Nuo Baltimorės iki Filadelfijos (3)

Iš Vašingtono į Baltimorės apylinkę, iš kurios Juozas Gaila „Draugui“ rašė „Apmąstymus iš Ellicot miestelio“, mūsų komanda atvyko temstant. Juozo ir Birutės Gailų namuose buvome laukiamos. Kol šeimininkė ruošė vakarienę, nuo pat pirmų minučių užvirė aktyvus pokalbis. J.Gaila prisipažino, kad mėgsta muziką ir oponuoti. Nors mūsų pokalbis vyko gan triukšmingai, bet neskausmingai. Galų gale prieidavome vieną nuomonę. Patyrėme, kad kandusis Gaila mėgsta ir iš savęs pasijuokti. Žinoma, išnaršėme Lietuvos politiką ir ekonomiką, pakėlėme tam tikras naujųjų lietuvių problemas ir užbaigėme Baltimorės lietuviškąja istorija, kuri mus visus tarsi sujungė.
Nebuvau anksčiau susipažinusi su Baltimorės apylinkių praeitimi, todėl man buvo naujiena, kad čia gyveno ir veikė daug žymių žmonių. Vieni jų – Kazimiera ir Kazys Bradūnai, kurie gal prieš dešimt metų išvyko gyventi į Lietuvą. J.Gaila nepraleido progos įkirsti (kaip supratau, Lietuvos menininkams, kurie šiandien labai nelaimingi, kad valdžia jų neišlaiko): štai Bradūnas, sakė jis, daug ir sunkiai kalė akmenį, o kiek knygų parašė, kiek visuomeninėje veikloje nuveikė, kol „Draugo“ redaktorius kun. Garšva jo nepasikvietė į Čikagą vesti „Draugo“ priedo. Čia vėl išgirdau prel. Liudviko Mendelio pavardę, kurią pirmą kartą įsidėmėjau skaitydama prel. Lado Tulabos prisiminimus, rašytus Romoje. Šis dvasininkas buvo parodytas kaip žymus mecenatas, aktyviai rėmęs Šv.Kazimiero lietuvių kolegiją. Baltimorėje veikė ir rašytojas Vytautas Volertas, čia dirbo jaunas kun. Kazimieras Pugevičius ir kt.
Pernakvojus motelyje netoli Baltimorės, liepos 7 dienos, sekmadienio, rytą, mes, tai yra Marija Remienė, Aušrelė Sakalaitė ir šių eilučių autorė, apsilankėme Baltimorės Šv.Alfonso parapijos bažnyčioje, Lietuvių namuose, kuriuos XX a. pradžioje pastatė senieji lietuviai, ir per pietus pas JAV LB pirmininką Vytautą Ėringį artimiau susipažinome su čionykščių lietuvių gyvenimu.
Nors mūsų tikslas buvo kuo daugiau sužinoti apie šio krašto lietuvius, bet niekaip negalima apeiti fakto, kad Šv.Alfonso parapija turi savo šventąjį – kun. Neumaną, kuris nuo 1842 metų buvo parapijos klebonas ir Kunigų seminarijos rektorius. Yra išlikęs labai kuklus jo kambarėlis, kuriame tilpo vienintelė lova ir mažutė spintelė. Kambarys buvo prie pat bažnyčios durų, kad jis galėtų įleisti interesantus, pasibeldusius į bažnyčios duris. 1852 metais jis tapo vyskupu ir buvo išsiųstas į Filadelfiją. Šis kraštas turtingas šventų kunigų, tuo įsitikinome kitą dieną, kai tokius du kunigus, trečiosios kartos lietuvius, radome tebedirbančius lietuviškose parapijose Filadelfijoje. Tai kun. Juozas Anderlonis, Šv.Jurgio parapijos klebonas, ir kun. Petras Burkauskas, Šv.Andriejaus ir Šv.Kazimiero parapijų klebonas.
Po šv.Mišių susipažinome su JAV LB Filadelfijos skyriaus pirmininku V.Ėringiu ir trumpai pabendravome su Baltimorės lietuvių radijo vedėju Kęstučiu Laskausku, kuris greitai turėjo išskubėti į radijo studiją vesti savo pusvalandinių lietuviškų laidų. Nei Baltimorėje, nei netoliese esančioje Filadelfijoje nėra lietuviškos vietinės spaudos (bet visada buvo skaitomas „Draugas“), atrodo, jos nebūta ir anksčiau, bet užtat ir vienur, ir kitur veikia radijas. Ir vienur, ir kitur girdėjome, kad jeigu ne radijas, lietuvių veikla nebūtų įmanoma – jis padeda palaikyti ryšį. K.Laskauskas radiją perėmė iš Alberto Juškos (radijas čia pradėjo veikti 1953 metais).
Lietuvių namus, didžiulį trijų aukštų pastatą, aprodė pats jų vadovas Balys Brasauskas, kuris nenoriai prisipažįsta, kad yra buvusio prezidento ir dabar ministro pirmininko Algirdo Brazausko giminaitis. Kad nebūtų atpažįstamas, sako, net pakeitė pavardės vieną raidę (nors tai sunku paslėpti, iš išorės jie yra labai panašūs). Po Antrojo pasaulinio karo atvykę lietuviai jau rado šiuos namus, jie statyti senųjų lietuvių ir pašventinti 1922 metais. Jau veikė baras, kuris tebeveikia ir šiandien, jame vakarus leido ne viena lietuvių karta. Šiandien baras atidaromas savaitgaliais, jame galima pamatyti ir amerikiečių, aplinkinių rajono gyventojų. Šie namai nebeišsilaiko, didžioji salė, turinti gerą akustiką ir 1922 metais lenko dailininko išpieštą scenos užuolaidą su pavaizduotu Vytautu Didžiuoju prie Kauno, yra nuomojama afroamerikiečiams. Kaip tik vakar čia vyko jų vestuvės.
Šiame rajone keletą kartų gyvenusių lietuvių vietas užėmė juodieji. Vien per praėjusius metus iš Baltimorės pasitraukė 70 tūkt. baltųjų (iš viso čia gyvena apie 600 tūkt. gyventojų) – žmonės masiškai keliasi į pakraščius arba išvažiuoja į kitus miestus. Bendras Baltimorės vaizdas buvo gana liūdnokas.
J. ir B. Gailų dukra Nida aprodė savo valdas – ji prižiūri muziejų, įsikūrusį trečiame Lietuvių namų aukšte. Be kitų įdomybių, senienų, čia yra unikalus eksponatas – Jono Basanavičiaus akiniai, kuriuos jis tikriausiai užmiršo viešnagės Baltimorėje metu. Čia įvairiais laikais lankėsi ir daugiau žymių Lietuvos veikėjų, tarp jų ir keletas Lietuvos prezidentų. Bibliotekoje yra išlikę senų lietuviškų XIX a. pabaigos knygų, albumai senų nuotraukų. Čia mes matėme ir senųjų lietuvių kartos garsaus advokato Nado Rastenio į anglų kalbą išverstą A.Baranausko „Anykščių šilelį“, ir K.Donelaičio „Metus“. Reikia manyti, kad to darbo jis ėmėsi norėdamas su lietuvių literatūra supažindinti jau nebekalbančius lietuviškai tautiečius.
Važiuojant per Baltimorę mus globojęs J.Gaila parodė tas gatves, kur gyveno senieji lietuviai (viena jų – Leksingtono, kuri lietuviškai buvo vadinama „Lekshino“ gatve). Vakarais, po sunkios darbo dienos, šeima susėsdavo ant švariai nuplautų marmurinių laiptų ir šnekučiuodavosi su kaimynais, praeiviais, mergaitės flirtuodavo su vaikinais, vyrukai užkalbindavo paneles, o suaugusieji aptarinėdavo miestelių naujienas. Ant vienų tokių laiptų, kurie buvo šveičiami kasdien (tai buvo prestižo reikalas), J.Gaila pamatė ir savo būsimąją žmoną Birutę, senųjų lietuvių dukrą. Čikagoje, girdžiu, lietuviai stebisi, kodėl juodieji amerikiečiai vakarais visa šeima susėda ant savo namų laiptų. Pasirodo, kad tai senas paprotys, nes mes apie tai girdėjome kalbant Pitsburge, Baltimorėje ir Filadelfijoje.
Iš Baltimorės, keletą valandų prastovėję kelyje dėl tunelyje įvykusios avarijos, vėl gerokai sutemus atvažiavome į Ekstono (Exton) miestelį netoli Filadelfijos. Ir čia buvome laukiamos, nes M.Remienė į mūsų maršrutą įtraukdavo savo draugus ir bendradarbius, kurie labai mielai prisidėdavo prie mūsų akcijos. Įkritome į Julijos Dantienės, Lietuvių bendruomenės balso radijo koordinatorės, glėbį. Kitą dieną ji mus supažindino su jau minėtais dviem lietuviais kunigais. Nuostabiausia yra tai, kad ir kun. J.Anderlonis, Šv. Jurgio parapijos klebonas, ir P.Burkauskas, Šv. Kazimiero ir Šv. Andriejaus parapijų klebonas, yra jau trečiosios kartos lietuviai, namie nemokyti lietuviškai ir lietuvybę pasirinkę savanoriškai, protu išmąstę.
Štai kunigo Petro tapimo lietuviu istorija. Jo senelė kilusi iš Žemaitijos, o mama – anglė. Jis įstojo į lenkų vienuolyną. Jo pavardė tuomet buvusi Burkovskij ir jam lenkai sakydavo, kad ir jis lenkas. Tai jį labai žeidė. „Aš esu lietuvis“, - priešinosi jaunasis vienuolis ir net pasikeitė pavardę, tapdamas Burkausku. Ėmė mokytis lietuvių kalbos, kurios iš vaikystės mokėjo tik keletą žodžių. Šiandien jis dar nedrįsta lietuviškai kalbėti, bet jau supranta. Paskui ėmė organizuoti maldos dienas už Lietuvą, kuri tuomet dar buvo okupuota sovietų. Į tas maldos dienas susirinkdavo ne tik lietuviai, bet ir amerikiečiai iš šešių aplinkinių parapijų. Kai Šv. Andriejaus parapijai pritrūko klebono, į šią vietą lietuviai parapijiečiai pakvietė kunigą ir vienuolį Petrą. Jam dar kartą teko apsispręsti. Jo vienuolyno regula neleido jam klebonauti gyvenant vienuolyne. Jis turėjo arba likti vienuoliu, arba išeiti klebonauti. Vienuolyno vyriausieji patarė: eik padėti lietuviams, ir jis apsisprendė. Kun. Petras buvo šventas vienuolis, todėl jam buvo sunku palikti vienuolyną, bet jis suprato, kad parapijoje yra reikalingesnis.
Darbo čia buvo labai daug. Parapija ir bažnyčia apleistos, o prie parapijos buvo dar du remonto reikalingi pastatai. Šiandien ir į bažnyčią, ir į parapijos namus malonu įeiti, o pačioje parapijoje verda darbas. Veikia lietuviška mokykla, čia vyksta ir visos Filadelfijos lietuvių bendruomenės renginiai. Prieš kelerius metus vyskupija nusprendė uždaryti lietuvių parapiją ir atsiuntė žmogų, kuris turėjo patikrinti padėtį. Jis atvažiavo ir buvo tiesiog sužavėtas čia verdančio gyvenimo. Parapija išliko ir gyvuoja toliau.
Po pažinties su visomis trimis lietuviškomis parapijomis Filadelfijoje, nuvykę pietų pas Algimantą Gečį, JAV LB valdybos pirmininką, ir jo žmoną Teresę, pratęsėme pažintį su šios vietovės istorija. Ir čia mūsų laukė didžiulis kalnas informacijos. Teresė Gečienė, buvusi Filadelfijos LB pirmininkė, papasakojo tokią istoriją. Kardinolas Krolas, lenkų kilmės amerikietis, buvo labai palankus lietuviams, priimdavo jų delegacijas. Kai Popiežius Romoje surengė gražias šv. Kazimiero 500 metų mirties iškilmes, T.Gečienė tarėsi su kardinolu, kaip geriau šį įvykį pažymėti Filadelfijoje. Kardinolas Krolas sakė, kad būtinai reikia iš to padaryti politinį įvykį. Buvo nutarta pakviesti vyskupą Julijoną Steponavičių. Šios akcijos organizatoriai žinojo, kad sovietų valdžia ištremtojo į Žagarę vyskupo neišleis. Kardinolas liepė lietuviams parašyti laišką, o jis pažadėjo pasirašyti. Žinoma, vyskupo niekas neišleido, bet užtat šv. Mišių pamoksle kardinolas turėjo progos pakalbėti apie tikėjimo ir žmogaus laisvės varžymą Sovietų Sąjungoje.
Kitą kartą, kai lietuviai šventė krikščionybės 600 metų jubiliejų, kardinolas Krolas vėl pasakė, kad neužtenka tam įvykiui paaukoti vien tik Mišias, neužtenka tik pasimelsti, kad vėl reikia politinės akcijos. Lietuvių bendruomenės delegacija, į kurią įėjo LB apylinkės pirmininkė T.Gečienė, valdybos nariai Julija Dantienė, Šv. Andriejaus parapijos klebonas kun. Sakalauskas ir kiti, ėmė svarstyti, ką daryti. Kilo idėja: reikalauti grąžinti Vilniaus Katedrą. Tai buvo 1987 metai.
Buvo pasirašyta peticija, pakviestas Kongreso narys, žurnalistai. Tuo metu Filadelfijoje buvęs A.Skuodis nešė aukas, pirmasis peticiją pasirašė kardinolas, po to Kongreso narys Robertas Borskis, Filadelfijos LB pirmininkė, jubiliejaus rengimo komitetas, A.Skuodis. Daug dėmesio lietuviams tąsyk paskyrė žiniasklaida. Peticija buvo paskelbta po visą pasaulį – iki Australijos. Po metų, spalio mėnesį vykusiame Sąjūdžio suvažiavime, A.Brazauskas pasižadėjo grąžinti Vilniaus Katedrą.

Audronė V.ŠKIUDAITĖ

© 2003 "XXI amžius"