Amžinas kovotojas su priespauda

„Visą gyvenimą Vilius Bražėnas skyrė kovai už laisvę. Savo rašiniais ir kalbomis Amerikoje ir jo gimtojoje Lietuvoje priešinosi tironijai. Po kelių mėnesių V.Bražėnas švęs savo devyniasdešimtąjį jubiliejų. Per šią daugybę metų, stulbinančiai energingai dirbdamas, jis siekė gimtosios Lietuvos laisvės ir jos pripažinimo Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1994-aisiais prasidėjo jo ir jo mylimos žmonos Edos, šį pasaulį palikusios 2000-aisiais, kelionės į Lietuvą. Pagrindiniai jo siekiai čia - padėti Lietuvos žmonėms teisingai suprasti ir įvertinti naujausius pasaulinius pokyčius, padėti tautos patriotams budinti 50 metų komunistų priespaudą kentusią šalies dvasią ir prisidėti prie to, kad Lietuva ir toliau išliktų nepriklausoma.“ Taip rašoma pradedant žinomo JAV publicisto John F.McManus interviu su V.Bražėnu, išspausdintą žurnale „New American“ (2003 01 13). Neseniai P.Bražėnas grįžo į Lietuvą, aktyviai bendradarbiauja Lietuvos spaudoje, rašo ir „XXI amžiui“. Čia pateikiame minėto interviu su V.Bražėnu.

Prieš prašydami jūsų papasakoti apie Lietuvą šiandien, norėtume, kad papasakotumėte truputį apie save. Jums teko išgyventi įdomų istorijos laikotarpį.
Mano tėvai buvo lietuviai, tačiau 1913-aisiais, kai aš gimiau, jie gyveno kaimyninėje Latvijoje. Tėvas čia atsivežė visą mūsų šeimą, tikėdamasis gauti darbo. Tuomet prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Baltijos šalys (Lietuva, Latvija ir Estija) tada buvo carinės Rusijos valdžioje. Vokiečių karinėms pajėgoms ėmus veržtis į regioną, visus didžiausius fabrikus iš čia carinė vyriausybė perkėlė į Rusiją, 1915-aisiais paskui fabriką į Maskvą nusekė ir mano šeima.
1917-aisiais, į valdžią atėjus bolševikams, mano tėvai bandė grįžti į Lietuvą, deja, jie buvo susekti ir sulaikyti. 1919-aisiais mirė mano tėvas. 1922 metais, kai man buvo devyneri, aš su visu klasės draugų, pirmokų, būriu buvau priverstas žygiuoti paties Lenino priešakyje, švenčiant komunistų gegužės 1-osios dieną. Laimei, dar tų pačių metų pabaigoje mes su mama ir vienintele likusia seserimi galėjome grįžti į Lietuvą.
Ar išbuvote Lietuvoje visus Antrojo pasaulinio karo metus?
Beveik visus. Metus gyvenome valdant komunistams, trejus - naciams. Tačiau 1944-aisiais, Raudonajai armijai okupuojant Lietuvą antrąkart, tankų akivaizdoje pasitraukiau į Vakarus, kur jau buvo apsigyvenusios mano žmona ir dukra. 1949 metais mums pasitaikė proga vykti į Ameriką. Kadangi buvau baigęs inžinerijos mokslus, šioje šalyje galėjau užtikrinti sau ir savo šeimai visavertį gyvenimą. 1955-aisiais su dideliu džiaugsmu priėmiau JAV pilietybę. Tačiau daug tikresniu ir geresniu amerikiečiu pasijutau 1960-aisiais, prisijungęs prie Džono Birčo draugijos.
Visą laiką kovojote už laisvę, priešinotės komunizmui ir stengėtės išbudinti savo bičiulius amerikiečius. Ką nuveikėte per tuos metus?
Aš visuomet stengiausi įspėti žmones apie totalitarizmo - tiek nacių, tiek komunistų tironijos - pavojų. Kadangi man teko patirti, ką reiškia kiekviena šių tironijų, manau, turiu teisę kalbėti apie siaubą, susijusį su totalitarine valdžia. Man teko būti Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto, pogrindinės kovai prieš nacių okupaciją susibūrusios organizacijos, vicepirmininku. Rašiau straipsnius įvairiems Vakarų lietuvių laikraščiams, dirbau nepriklausomo konservatyvaus Floridos laikraščio redaktoriumi ir reporteriu,padėjau tautiečiams užmegzti ryšius su Dž.Birčo draugija, dirbau draugijos vadovu vasaros stovyklose paaugliams (šiuo metu stovyklas remia Roberto Volšo universitetas). Taip pat svečiavausi daugelyje radijo ir televizijos laidų.
Esu parašęs dvi knygas geopolitikos tema, išėjusias lietuvių kalba ir išplatintas tiek Lietuvoje, tiek svečiose šalyse. Vienoje šių knygų kalbu apie tikruosius komunizmo pavojus ir stengiuosi įspėti apie galimas klaidas, formuojant „naująją pasaulio tvarką“. Paskutinių savo ilgalaikių vizitų Lietuvoje metu parašiau daugybę straipsnių vietinei spaudai, pasakiau daug kalbų, lankiausi politinėse laidose, kur galėjau plačiau papasakoti žmonėms apie savo darbus, pasidalyti informacija, kurią man suteikia Dž.Birčo draugija.
Kokios reakcijos sulaukėte?
Dažniausiai žmonėms patinka tai, ką sakau, nes kalbu faktais, panaudodamas juos pagrindžiančius dokumentus. Tačiau kai kurių politikų ir valdžios atstovų reakcija, mano žodžiams pasiekus jų ausis, man primena Rusijos socialdemokratų virsmą komunistais bolševikais. Dabar bolševikai čia formaliai neturi valdžios, bet istorijos ratas, regis, sukasi atgal, nes tie, kurie anuomet buvo komunistai, dabar vadina save socialdemokratais. Daugeliu jų nebegalima pasitikėti, ir nenuostabu, kad jiems nepatinka mano pasiūlymai.
Ką turite mintyje sakydamas „daugeliu“, o ne „visais“?
Noriu pasakyti, kad kai kurie buvę Lietuvos komunistai tapo nuoširdžiais antikomunistais ir įsijungė į kovą už Lietuvos nepriklausomybę. Tuo metu, kai Sovietų Sąjunga okupavo šalį, kai kurie šių žmonių dirbo Vyriausybės struktūrose ir įstojo į komunistų partiją tik todėl, kad tada tai buvo vienintelė išeitis, norint išlaikyti ar gauti darbą, baigti aukštąjį mokslą. Jie niekuomet iš idėjos nerėmė tironų ir dabar, tironijai žlugus, jaučiasi labai laimingi. Tačiau dauguma kitų, šiandien vadinančių save socialdemokratais, - tiek Lietuvoje, tiek kitur, - turėtų save laikyti oportunistiniais komunistais.
Lietuva ką tik pakviesta stoti į NATO. Ar žmonės supranta, kad šiuo metu Jungtinių Tautų ir NATO santykiai pakrypę ne visai gerąja linkme?
Rusijos grįžimo grėsmė Lietuvos žmonėms kur kas svarbesnė nei JT santykiai su NATO. Supraskite, po vienerių Rusijos komunistų okupacijos metų 1940-aisiais lietuviai kaip išsivadavimo laukė vokiečių invazijos, tačiau tik tol, kol jie išstūmė sovietus. Komunistams antrąkart sugrįžus 1944-aisiais, Lietuva buvo okupuota penkiasdešimčiai metų. Taigi didžiausias ir akivaizdžiausias pavojus šalies laisvei ir nepriklausomybei šiandien lietuviams atrodo Rusijos sugrįžimas. Ši baimė užgožia visus kitus svarbius klausimus, pvz., tokius kaip globalizmas, kuris laikomas tolima problema. Maskvai palankūs komunistai priešinasi Lietuvos narystei NATO ir visokiais būdais stengiasi sabotuoti jos pastangas eiti tiesiai šia kryptimi.
Ar reali Rusijos grįžimo grėsmė? Jei taip, tai kas duoda pagrindą tokiems nuogąstavimams?
2002-ųjų gruodį Rusijos prezidentas V.Putinas Rusijos armijos simboliu paskelbė grąžinąs raudonąją žvaigždę. Simbolis atspindi tautos dvasią. Galbūt rusai ir mano galintys didžiuotis Raudonąja armija, tačiau lietuviams, latviams ir estams Raudonoji armija asocijuojasi su vieninteliu dalyku - okupantais. Maža to, Rusijos Dūma pareiškė norą persvarstyti Rusijos pripažinimą Baltijos šalims nepriklausomybę.
Taip pat Rusija spaudžia Lietuvą, kad ši, net ir tapusi Europos Sąjungos nare, būtų laisvu susisiekimo tarp Rusijos ir Kaliningrado, kažkada buvusio žinomo Rytprūsių pavadinimu, keliu. Rusija derėjosi su ES dėl bevizio režimo, vykstant į šį uostamiestį. Tai reiškia, kad tiek Rusija, tiek ES ignoruoja Lietuvos suverenitetą. Be to, Kaliningrade šeimininkaujantys rusų generolai pakartotinai pareiškė, kad tokią šalį kaip Lietuva įsiveržusi Rusijos kariuomenė galėtų užimti per kelias valandas, jei jų keliami reikalavimai nebus įvykdyti. Kaip žinoma, Kaliningradas yra ne tik uostas, bet ir milžiniška karinė teritorija. Žmonės, su kuriais susitinku Lietuvoje, nejaučia simpatijų V.Putinui dėl jo asmenybės, kaip buvusio aukšto KGB pareigūno. Jie netiki, kad jis galėtų būti draugiškai nusiteikęs Lietuvos atžvilgiu.
Antra vertus, Lietuvos patriotai didžiai gerbia vyriausiąjį Lietuvos kariuomenės vadą generolą Joną Kronkaitį už jo nuostabius darbus plėtojant nacionalinę gynybos sistemą. Buvęs JAV kariuomenės specialiųjų pajėgų pulkininkas, Amerikos lietuvis J.Kronkaitis reformavo kariuomenę į modernias, vakarietiškas pajėgas. Kairieji raudonieji stengiasi nušalinti jį nuo pareigų. Nusileidžiantis tik tautą į nepriklausomybės atgavimą vedusiam profesoriui Vytautui Landsbergiui, J.Kronkaitis yra mylimiausias Lietuvos patriotų žmogus. Šie du žmonės, savaime suprantama, yra komunistų „nekenčiamiausiųjų sąrašo“ viršūnėje.
Kaip Lietuva susijusi su Kaliningradu?
Ryšys tarp jų toks stiprus, kad Kaliningrado sritis ilgą laiką buvo vadinama Mažąja Lietuva. Jis užsimezgė dar XIII amžiuje, nes tikrieji prūsai buvo lietuviams gimininga tauta. Prūsijos lietuviai suvaidino itin reikšmingą vaidmenį XIX amžiuje carinės priespaudos metais, išsaugant lietuvybę ir uždraustą kalbą. Pasiryžę aukotis, bebaimiai Lietuvos knygnešiai kontrabanda į Lietuvą gabeno uždraustas lietuviškas knygas ir laikraščius. Dabartinė Kaliningrado teritorija anksčiau buvo vadinama Karaliaučiumi, lietuvišku Kionigsbergo pavadinimu.
Ar daug lietuvių tebegyvena Kaliningrade?
Nedaug. Dabartinis Kaliningradas yra smarkiai sukarinta, po intensyvaus jos senųjų gyventojų etninio valymo ir genocido gerokai pasikeitusi teritorija. Tiek lietuviai, tiek kitataučiai tikėjosi, kad po Sovietų Sąjungos žlugimo Kaliningradas taps neutralia teritorija, tačiau Vakarai leido Rusijai ir toliau kontroliuoti Kaliningradą, padarant jį didžiuliu centru ir tiltu į Vakarų Europą.
Koks lietuvių požiūris į Ameriką?
Iš esmės jie žavisi Amerika, nors atsiranda vis daugiau suvokiančiųjų, kad Vakarų diplomatai bando pasaulyje įtvirtinti globalizmą. Kalbėdamas žmonėms pabrėžiu, kad „globalizacija“ yra laisvas šalių apsikeitimas prekėmis ir žmonėmis. Tačiau visuomet priduriu, kad „globalizmas“ yra vienos valdžios primetimas pasauliui, tai siejasi su tironija ir neturi nieko bendra su globalizacija, būdamas neigiamu reiškiniu. Viliuosi, jog taip sunkiai išsikovojusi nepriklausomybę Lietuva jos neatiduos tai vienai pasaulinei valdžiai, net ir manydama, kad tai vienintelis išsigelbėjimas nuo Rusijos. Neseniai Lietuvoje lankėsi JAV prezidentas Džordžas Bušas. Čia jis buvo sutiktas su džiaugsmu, parodančiu, kaip šiltai ir draugiškai Lietuva nusiteikusi JAV atžvilgiu. Susirūpinę savo nacionaliniu saugumu lietuviai, regis, nepastebi Dž.Bušo administracijoje dominuojančių globalistų.
Ar kiti globalistai stengiasi padaryti įtaką Lietuvos žmonėms?
Prieš keletą mėnesių buvęs Vokietijos finansų ministras, nuolatinis Vokietijos spaudos taikinys, viešėjo Lietuvos sostinėje Vilniuje. Jis kalbėjo tik specialiai kviestiems svečiams Vokietijos ambasadoje. Aš taip pat buvau ten, nes mane pakvietė vienas nuolat mano straipsnius spausdinančių laikraščių redaktorių. Tai, ką buvęs Vokietijos ministras norėjo pasakyti, mane itin nustebino dėl to, jog, visą laiką neigdamas esąs globalizmo šalininkas, jis siūlė taikyti globalią kontrolę įvairioms žmonių veiklos sritims. Man įspendus jį į kampą, eksministras prisipažino esąs Trišalės Komisijos narys.
Kaip Lietuvos politiniai lyderiai ir eiliniai piliečiai reaguoja į jūsų straipsnius ir knygas?
Lietuvos Prezidentas, Amerikos lietuvis Valdas Adamkus, anksčiau dirbo JAV Aplinkos apsaugos tarnyboje. Mūsų keliai susiėjo man paskutinį kartą viešint Lietuvoje nuo 2002-ųjų kovo iki lapkričio mėnesio. Jis pripažino, kad savo straipsniuose aš vis dar „smūgiuoju taikliai“, tai reiškia, jog, nepaisant to, jog pirmosios jo rinkimų kampanijos metu nešykštėjau jam kritikos, Prezidentas mano straipsnius skaito. Tačiau svarbiausia, kad tai, ką aš sakau, sunkiai suvokiama daugeliui čia, JAV.
Nepaisant to, man teko būti garbės svečiu daugelyje buvusių kovotojų už laisvę, buvusių politinių kalinių ar kitų komunizmo aukų susitikimuose. Man malonu, kad šie žmonės elgiasi su manimi kaip su vienu savųjų. Būtent šie lietuviai geriausiai supranta mano žodžius. Daugelis kitų, girdinčių, ką aš sakau, ar skaitančių mano straipsnius bet kuriame iš aštuonių juos spausdinančių laikraščių, pradeda susirūpinti išorine globalizmo grėsme ir vidine ekskomunistų daroma žala. Taigi dėl pastarojo vidinio pavojaus esu susirūpinęs ne vienas. Man teko kalbėtis su daugeliu šaunių, patriotiškų Lietuvos žurnalistų ir politinių aktyvistų.
Kokie artimiausi jūsų planai?
Šiuo metu talkinu aprašant Komunistų nusikaltimų tyrimų fondo veiklą Vilniuje. Komunistinio teroro aukų suburta organizacija 2000-aisiais parėmė konferenciją, kurioje pateikti penkiolikos įvairių tautų žmonių pasakojimai ir prisiminimai apie komunizmo nusikaltimus žmonijai. Jie taip pat įkūrė precedento niekur neturintį komunistų karo nusikaltimų tribunolą. Jame vyko posėdžiai, buvo išklausomi liudytojų parodymai, 2000-ųjų rugsėjį buvo skelbiami nuosprendžiai. Jų darbai duoda vilties tikintiems ir trokštantiems, kad komunistų nusikaltimai nebus „nubraukti praeities sąskaiton“.
Ar grįšite į Lietuvą?
Taip, vėl išvykstu šį sausį. Turiu dvigubą pilietybę ir butą Vilniuje. Čia palaidoti mano seneliai, mano motina ir mano žmona. Būtent čia ir jaučiuosi geriausiai. Lietuva dabar priėjo kryžkelę, ir aš noriu žmonėms padėti suprasti savo laisvės kainą ir ja pasinaudoti.
Aš esu ypač dėkingas Dž.Birčo draugijai už žinias, kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje. Tai savotiška „amunicija“, kurios padedamas galiu prisidėti prie laisvos mano gimtosios žemės visuomenės ugdymo. Lietuvoje radau daug bičiulių draugijai ir laikraščiui „The New American“. Iš mano straipsnių lietuviai žino Dž.Birčo draugijos indėlį kovojant prieš vergvaldinę sovietų imperiją. Padorūs žmonės visur ieško teisybės ir aš, padedamas Dievo, darysiu visa, kas mano galioje, kad tai įgyvendinčiau tame pasaulio kampelyje.

Parengė Justina ŽEIŽYTĖ

© 2003 "XXI amžius"