Atnaujintas 2003 m. vasario 12 d.
Nr.12
(1116)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Kultūra
Susitikimai
Darbai
Žvilgsnis
Poezija
Literatūra
Atmintis
Mums rašo
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Realijų nesuvokimas, mulkinimas, sklerozė, chameleoniškumas ar?..

Kaip žinoma, mūsų Seimo nariai savęs nenusiskriaudė nei atlyginimais, nei privilegijomis. Vienintelė „skriauda“ - atsakingumo jausmo praradimas (jei jis buvo išsiugdytas) tiek priimant įstatymus, tiek juos kaitaliojant, tiek įgyvendinant…
Nuo sausio 28 dienos prisidėjo dar ir realumo jausmo netekimas arba, liaudiškai tariant, „akių mulkinimas“. Mat, žmonėms jausmingai sureagavus į ketinimus Kovo 11-osios Akto signatarams kas mėnesį mokėti trijų tūkstančių litų pensijas, tądien „mūšin“ stojo „sunkioji artilerija“ - eksprezidentas, premjeras A.Brazauskas, duodamas interviu radijo korespondentei.
Užbėgant gvildenamam klausimui už akių, galima pasakyti, jog jau tampa tradicija - vienaip ar kitaip prispaudžiama uodega kokio plauko veikėjui, jį gelbėti puola A.Brazauskas. Kodėl? Matyt, kai kas gerai įsisąmonino žinomos komentatorės Linos Pečeliūnienės teiginį, kad prie A.Brazausko nelimpa jokios nuodėmės, „užmirštami“ jo melavimai, ketinimai, pažadai. Na, o pačiam A.Brazauskui, matyt, yra malonu būti savo buvusių bendradarbių (ypač iš sovietmečio laikų) gelbėtoju ir užtarėju, todėl švenčių (anksčiau valstybinių, dabar ir religinių) progomis dosniai pažeria tūkstančius litų ne iš savo, bet iš valstybės biudžeto, arba, dar konkrečiau kalbant, iš mokesčių mokėtojų kišenių.
Taigi tądien A.Brazauskas, pasitelkęs visą savo oratorystę, įrodinėjo Lietuvai, esą labai nustebęs, kad visuomenė „per daug jautriai reagavo į tokį Vyriausybės nutarimą“. Girdi, tokia visuomenės reakcija yra keistoka. Klausydamasis kelis kartus per radiją kartojamų teiginių, ne aš vienas suvokiau, kad tokie „nesusipratėlių“ pamokymai Premjerui yra malonūs, ir jis žarsto juos kairėn ir dešinėn be jokios gyvenimo realijų analizės.
Na, o kad tie „kvailiukai“ aprimtų, Premjeras papostringavo apie išmokėtas pensijas politiniams kaliniams, tremtiniams ir partizanams bei didinamas pensijas pensininkams, dorai dirbusiems praeityje ir sukrovusiems turtus šiandieniniams turčiams (paskutinis teiginys - mano). Girdi, su visais elgiamės vienodai ir dorai. Galbūt nukęstum eilinį jo įžūlumą, jei sovietmečiu iš to paties žmogaus dažnai nebūtum girdėjęs reikalavimų analizuoti įvykius, reiškinius ir, tik gerai išanalizavus, priimti atitinkamus sprendimus. Taigi dabar A.Brazauskas „pamiršo“… pačią elementariausią aritmetiką. Pensininkams pensijas tepadidino keliais ar keliasdešimčia litų. Politiniams kaliniams bei tremtiniams kompensacija - tik 138 Lt per mėnesį. Negi A.Brazauskas nesupranta, kokias dvasines kančias ir nepriteklių kentė kaliniai ir tremtiniai ir kokias atseit kenčia Kovo 11-osios akto signatarai? O gal labai gaila sovietmečio draugų, kuriems nebeatveža veltui bekonų ir kurie nebegali apsipirkti spec. parduotuvėse? Gavę tokias pensijas, be abejo, jie pasijus kaip anais gerais laikais!
Beje, manau, jog būtina priminti A.Brazauskui, kad politiniai kaliniai ir tremtiniai labai kenčia moraliai, matydami, kaip jų statytuose namuose gyvena visokiausio plauko degradavę buvę SSKP pareigūnai. Taigi, anot vieno telelaidų herojaus, „nekoks vaizdelis, nekoks“… Taip pat vertėtų priminti Premjerui, kad jo pirmtakai daliai tremtinių ir politinių kalinių neleido grįžti į Lietuvą. Kaliningrado srityje, Baltarusijoje, Rusijoje, Latvijoje buvo priversti gyventi daugiausia inteligentai, intelektualai, kurie būtų praturtinę Lietuvos intelektualinį gyvenimą.
A.Brazauskas mėgsta pabrėžti, jog būtina laikytis įstatymų. Tai gal jis „pamiršo“, kad 1990-ųjų pradžioje buvo renkama LSSR Aukščiausioji Taryba, o ne Atkuriamasis Seimas. Puikiausiai žinoma, kad 1990 metais į LSSR Aukščiausią Tarybą, be sąžiningų, nusipelniusių tautai žmonių, buvo išrinkta įvairiausių rango rėksnių – „šlovingosios“ SSKP narių.
Valstybės nepriklausomybės atstatymo pradžia buvo sudėtinga. Betgi LKP CK pirmasis sekretorius tą sudėtingą procesą privalėjo numatyti ir kai kuriuos savo draugužius įspėti ar bent jiems patarti neiti kloti pastatui pamatų, apie kuriuos jie nieko neišmano. Tokia vedlio pareiga! Būtina suprasti, kad kaip tik pirmaisiais Seimo darbo metais buvo padėti pamatai neatsakingam Seimo narių pliurpimui ir tam nekokybiškam Seimo darbui, kurį turime dabar.
Dar 1990-aisiais vienoje televizijos laidoje A.Brazauskas su įkarščiu įrodinėjo, kad buvusių sovietų valdžios palaižūnų negalima nei juridiškai, nei moraliai urmu teisti. Atseit reikia kiekvieno asmens nusikaltimus išnagrinėti atskirai. Sutinku su tokiu teiginiu be išlygų. Tad kodėl dabar atsisakoma savo gintos nuostatos ir įvedama lygiava? Argi sunku išnagrinėti 100 žmonių bylas? Be to, toks veiklos nagrinėjimas turėtų didelės teigiamos įtakos dabartiniams Seimo nariams ir ateities Seimo rinkimams. Gal pagaliau Seimo nariai suprastų, kad kažką teigti ir kažko siekti reikia argumentuotai ir būtina ieškoti racionaliausių, optimaliausių klausimų sprendimo. Neabejoju, kad, taip pasielgus, įstatymai taptų kokybiškesni.
Pokario metais, po žmonių suvarymų į kolchozus, kaimo žmonėms palaikyti ir paremti partizanus buvo ir sunku, ir pavojinga. Savaime aišku, kad tuo laiku gyvi buvo išlikę tik žmonių mylimi, globojami ir sąžiningi vyrai, už kuriuos mes, partizanų palydovai, laiduodavome. Taip pat savaime aišku, kad laiko išsikalbėjimui buvo, anot žmonių, iki valiai. Juolab kad mes, tuometiniai abiturientai (toks kaip tik buvau), kasdien girdėjome melą apie socializmo pergales, tuoj tuoj prasidėsiantį laimingą gyvenimą, o praktiškai matėme, kaip tėvas metų uždarbį parsinešė ant pečių maiše, kaip vargšai - elgetos iš Rusijos vaikščiojo po kaimus ir kaip stribai vagiliavo, ir t.t.... Ir vis dėlto kalbos nuolat pasukdavo apie tai, kokia gi ateitis laukia Lietuvos, kokia turėtų būti žmonių dvasia. Dabar, prisiminęs tas kalbas, svarstydamas ir persvarstydamas išsakytas partizanų mintis, prieinu prie vienintelės išvados - tie drąsūs vyrai daug, labai daug pagrįstų kaltinimų pateiktų dabartiniams mūsų vedliams, bandantiems pasivadinti politiniu elitu…
Panagrinėkime A.Brazausko finansinę veiklą. Daugiau nei keistas Premjero „užmaršumas“ ir laisvas žongliravimas sąvokomis bei pažadais. Pradėjęs dirbti premjeru A.Brazauskas iškilmingai pažadėjo išspręsti (ir tuo pačiu apmokestinti viršplotį) vadinamąjį „gyvenamojo ploto“ klausimą. Girdi, visame pasaulyje yra apmokestinami didelių gyvenamųjų namų, kuriuose gyvena 2-3 žmonės, savininkai, o Lietuvoje - ne. Viename žmonių sambūryje buvo pareikšta, kad valstybės mastu tai labai racionalus sprendimas, kad pagaliau turime valstybiškai mąstantį vyrą, kuris įves šiokią tokią tvarką ir Lietuvoje. Atsirado vienas skeptikas, pasakęs, kad toks žingsnis praktiškai nebus padarytas, nes jis paliestų ir Premjerą. „Susirėmėme“ nejuokais. Aš, kaip buvęs „prisiekęs“ Brazausko gerbėjas, buvau vienas lažybų iniciatorių. Deja, „prakirtom“. Skaudu ne dėl pralaimėjimo, bet be galo skaudu, kad žmogus, kurį laikei vos ne idealu, pasirodė, švelniai tariant, esąs demagogas ir chameleonas. Daugiau A.Brazauskas nebekalba apie apmokestinimą. O gal Premjeras dar išdrįs pateikti Seimui įstatymo projektą, numatantį apmokestinti žmones, valdančius didelius gyvenamuosius plotus, sukaupti tam tikrą fondą ir taip iš tų sukauptų lėšų paskirti Kovo 11-osios Akto signatarams papildomas pensijas?
Įdomus dar vienas faktas. A.Brazauskas įrodinėja, kad dėl tų 1,5 mln. neverta kelti triukšmo. Girdi, negi tai dideli pinigai. Ta pačia proga verta prisiminti jo įrodinėjimus, kad 100 milijonų litų Valdovų rūmams atstatyti- irgi nedidelė našta valstybei. Kodėl 200-300 tūkst. Lt pastatyti eksperimentinei linijai, kuri leistų pagaminti naują gaminį ir sukurtų 200-300 naujų darbo vietų, - milžiniški pinigai, o 1,5 mln. Lt net didesnio dėmesio neverta suma?
Nenoriu daugiau ironizuoti, nors faktų iš gyvenimo, o ne iš žiniasklaidos žinau labai daug. Noriu tik pabrėžti, kad visiems vedliams laikas suprasti, kad žmonės nori rimtų vedlių, o ne politinių chamų. Laikas jiems suprasti, kad visiems iki gyvo kaulo įgriso besaikis melavimas (žmonių jau paniekinamai vadinamas ne populizmu, bet pliurpalizmu, akių mulkinimu ir daugybe panašių epitetų).
Akivaizdžiai matyti, kaip tautos vedliai, kuriuos pastaruoju metu imta vadinti politiniu elitu, vis labiau netenka pasitikėjimo netgi tarp užguitų, nepasitikinčių savo jėgomis žmonių, nekalbant jau apie vadinamąjį vidurinįjį sluoksnį.

Dr. Algirdas RIMDEIKA
Kėdainių rajonas

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija