XXI amžius

Pasidalyti savo dvasia su kitais
Apie poetę ir dailininkę Joaną Paltarokaitę-Valaitienę

Joana (Jonė) Valaitienė (1925-2002)

Išskirtinės asmenybės neretai pasižymi kuklumu ir nenoru apie save kalbėti: visa, ką daro, joms atrodo paprasta ir natūralu. Tokia buvo ir 2002 m. kovo 8 d. Amžinybėn iškeliavusi Joana (Jonė) Valaitienė. Čikagos lietuvių visuomenėje ji buvo stebėtinai veikti, bet nesiveržė į valdybas, negarsino savo vardo, tik tyliai, jautriai padėjo, kam reikėjo.
Gimusi 1925 metais agronomijos profesoriaus, Dotnuvos žemės ūkio akademijos prorektoriaus Jono Paltaroko šeimoje, pirmąjį išsilavinimą gavo Lietuvoje. Tais metais ji tikriausiai pajuto ir glaudų ryšį su žeme bei gamta. Lietuviškumas ir reikalas siekti aukštesnio mokslo šeimoje buvo puoselėjami nuo vaikystės: tėvo dėdė buvo pirmasis Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, pedagogas, visuomenininkas, bolševikų okupacijos rezistentas, pastoracinės teologijos profesorius, daugelio vadovėlių ir kitų raštų autorius. Gal Jonės dvasingumą būtų galima atsekti iki jo teologijos magistro disertacijos „De origine animae humanae“, o jo apibūdinimą „Lietuvių enciklopedijoje“ pritaikyti jai: „Autoritetingas, draugiškas, paslankus patarnauti visiems, gailestingas vargšams, greit patraukė visus prie savęs“ (LE XXI, 345). O jos tėvas jau Pirmojo pasaulinio karo metu, būdamas vos dvidešimt kelerių metų, organizavo nukentėjusiems nuo karo šelpimą bei lietuvių karių išskyrimą iš lenkų korpuso. Tad nenuostabu, kad, Lietuvai antrą kartą atgavus nepriklausomybę, iš jo dukters namų siuntiniai varguoliams Lietuvoje šelpti niekad nesustojo keliavę: net paskutiniais metais tarp operacijų dar vis juos vežė į paštą.
Tėvams persikėlus į Kauną, Jonė mokėsi „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, kurią baigė 1944 metais vien penketukais, o už kalbas (lietuvių, prancūzų, vokiečių - prie jų vėliau prisidės anglų ir ispanų) - penkis su puse.
Nuo pat atvykimo iki paskutinių metų buvo klasės seniūnė (pareigos, kurias dalijosi su Jūrate Cipilijauskaite). Bendraklasės Lietuvoje ir dabar su džiaugsmu prisimena jos rūpestingumą, teisingus ir protingus sprendimus, norą visas sujungti. Kartu su Jūrate suorganizavo - ir gavo specialų gimnazijos vadovybės leidimą – visos klasės dalyvavimą Kazio Binkio laidotuvių procesijoje iš Įgulos bažnyčios į kapines, nešant jo knygas ir gėlių puokštes. Ir iki praeitų metų nesiliovė siuntusi specialius siuntinukus kasmetinių „klasiokių“ susirinkimų proga, kad parodytų, jog ir ji su jomis švenčia, ir kad jai labai svarbu tas ryšys. Jos dvasia visuomet lydėjo ten susibūrusias drauges.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui - 1944 metų vasarą iš Lietuvos su tėvais pasitraukė į Vokietiją, pradėjo studijuoti mediciną Tiubingeno universitete, kur atnaujino ir suintensyvino draugystę su buvusia bendra seniūne J.Ciplijauskaite. Visose paskaitose, praktikos darbuose prozektoriume, egzaminams rengiantis ėjo viena šalia kitos. Jūratė prisimena, kad vienas iš jų profesorių, Nobelio premijos laureatas Butenandtas, sužavėtas jų stropumo, net jų pavardes buvo išmokęs. Lietuvių studentų būrelis Tiubingene buvo nemažas, aukšto akademinio lygio, medikai itin glaudžiai bendradarbiavo. Jų paskata buvo sušauktas steigiamasis „Šviesos“ (vėliau jau JAV „Šviesos-Santaros“) susirinkimas, kuriame abi dalyvavo ir tapo narėmis. Glaudų ryšį su pirmaisiais šviesiečiais Jonė vėliau palaikė Čikagoje. Medicinos nei viena, nei kita nebaigė: 1949 metais emigravusios į Ameriką bei Kanadą, kur tuo laiku moteriai „įlįsti“ į mediciną buvo beveik neįmanoma ir reikalavo per daug lėšų, abi apsisprendė persikvalifikuoti į mikrobiologijos bei bakteriologijos specialybes.
Atvykusi 1949 metais su tėvais į Hartfordą, kelerius metus kartu su seserimi Aldona dirbo „Hartford Life Insurance Co“. ir per tą laiką išmoko anglų kalbą. 1951-1952 metais persikėlė į Čikagą. Iš karto studijavo Ruzvelto universitete, o vėliau įgijo magistro laipsnį Čikagos universitete, kurio klinikinėje laboratorijoje liko dirbti, koncentruodamasi į mokslinius tyrimus.
1953 metais ištekėjo už dr.Jono Valaičio. Net ir mažus vaikus augindama, o vėliau senus tėvus slaugydama, neatsisakė akademinio darbo. Bet nepakako jai net to: išleidusi dukras į savarankišką gyvenimą, pradėjo nuosekliai puoselėti savo menišką gyslelę. Poeziją rašė nuo dvylikos metų. (Jos palikimas, „Nebylė žemė“, tebelaukia išleidimo!) Visada buvo didelė muzikos mėgėja ir žinovė, reguliariai lankė „Chicago Symphony“ koncertus ir „Lyric Opera“ pastatymus. Stebino ir savo nenuilstamu domėjimusi literatūra: sekė jos raidą, susipažindavo su kiekvieno Nobelio premijos laureato kūryba ir noriai apie ją diskutuodavo. Daug dėmesio skyrė japonų rašytojams.
Atsiradus daugiau laisvo laiko, su užsidegimu ėmėsi dailės. Tapybos mokėsi pas meno kritiką Richelieu. Su akvarelės subtilybėmis susipažino studijuodama dvejus metus Du Page koledže. Paskatinimo netrūko: profesoriai greit įžvelgė jos „gerą spalvą ir kompoziciją“. Parodose pradėjo dalyvauti nuo 1987 metų: T.Fordo bibliotekoje Western Springso miestelyje, M.K.Čiurlionio galerijoje 1992 metais. Visą savo triūsą ir eksperimentavimą vis naujomis, kartais mišriomis technikomis apvainikavo individuali paroda (58 paveikslai) Lietuvių dailės muziejuje Lemonte 1999 metais, kurios metu daugiau negu pusė pateiktų darbų buvo bematant išpirkta. Taikliai pavadinta „Spalvų pavasariu“, ši paroda atskleidė tapytojos subtilų jautrumą, precizišką įžvalgą, vidinę dinamiką iš pirmo žvilgsnio ramiu atrodančiame paviršiuje, nenutraukiamą ryšį su gamta ir puikiai valdomą techniką.
Tai buvo moteris, kuri negyveno tik sau: nekalbant apie labai glaudų ryšį su seserimi Aldona Kubiliene, kurios mirtį 1996 metais labai skaudžiai išgyveno. Turbūt nebuvo lietuviškos organizacijos, kuriai Jonė nebūtų talkinusi - Čikagos lituanistinėn K.Donelaičio mokyklon su pasišventimu vežiojo savo dukras Laurą ir Rasą; 1953 metais įstojo į Akademinių skaučių draugovę Čikagoje ir buvo įtraukta į jos valdybą; 1956-1960 metais buvo Vydūno fondo sekretorė. Pridėjo savo rankas ir prie BALF’o, ir prie Lietuvių našlaičių globos siuntų. Bet gal dar daugiau gero padarė ir vilties davė asmeniniu kontaktu, asmeniniais siuntiniais daugiavaikėms (penkioms) šeimoms, seneliams, ligoniams. Kiekvienam atrasdavo tinkamą žodį, guodė vargan patekusiuosius, bandė prablaivyti nuliūdusiuosius. Apie kiekvieną bičiulį galvojo atskirai - stengėsi jam ar jai suteikti džiaugsmo dovanėlėmis, atitinkančiomis jų skonį ar poreikius ir duodančiomis paskatą žengti pirmyn.
Lietuvišką pradą įdiegė abiem dukroms, kurios puikiai kalba lietuviškai. Lietuviškai kalbino ir savo paskutinę didžiąją meilę, vaikaitį Eduką, gimusį, kai ji, jau sukaupusi visas jėgas, kovojo su besiplečiančiu vėžiu. Paskutiniai dveji metai jai buvo labai sunkūs, bet ji kalbėjo tik apie tai, kaip gera bus ligą nugalėjus, kaip džiaugsis, kai gyvenimas sugrįš į normalias vėžes. Stiprybės jai teikė tvirtas tikėjimas, maldos galia ir iš jos kylanti viltis, nesipriešinimas priimti tai, kas jai skirta.
Pasak jos bendraklasės ir universiteto kolegės J.Ciplijauskaitės, Jonė buvo „rami, apgalvojanti ir savo pažadą ištesinti. Jos vidinis grožis atsispindėjo ir išoriniame grožyje. Niekad nesiskundė, ieškojo džiaugsmo savo kūryboje, padėjo kitiems, vertino savo draugus“. Tad ir bus ji prisimenama kaip gyvybės nešėja, visus skatinusi savyje ieškoti to, kas geriausia, išskirtinis pavyzdys to gero, kuris nemiršta, o lieka spindėti, gal tik daugiau iš tolo. Pasak ispanų poeto Alvaro Garsijos,

Išeina tas, kuris verkia,
ne tas, kuris mus apleido.
Juk mūsų visų paskirtis - atsiskirti,
jei pripažįstam, kad numirti reiškia
pasidalyti savo dvasia su kitais.

Viskonsinas, JAV

Prof.Birutė CIPLIJAUSKAITĖ