Atnaujintas 2003 m. vasario 12 d.
Nr.12
(1116)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Kultūra
Susitikimai
Darbai
Žvilgsnis
Poezija
Literatūra
Atmintis
Mums rašo
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Atminties dedikacija filosofui Antanui Maceinai

Antanas Maceina

Šiemet filosofui A.Maceinai būtų sukakę 95 metai. Jis gimė 1908 m. sausio 27 d. Bagrėne, netoli Prienų. Mirė 1987 m. sausio 27 d. Miunsteryje, Vokietijoje. Palaidotas Brebersdorfo kaimelyje, netoli Šveinfurto. Po A.Maceinos pasitraukimo į Vakarus 1944 metais, į Lietuvą ir lietuvių filosofiją jis vėl sugrįžo tik po mirties, taip ir nesulaukęs Atgimimo įvykių. Tačiau Lietuva neliko skolinga filosofui, pedagogui, visuomenininkui, poetui. Atsivėrus laisvės uždangai, jo svarbiausieji veikalai, buvę terra incognita, išvydo dienos šviesą, jis pripažintas vienu žymiausių Lietuvos mąstytojų, kurio kūrybą labiausiai pamėgo į krikščioniškas vertybes besiorientuojanti inteligentija. Liaudies išmintis byloja, kad tas, kuris miršta per savo gimimo dieną, yra ypatingai paženklintas Apvaizdos. Žvelgiant į filosofo nueitą gyvenimo kelią, į jo paliktus darbus, ar galėtume pasakyti kitaip?

Sekant trumpais biografijos ir kūrybos štrichais

Dar būdamas jaunas, A.Maceina pajuto amžinųjų vertybių ilgesį. 1924 metais Prienų „Žiburio“ gimnazijoje baigęs penkias klases, jis nusprendė stoti į Vilkaviškio vyskupystės Gižų kunigų seminariją. Tačiau pasimokęs joje dvejus metus ir paklausęs rektoriaus patarimo, iš jos išstojo. Smalsus, pažinimo link besiskverbiantis jaunuolis nuolat kėlė klausimus. Tačiau, kaip pasakytų kiekvienas filosofas, klausimų kėlimo sritis priklauso filosofijai, tuo tarpu kunigas privalo pateikti jau žinomus atsakymus, gautus per Apreiškimą ir užrašytus Šventajame Rašte. A.Maceina pasijuto dar negalįs duoti tokių atsakymų ir 1928 metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Iš pradžių studijavo literatūrą, bet, S.Šalkauskio patariamas, 1931 metais perėjo studijuoti filosofiją ir pedagogiką. Studijų metu A.Maceina plačiai reiškėsi įvairiose srityse: pirmininkavo ateitininkų meno draugijai „Šatrija“, redagavo „Ateitį“, išvertė T.Totho knygų, skirtų jaunimo ugdymui. Ši tema A.Maceinai nebuvo svetima. Gilintis į pedagogikos sritį jį skatino S.Šalkauskis. Pastarojo palaikomas, filosofas 1932-1935 metais tęsė studijas Liuvene, Fribūre (Šveicarijoje), Strasbūre, Briuselyje. 1934 metais Vytauto Didžiojo universitete A.Maceina apgynė disertaciją filosofijos daktaro laipsniui gauti, kurios tema pasirinko „Tautinį auklėjimą“, o kitais metais apgynė privatdocento habilitacinį darbą, pavadintą „Ugdomasis veikimas“.
Šiandien švietimo atstovai A.Maceiną laiko vienu ryškiausių transcendentinės krypties pedagogų Lietuvoje, studijuoja jo mintis apie tautinį auklėjimą, ugdymo esmę, jo raidos kryptis. Filosofas jau tada pastebėjo, kad į ugdymo sritį ėmė veržtis vitalinės pedagogikos kryptis, akcentuojanti kūnines, gamtines vertybes, kurios propaguojamos dėl ekonominių motyvų: kūno garbinimas, natūralizmas, jėgos ir galios demonstravimas ir pan. Visa tai, anot jo, griaunant dvasinį pradą, kultūrą, tradicijas, rengia kelią vidiniam subarbarėjimui, paskui kurį neišvengiamai eina ir civilizacijos žlugimas. Vitalinei pedagogikos krypčiai A.Maceina priešpriešino transcendentinę, kurią lemia religiniai motyvai ir šventas požiūris į ugdymą, kaip kūrybos aktą.
1935-1940 metais A.Maceina Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete dėstė įvairias pedagogikos bei kultūros filosofijos disciplinas ir daug rašė pedagogikos, kultūros filosofijos bei socialiniais klausimais: 1936 metais pasirodė „Kultūros filosofijos įvadas“, „Pirminės kultūros pagrindai“ (Logos. 1936-1938), „Ideologiniai šių dienų pedagogikos pagrindai“ (Suvažiavimo darbai II. 1937), „Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra“ (Židinys. 1939), „Pedagogikos istorija I“ (1940), „Socialinis teisingumas“ (1938), „Buržuazijos žlugimas“ (1940) ir daug kitų publikacijų. Tuometinė A.Maceinos kūryba glaudžiai siejosi su S.Šalkauskio idėjomis. Tačiau, išėjęs tomistinę savo mokytojo mokyklą, jis stengėsi išsivaduoti iš savo pirmtako įtakos ir kurti savitą krikščionišką filosofiją. Labiausiai nenusisekę filosofo darbai yra skirti socialiniams klausimams. Paskutinieji du veikalai, linkę į socialinį radikalizmą, to meto katalikiškoje visuomenėje sukėlė nemažai diskusijų, o ir pats A.Maceina vėliau išsižadėjo pagrindinių „Buržuazijos žlugimo“ teiginių. Filosofui tuomet buvo tik 32 metai, pati jo kūrybinio darbo pradžia. Tačiau jei A.Maceina šiandien mums būtų palikęs tik šiuos savo kūrinius, jis nebūtų mums tuo, kuo yra dabar. Ateityje jo laukė dar ilgas darbas. Jau tuo metu jis pradėjo ieškoti naujų temų savo apmąstymams: ėmė domėtis prometėjizmo problema bei moterystės klausimais.
1941 metais A.Maceina pasitraukė į Vokietiją, o, vokiečiams okupavus Lietuvą, Laikinosios vyriausybės buvo vėl pakviestas dirbti Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakulteto docentu. 1942 metais tapo šio universiteto profesoriumi ir Filosofijos fakulteto dekanu, o studentams dėstė „Filosofijos įvadą“ bei interpretavo R.M.Rilkės poeziją. Tai buvo pirmasis filosofo bandymas pralaužti poetinės kalbos rėmus ir į poetinį būties išgyvenimą pažvelgti racionaliu filosofo žvilgsniu. Poezija A.Maceiną domino visada. Dar mokydamasis seminarijoje, jis pradėjo rašyti eilėraščius ir sąvokinę išraišką derinti su poetine intuicija. Tai ypač atsispindėjo vėlesnėje jo kūryboje. Poetinė kalba, gebėjimas kurti poetinį žodį filosofo kūrybai suteikė emocinio įtaigumo ir paprastumo.
Artėjant frontui, 1944 metais A.Maceina vėl pasitraukė į Vokietiją ir gyveno įvairiose deportacijos stovyklose. Karo metai subrandino A.Maceiną kaip filosofą. Galimybė lankytis universitetų bibliotekose bei skaityti žymiausius to meto filosofų kūrinius nukreipė jo dėmesį į patį filosofinės minties centrą. Ypač jis ėmė domėtis teologija. Vokietijoje gimę žymiausi A.Maceinos veikalai priskiriami plačiai suvoktos religijos filosofijos sričiai. 1946 metais pasirodė pirmoji tokio pobūdžio knyga „Didysis inkvizitorius“ – F.Dostojevskio „Didžiojo inkvizitoriaus“ legendos metafizinė interpretacija, kurioje autorius dualistinę žmonijos istorijos sampratą atskleidė per gėrio ir blogio pradų pasireiškimą bei jų kovą kiekviename žmoguje, laisvės ir laimės priešingybes.
1949 metais A.Maceina persikėlė į Freiburgą, kurio universitete nuo 1956 metų ėmė dėstyti rusų filosofiją ir Rytų Europos dvasios istoriją, o vėliau Miunsterio universitete - ir religijos filosofiją. 1950 metais pasirodė labiausiai vertinamas jo veikalas „Jobo drama“, kuriame autorius gilinosi į Biblijos personažo Jobo kančios būsenoje išgyvenamą egzistencinę dramą. Pasaulyje esama beprasmiškos kančios, ir tokią kančią kentėjo Jobas. Anot A.Maceinos, išeitis tokioje situacijoje glūdi apsisprendime. Žmogus nėra savo būties autorius. Tai supratęs, Jobas apsisprendžia savo kančią sujungti su Dievu, ją iškęsti ir pavesti Dievui savo likimą. Netrukus, 1955 metais, išėjo ir kitas ne mažiau svarbus A.Maceinos veikalas „Niekšybės paslaptis“, kuris kartu su kitais dviem minėtais veikalais sudarė savotišką trilogiją. Šis veikalas – tai V.Solovjovo legendos apie Antikristą teologinė-filosofinė analizė, kurioje taip pat nagrinėjamas žmogaus ir Dievo, gėrio ir blogio santykis. Kitus savo religinio pobūdžio apmąstymus A.Maceina sudėjo į kūrinius: „Saulės giesmė“ (1954) – šv.Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo teologinė ir filosofinė sklaida, „Didžioji padėjėja“ – Švč. Mergelės Marijos būties apmąstymas (1958) ir „Dievo avinėlis“ (1966) – stačiatikiškosios Kristaus sampratos sklaida. Be šių veikalų, autorius paskelbė nemažai studijų prieškario ir išeivijos spaudoje – „Naujojoje Romuvoje“, „Ateityje“, „Ryte“, „Aiduose“, „Pavasaryje“, „Židinyje“, „XX Amžiuje“, kur jis buvo vienas redaktorių, ir kituose leidiniuose. Lietuvoje A.Maceinai rūpėjo daugiau socialiniai ir vertybiniai klausimai, tuo tarpu pokario metais Vokietijoje jis gilinosi į egzistencinius klausimus bei nepasaulėžiūrinės politikos sampratą. Šia tema paskelbė studijas: „Kultūrinė demokratija“ (Aidai. 1947-1948), „Politika ir pasaulėžiūra“ (Aidai. 1948-1949) bei kt.
Visuomeninėje veikloje A.Maceina daugiausia reiškėsi ateitininkų judėjime, kur 1947-1949 metais buvo Ateitininkų federacijos tarybos pirmininku. Taip pat buvo ir vienas Lietuvių Fronto ideologų išeivijoje – 1953 metais jis parašė laišką LF vadovybei dėl programos, rengiantis atkurti ir įtvirtinti Lietuvos valstybingumą (programos punktai jau buvo parengti 1942-1944 metais Lietuvoje).
1970 metais išėjęs į pensiją, A.Maceina toliau atsidėjo kūrybiniam darbui. Pasirodė tokie veikalai, kaip „Didieji dabarties klausimai“ (1971), „Religijos filosofija“ (1976), „Filosofijos kilmė ir prasmė“ (1978), o A.Jasmanto slapyvardžiu išleisti ir poezijos rinkiniai „Gruodas“ (1965) bei „Ir niekad ne namolei“ (1981).
Sunku išvardyti visą A.Maceinos kūrybinį palikimą. Daug veikalų jis rašė vokiškai, juos spausdino žymiausi vokiečių leidiniai. Tačiau, sugrįžus A.Maceinos kūrybai į Lietuvą, pirmiausia, ką pastebėjo jo vertintojai, tai išgrynintą lietuvių kalbą, kuria perteiktas klasikinis, europietiško lygio mąstymas, iki tol lietuvių filosofijoje sutinkamas gana retai. Nors A.Maceinos nedomino grynai spekuliatyviniai filosofiniai klausimai, nes jo mąstymo centre buvo gyvenimo problema, jo filosofinė kalba yra racionaliai įtaigi, o teologinis žvilgsnis suteikia jai tam tikro substancialumo. Galime pasidžiaugti tik tuo, kad šiandien kūrybinis A.Maceinos palikimas sugrįžta namo, ten, kur visą laiką linko jo širdis, kur, nepailstamai ieškodamos šaknų, kreipėsi jo minties šakos.

A.Maceinos dvasios manifestas

Palikęs vertingą ir gausų savos kūrybos palikimą, A.Maceina reiškėsi įvairiose srityse, kuriose atsispindėjo ne tik jo sugebėjimai, bet ir dvasinės veiklos ieškojimai. Jis nebuvo vien tik filosofas, bet kartu ir teologas, pedagogas, poetas, visuomenininkas. Tačiau kad ir kokioje srityje jis reikštųsi, jo kūryboje yra jaučiamas filosofinės minties neatsiejamumas nuo teologinio žvilgsnio. Filosofija ir teologija šio žmogaus mąstyme jau nuo pat pirmųjų jo darbų susiliejo į krikščioniškos minties vienybę. Tačiau jeigu reikėtų palyginti filosofijos ir teologijos santykį jo kūryboje, tai svarstyklės nusvirtų filosofijos pusėn, nes pats A.Maceina savo raštus laikė filosofinio, o ne teologinio pobūdžio. Jo kalbėjimas, kaip jis pats sakė, yra katalikiškos doktrinos perkėlimas į pažinimo plotmę, laisva interpretacija ieškant ir keliant esminius žmogui klausimus. Tai buvo jo pasirinkimas, jo kelias, kuriame jis, kaip tikintis žmogus, jautė nuolatinę riziką ir tokio kalbėjimo įtampą.
Asmeniniame gyvenime A.Maceina buvo tvirtai tikintis ir ne tik kėlė klausimus, bet ir ieškojo atsakymų į amžinąsias būties problemas. Karo išgyvenimai, atskyrimas nuo savo krašto ir šeimos vedė jį prie nihilizmo, todėl reikėjo kažką daryti, ieškoti prarastos harmonijos, tuose griuvėsiuose atrasti bent dalelę šviesos, kurioje būtų galima įžvelgti visaapimančią prasmę. A.Maceinos kūryba ir buvo tos visaapimančios prasmės ieškojimas, į kurią jis rėmėsi visa savo filosofija. A.Šliogeris priekaištavo, kad A.Maceinos kūryba reiškiasi atsakymo, o ne klausimo stichijoje ir kad tai yra silpnoji jo kūrybos pusė. Tačiau ar iš tiesų tikrasis filosofas turi būti nugrimzdęs į egzistencinio dramatizmo dugną ir balansuoti tarp skausmingų tikėjimo ir netikėjimo ašmenų? A.Maceina pasirinko tikėjimą ir tuoj buvo apkaltintas didžiausia filosofų nuodėme – idealizmu. Koks prašalaitis pasakytų, kad filosofai, pasinėrę į abstrakčių samprotavimų gelmę, yra visiškai atitrūkę nuo gyvenimo tikrovės? Išbraukite iš šios tikrovės idealizmą ir stebėkite, kas liks iš žmogaus gyvenimo. Nusviestas į šaltą ir nesvetingą egzistenciją, žmogus tik ir laikosi ant idealizmo siūlo, kuris jam yra vienintelis išsigelbėjimas, neleidžiantis nugrimzti į nebūtį. Nejaugi filosofai siūlo iš žmogaus atimti ir tą siūlą? A.Maceinai visų pirma rūpėjo žmogaus gyvenimo problema, jo prasmės paieškos ir egzistencinis apsisprendimas, apsisprendimas už Dievą. Šioje plotmėje ir reiškėsi A.Maceinos idealizmas. Iškėlęs prometėjizmo idėją, savo filosofija jis sukūrė naują žmogaus, kaip kūrėjo ir kovotojo, įvaizdį. Filosofo netenkino klasikinė prometėjizmo samprata, suprasta kaip maištas prieš Dievą tironą. Jam Dievas visų pirma buvo Meilė, o kaip gali maištauti prieš meilę? Todėl A.Maceina savo filosofijoje iškėlė žmogų, kuris yra maištininkas ne prieš Dievą, bet už Dievą. Šių laikų žmogui tai turėtų būti esminis egzistencinis apsisprendimas, esminė idealistinė nuostata, iššūkis šių dienų sekuliarizuotam pasauliui, nuolatinė kova ir atsakomybė už savo pasirinkimą.
Iš minėto pasirinkimo išplaukia ir transformuota prometėjiška etika, kurios pagrindas remiasi esmine A.Maceinos filosofijos nuostata: žmogus šioje žemėje yra tik nuomininkas. Tai suvokęs, asmuo pripažįsta, kad jo būvis pasaulyje yra ne maištaujant prieš Dievą iškelti save į visatos centrą, bet jo pasiuntinybė. Ta pasiuntinybė – tai, laisvės akistatoje apsisprendžiant už Dievą, apvaldyti pasaulį. Apvaldyti reiškia ne vien saugoti, tausoti ir puoselėti. Apvaldyti reiškia materialiojo substrato pagrindu kurti žmogaus dvasios ir gamtos sintezę, tai yra kurti kultūrą, kuri taptų esminiu žmogaus nusiteikimu, pažinimą, dorinį apsisprendimą bei grožio pajautimą apjungiant aukščiausia idėja, vienu dieviškuoju pradu. Artėti ir siekti šio idealo turėtų pavienis žmogus, šiomis nuostatomis turėtų vadovautis ir šiuolaikinio prometėjizmo dvasia, kuri sukiltų prieš hedonistinę, vitalinę kultūrą. Pasaulis be Dievo, savo kūrybines potencines galias nukreipęs į techninį gamtos apvaldymą, ekologinių ir žmogaus dvasios krizių fone jau įrodė savo bejėgiškumą. Žmogus prarado tą pirminį dvasios idealizmą, kuris jį vestų į harmoningą santykį su pasauliu, savimi ir kultūra. Šiandien tai labai skaudžiai išgyvename. Todėl išbraukti iš žmogaus gyvenimo idealizmą, po ilgų ieškojimo pastangų surastą atsakymą, yra tiesiog neprotinga.
Šiandien A.Maceina, jo egzistencinis apsisprendimas, jo pilnatvės paieškos surizgusiame žmogaus gyvenime reikalingi mums kaip niekad. Kartais pasitaiko atvejų, kada A.Maceinos filosofiją mėginama susiaurinti, pasisavinus vieną jo minties lopinėlį ar veiklos sritį, mėginama padaryti jį savos srities korifėjumi. Tačiau filosofo negalima sudėti į jokius rėmus: nei į pedagogikos, nei į tautiškumo, nei į teologijos, nei į pačios filosofijos siaurąja šio žodžio prasme. Tik suvokiant jį visoje mąstymo visumoje, jis gali išlikti vertingas mums kaip bendražmogiškų, visuotinių tiesų atskleidėjas, kaip žmogus, savo gyvenimu ir kūryba kvietęs įgyvendinti dvasinę žmogaus prigimties sąrangą. O kaip ją reikėtų įgyvendinti šiandien!

Lina KLUSAITĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija