieigas, jei toji valstybė neturėtų daugelio šimtmečių istorijos?
Gal laikas mūsų istorikams atsikratyti nevisavertiškumo komplekso ir mokyti mūsų jaunimą istorijos, kurios pėdsakų visą gyvenimą ieškojo ir rado tarp pasaulio mokslininkų pelnytą autoritetą pelniusi garsioji archeologė Marija Gimbutienė, kuri rašo: „Piliakalnių tautos proseneliai nužymėjo savo praeitį jų supiltais stebuklingais paminklais. Eidami nuosekliai atgal tais praeities laiptais (…) per 3000 metų nusekame jų nenutrūkstančią grandį iš Pabaltės, gintaro keliu, per visą Ukrainą ligi Persijos gilumos, iš kur jie buvo pradėję tą ilgą kelionę“.
Gal iš tiesų laikas, kaip rašo mūsų istorikai romantikai, sutvarkyti nepaprastai sujauktą ir iškraipytą mūsų tautos praeities istoriją? J.Jokubauskas savo knygoje „Lietuvių tautos priešistorinių amžių istorija“ savo moksliniais tyrimais kaip tik ir pabandė nušviesti labiausiai neaiškų mūsų tautos praeities laikotarpį - priešistorinius amžius. Ačiū jam už tai.
Skaitant tokį kapitalinį veikalą, norėtųsi atidesnės redakcijos, reiklesnio nagrinėjamų temų atrinkimo ir tobulesnės kalbos.
Knygoje pasigedome informacijos apie autorių: jo profesiją, darbovietes, publikacijas, dalyvavimą konferencijose ir t.t. Visa tai eiliniam skaitytojui padėtų apsispręsti: tapti J.Jokubausko skelbiamų tiesų šalininku ar įsijungti į skeptikų gretas, kurių visada atsiranda, kada skelbiamos neįprastos, nusistovėjusius stereotipus griaunančios idėjos.

Kazys BLAŽEVIČIUS