2013 m. kovo 22 d.    
Nr. 12
(2036)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Iš laiškų

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31, 36, 44,
2013 m. nr. 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10)

Vytė Nemunėlis (senatvėje, žiūrintis
į savo išgyventą visą XX-ąjį šimtmetį)
Algimanto Žižiūno nuotrauka

Bernardo Brazdžionio laiško fragmentas

Didžiai nuoširdžiai gerbiamas,

Gavau laišką su paukščiais, nešančiais žinią, ir skubu atsakyti.

Žinau, kad gegužės antroje pusėje atvažiuosite. Jau čia šneka visi, vieni sako vieną datą, kiti kitą. Pas mus rašytojai vieni su kitais nesišneka, nes nesusišneka. Visi mat nori būti vieninteliai teisingi ir genialūs.

Aš laikausi, kaip ir laikiausi, nuošaliai nuo tų varžybų, negaudau gandų, ką kas apie mano poeziją šneka, nedalyvauju literatūros vakaruose, netgi kai mano paties poeziją kas nors skaito. Apie save pasiskaitau tiktai spaudoje, nedarydamas kokių išvadų iš to, kadangi žinau, jog tie parašymai mano poezijos nei pagerins, nei pablogins. Rašau, ką iškentėjau, ir viskas. Dabar – traukiu „iš stalčiaus“ senus eilėraščius, už kuriuos anuo metu būtų patupdę. O jų niekur paskelbti negalėjau, nes mano balsą būtų pažinę. Todėl man ir apie kitus nelengva šnekėti, kai ligi šiol to nedariau viešai. Nedarysiu ir toliau. Vieni gali užsigauti, kad jų nepaminėjau, o kiti – kad juos paminėjau...

Jaunieji turi dabar geras galimybes kalbėti – pasakyti tai, dėl ko mano karta turėjo užsičiaupti. Kai atvažiuosite į Lietuvą, daug pamatysite. Gyventi nepaprastai įdomu, spauda įdomi, visa Lietuva tikrai nubudo.

Jums siunčiau ne vienerias „Sąjūdžio žinias“, ne vieną „Atgimimą“, „Jaunimo gretų“ du numerius apie K. Jakubėno nužudymą142, laikraščių iškarpų. Nežinau, ar viską gavote. Rašote, kad gavote vieną „S. ž.“ numerį. Turėjo ateiti daugiau. Siunčiau (į kitus laikraščius įdėjęs) ir tą, kurio į užsienį išsiųsti neleido („Atgimimo“ numerį).

M. Vainilaičiui paskambinau. Sakė, kad ir jis gavo Jūsų laišką.

Jeigu galite, „Tremties metus“ atsiųskit (ką turite atliekamo). Tiktai ne tiesiai man, o tuo keliu, kaip anksčiau nurodžiau. Jį žino K. Bradūnas, A. Vaičiulaitis. Prozos antologijos tikrai nesiųskite, nenoriu, kad siųstumėte paskutinę. Knygos reikalingos čia ką nors ruošiant spaudai. „Lit. ir meno“ redakcijos prašomas, buvau paruošęs A. Jasmanto publikaciją, dabar paruošiau K. Bradūno. Aš nenoriu pats jungtis į konjunktūrą (dabar prasidėjo tiesiog lenktynės), bet kada paprašo, neatsisakau. Su sąlyga – jeigu leis man rašyti ką noriu.

„Katalikų pasaulį“ atsiųs Jums kunigas J. K. Matulionis. Galėčiau pasiųsti ir aš, bet jis labai nori ką nors Jums padovanoti. Prašė mane Jūsų adreso, daviau, parašys Jums laišką. Norėtų suruošti vieną Jūsų religinės poezijos vakarą kurioje nors Vilniaus bažnyčioje, kai atvažiuosite, kad skaitytų pats autorius. Dėl to tarėsi su manimi, dabar kalbėsis su bažnytine vadovybe ir Jums tuo klausimu parašys.

Sveikiname su Šventomis Velykomis. Aleliuja!

J. Juškaitis
Vilnius
1989 03 01

142 Iš 1989 metų įvykių galima spėti, kad rašyta prieš tų metų Velykas, „gavau laišką su paukščiais, nešančiais žinią“ – lyg paties Brazdžionio patvirtinimas apie tikrą atvykimą į Lietuvą. Poetas Kazys Jakubėnas saugumiečių buvo nužudytas 1950 metais netoli Aušros Vartų. Mano publikacija apie Kazį Bradūną „Literatūroje ir mene“ pasirodė 1989 m. birželio 26 d. Laiško duomenimis, dar nepaskelbta, o tik „paruošiau“. Dėl pirmųjų „Katalikų pasaulio“ numerių siuntimo tartasi su kun. Jonu Kastyčiu Matulioniu, kuris rūpinosi, kaip surengti B. Brazdžionio religinės poezijos vakarą.

 

 

1990 02 16

Mielas Kolega,

vakar nepaprastai nudžiugau išgirdęs, kad sveikam paskirta praėjusių metų literatūros premija.

Sveikinu!   

Sveikinu ir džiaugiuosi, kad pagaliau atėjo oficialus pripažinimas to, kas jau keleri metai spaudoje rašoma ir pripažįstama – kaip pastarųjų metų verčiausias poezijos laimėjimas.143

Su giliu nuoširdumu Jūsų Bern. Brazdžionis

P.S. Džiaugiasi ir sveikina ir kiti mano bičiuliai literatai los angeliškiai. Tuojau bandžiau skambinti telefonu, bet vis buvo „užimta linija“ į Vilnių.

 

143 Už eilėraščių rinkinį „Anapus gaiso“, išleistą 1987 metais („Už aukštą poezijos meną, vidinę laisvę ir tautos likimo vaizdavimą dramatiškais išgyvenimais“). Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija taip pat buvo 1989 metų įvykis – su Sąjūdžio orientacijomis ir tik už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą.

Mano asmens byloje Rašytojų sąjungoje yra valdybos raštas LTSR valdžios institucijoms apie kultūros ir meno žmonių nepasitenkinimą dėl „Anapus gaiso“ nepremijavimo 1988 metais. Dokumentų rinkinyje „Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940–1990“ (2005) konstatuota Lietuvos komunistų partijos CK, kad visuotiniame Rašytojų sąjungos susirinkime apsvarstyta „netinkama Lietuvos TSR valstybinių premijų teikimo tvarka – „komitetas pernelyg didelis (80 žmonių)“, „jo veiklai trūksta viešumo“, „iškyla abejonių ir dėl jo kompetentingumo“, „siūloma tik 5 premijos“, vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Šiems pasiūlymams pritaria ir kitos kūrybinės sąjungos“ (p. 459). Lietuvos nacionalinės premijos už nuopelnus lietuvių kultūrai skelbiamos to meto oficiozinėje spaudoje („Tiesa“, 1990, nr. 22-23, p. 1; nr. 40, p. 1).

Premija buvo nemaloni kagėbizuotai komunistinei nomenklatūrai ir tai Kremliaus papirktai inteligentijai, per kurią tikėtasi parodyti „tautos žydėjimą (rus. rascvet)“   (terminą žiūr. „Sąjūdžio ištakų beieškant“, 2011 m. p. 108). Po krūvos atsiminimų  „kaip mes ir tada dirbome Lietuvai“ pagaliau pasirodė pirmas nuoširdus ir gilus intelektinis bestseleris apie asmenybės skilimą tokiais laikais – Vandos Zaborskaitės „Autobiografijos bandymas“ (2012), pilnas vertingos autentikos: „Su malonumu prisimenu darbą Nacionalinių premijų teikimo komitete“, „Po sovietmečio pirmąkart tų premijų teikimas buvo atiduotas į visuomenės rankas – be jokios valdžios kontrolės ir sankcionavimo“, „Formaliai pirmininkas buvo kultūros ministras Dainius Trinkūnas, kuris laikėsi pabrėžtinai diskretiškai, apsiribojo tik salės šeimininko ir darbo organizatoriaus funkcijomis, griežtai atsiribojo nuo dalyvavimo priimant sprendimus“, „Visi tuomet jutome didžiulę atsakomybę prieš visuomenę“, „Jautėme, kad premijuojame tuos, kurie tikrai to buvo verti“, „Ši tradicija išlaikyta iki šiol“, „Premijas teikė Algirdas Brazauskas, dar senosios valdžios galva, bet jau visų pripažintas Sąjūdžio žmogus“ (217–218).

Kaip liudytojas ir dalyvis, Rašytojų sąjungos visuotiniame susirinkime 1989 metais pareiškiau, kad nesutinku būti nė keliamas Dekanozovo premijai (siejamai su liepos 21-ąja). Pirmininkas Vytautas Martinkus į tai atsakė apie numatomą premijos pertvarkymą ir pavadinimą Nacionaline, siejamą su Vasario 16-ąja, o Vytautas Rubavičius šiame audringame susirinkime išėjęs į tribūną energingai įrodinėjo iškelti mano vieno kandidatūrą visuotinio susirinkimo pritarimu. Tada ėmė atvirauti Algimantas Baltakis: „tai kaip mes premijuosime Granauską?“ Rubavičius Baltakiui pasiūlė Granauską ir kitus kelti per „Vagos“ leidyklą. Daugiau – žiūr. „Lyra ant gluosnio“ (1998, p. 131).

Premijų teikimo komiteto sudėtį paskelbė visa oficiozinė spauda: Julius Andriejevas, Alfonsas Andriuškevičius, Osvaldas Balakauskas, Donatas Banionis, Gediminas Baravykas, Feliksas Daukantas, Vytautas Kubilius, Česlovas Kudaba, Stanislovas Kuzma, Bronius Kuzmickas, Vytautas Landsbergis, Jonas Lankutis, Saulius Macaitis, Marcelijus Martinaitis, Ričardas Mikutavičius, Algimantas Nasvytis, Romualdas Ozolas, Krescencijus Stoškus, Antanas Sutkus, Domijonas Šniukas, Laimonas Tapinas, Dainius Trinkūnas, Vanda Zaborskaitė.

Nežinau, kaip svarstytos kandidatūros, tik iš vieno komiteto nario, pirmojo pasveikinusio iškilmių vakare, išgirdau, kad buvau iš tų, kurie, jo žodžiais, „praėjo iš karto“: per balsavimą už pasisakė pusė komisijos narių. Premijuoti: Jonas Juškaitis, dailininkas Šarūnas Sauka, kompozitorius Algirdas Martinaitis, Čiurlionio kvartetas, kino režisierius ir operatorius Kornelijus Matuzevičius. Kultūros ministerijos salėje vasario 15 dieną, kiekvienam, trumpai suformulavęs už ką, premijas įteikė ministras Dainius Trinkūnas, o komiteto vardu kiekvieną su jam būdingu įžvalgumu vertybiniu požiūriu išsamiai aptarė Vytautas Kubilius. Po įteikimo ir V. Kubiliaus kalbų savo žodį laisvai galėjo tarti visi laureatai. Aš, pirmas priimdamas padėkojau, kad man didelė garbė, nes viską ir apie mane, ir apie istorines aplinkybes išsamiai buvo pasakęs V. Kubilius, pabrėždamas taip laukiamos Nepriklausomybės tęstinumą, kurį labai įspūdingai savo 1989 metų atvykimu ir kelionėmis po Lietuvą priminė ir patvirtino 1939 metų valstybinės premijos laureatas Bernardas Brazdžionis – paskutinis prieš Lietuvos aneksiją. Nepriklausomybės metais svarbiausioji premija vadinosi Valstybine, o dabar, naujoji, po 50 sovietinių metų, pavadinta Nacionaline, kad nebūtų painiojama su LTSR valstybine premija (ja apdovanota taip pat vertingų darbų). Ceremonijų ir kalbų pabaigoje laureatams rankas paspaudė Algirdas Brazauskas.

 

 

1990 02 25

Miela Kolege,

ką tik gavau Jūsų siųstą antologiją „Lietuvių meilės lyrika“. Leidinys norėta būti luxus.144 Gal ir taip. Tik jau iliustracijos, iliustracijos – nieko nesakančios, nieko bendro su knygos turiniu ar temomis neturinčios... O viską vainikuoja 241 psl. naktinis puodas su kažkokiais klounais.

Sauliaus Žuko žodis gerai ir apie reikalą suprantančiai parašytas. Žodyje 13 psl. naudojama I. Šeiniaus „Kuprelio“ ištrauka (iš „Baro“, 1915) „Kaip negali iš proto maldos plaukti, negali protas giesmes lieti, taip negalima protaujant mylėti“. To geriausias pavyzdys kunigų luomo poetų parašyti erotiniai eilėraščiai. Prie jų galima pridėti Tysliavą, Sruogą ir Vaičiūną. Kokia ekspresija, koks atvirumas, lengvumas... „Išprotauti“ daugelio jaunesniųjų, jau tarybiniais metais išdygusių ir išaugusių autorių. Šnekėjimas, nuobodus šnekėjimas. Jų „erotika“ ne iš širdies, bet iš galvosenos. Nors kai kurie ir šaukia: „stebuklo, stebuklo!“, bet stebuklas neįvyksta, nes prašytojai per realūs, per gudrūs, susitvardę, viską apskaičiuoją, ne tokie „vėjo botagai“ kaip Tysliava ar Sruoga. Net ir jūsų literatų taip išgirto Mačernio eilėraščiai daugiausia ne „meilės eilėraščiai“, o „eilėraščiai apie meilę“ (ar moterį, ar mergelę...).

S. Žukas lyg ir nenorėtų vertinti tokių meilės eilėraščių, kokių „prirašoma tūkstančiai“. Jie, girdi, reikšmingi tik pačiam rašančiajam. Jis vertina „meilės eilėraščius“ tik „su menine kokybe“. Daugelio tų jo „su menine kokybe“ eilėraščių niekad joks skaitytojas nesisavins, nedainuos. Nevirs jis „liaudies daina“, visų nuosavybe. Liaudis pasiims sau, kas jai artima, iš tų „tūkstančių“. Ji jau pasiėmė, pasisavino, dėl to jie ir virto liaudies dainomis (norėjau pažymėti keletą pavyzdžių, bet ar verta? Jūs pati juos geriausiai matote).

Antologijoje pasigedau savo „Laimės namelio“ ir „Kalėdų dovanų“, „Auksakalys“ ir „Tu man buvai – tu man esi“. Kaip jie gali būti „meilės eilėraščiai“, jei juose minima žmona? Meilė tik su meiluže, kaip Sruogos „Žydrioji viešnelė“. Juk skaitėte savo spaudoj apie tą viešnelę ir autorių? Kai „viešnelė“ paklausė, ar „viešnelė“ tai ji, ar kuri kita? Autorius atsakęs: „Iš dalies tu, iš dalies kita“. Bet nepasakė, kad žmona.

Įdomumo dėlei pridedu „meilės eilėraštį“, kuris nukonkuruotų daugelį antologijon įdėtų anonimų ir net žinomų poetų. Tokios „meilės liepsnų“ didybės, galybės ir tokios meninės išraiškos reikia paieškoti. O paieškojus, gal ir daugiau atsirastų tokių nežinomų, neįvertintų, nepripažintų poetų ten ir apskritai mūsų lyrikai. (Aš pats atsimenu, kaip „Trimito“ redakcijos atsakymuose (1924 ar 1925 metais) buvo duotas vienam bendradarbiui atsakymas, neigiamas, nes, esą, argi taip galima rašyti, – ir pridėta pavyzdys, – o man tas pavyzdys atrodė tikra poezija, originali, ir galbūt nesupratingas redaktorius užčiaupė tikro talento poetą, nedavęs jam nė prasižioti. Vėliau, susipratus, ar norint iš pradedančiųjų pasijuokti ir taip juos numarinti, buvo įvestas „nepripažintų poetų“ puslapis, kur pateko ir šių žodžių autorius.145 Bet jis neužsičiaupė.

Kolegiški linkėjimai judviem abiem.

Jūsų Bern. Brazdžionis

144 Laiškas žmonai, Danutei Žilaitytei-Juškaitienei, nusiuntusiai antologiją „Lietuvių meilės lyrika“ („Vaga“, 1989 m., 316 puslapių, 133 poetai, dailininkas Rimvydas Kepežinskas, Sauliaus Žuko įvadinis straipsnis „Lietuvių meilės poezija“), kurioje yra ir Bernardo Brazdžionio 4 eilėraščiai: „Meilė ir vyšnios“, „Gaudė gražios girios“, „Keleiviai“, „Mes neturime namų“ (p. 142–144).

145 Jaunas Bernardas Brazdžionis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija