Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Likimai
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Blogio imperija nugalima

(Tęsinys. Pradžia nr. 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25-26, 27, 28)

Teofilius Matulionis bolševikinės Rusijos tremtyje

Arkivyskupas Teofilius Matulionis – Palaimintasis

Kaip matyti iš Kaišiadorių vyskupo Teofiliaus Matulionio 1946 metų bylos, joje buvo ieškoma kitų teisiamųjų dvasininkų „liudijimų“, „patvirtinančių“ tariamai nusikalstamą vyskupo veiką. Iš byloje pridėto Telšių vyskupo Prano Ramanausko 1947 m. kovo 7 d. tardymo protokolo matyti, kaip nuosekliai ir tikslingai buvo ieškoma vysk. T. Matulionio ir kitų jam pavadžių vyskupijos kunigų, konkrečiai, kun. Petriko, kaltės įrodymų. (Vysk. Pranas Ramanauskas buvo nuteistas 10 metų laisvės atėmimo.) Tardomas vyskupas sakė, kad kun. Petriką pažįsta maždaug nuo 1931 metų. 1946 metais jis dirbo Renavo parapijoje (Mažeikių apskrityje) klebonu. 1946 metais, vasarą, leidus vyskupui, kun. Petrikas turėjo pereiti į Vilkaviškio arba Kaišiadorių vyskupiją, tačiau kur jis apsistojo, vysk. Ramanauskas sakė nežinąs. Vyskupą tardęs LSSR MGB Tardymo skyriaus 4-ojo poskyrio viršininko pavaduotojas vyr. leitenantas Tumancevas pareikalavo nurodyti priežastis, dėl kurių kun. Petrikas paliko Telšių vyskupiją. Vysk. Ramanauskas aiškino, kad pirmojoje 1946 metų pusėje kun. Petrikas buvo suimtas – tai jam pasakojo pats kun. Petrikas, apie 1946 metų gegužės ar birželio mėnesį atvykęs į Telšių kuriją. Pasinaudodamas tamsa pabėgo. Kurį laiką gyveno vieno ūkininko sodyboje, gydėsi pabėgimo metu sužeistą koją. Baimindamasis naujo arešto, Petrikas prašė vyskupo duoti sutikimą pereiti į kitą vyskupiją. Saugumietis kamantinėjo, kaip vysk. Ramanauskas „praktiškai“ padėjo kun. Petrikui pereiti į kitą vyskupiją. Vyskupas sakė, kad kun. Petrikui išdavęs atitinkamą dokumentą, jog jis yra kunigas, o dirbdamas Telšių vyskupijoje jokių nuobaudų nėra gavęs – tokio dokumento pakako, kad kitas vyskupas priimtų jį į savo vyskupiją.

Saugumietis Tumancevas 1947 m. kovo 11 d. naktį, 1 val. 10 min. (kada baigtas naktinis tardymas, nenurodyta) dėl kun. Petriko vėl pradėjo tardyti vysk. Ramanauską ir pareikalavo „patikslinti“, ką pasakojo kun. Petrikas, apsilankęs kurijoje. Vyskupas aiškino: „Per ankstesnį tardymą aš jau sakiau, kad susitikimo Telšių kurijos patalpose metu kunigas Petrikas, mano nuostabai, atvykęs su civiliais drabužiais, man pasakojo tik apie pabėgimo aplinkybes. Šis susitikimas buvo 1946 metų gegužės ar birželio mėnesį. Apie galimas Petriko suėmimo priežastis man anksčiau pasakojo jo šeimininkė, jos pavardės nežinau“. Sekė tardytojo klausimas: „Kur gyveno ir ką veikė Petrikas po pabėgimo iki susitikimo su jumis?“ Vysk. Ramanauskas pakartojo, kad, kaip žino, Petrikas po pabėgimo gyveno pas kažkokį ūkininką sodyboje, slėpdamasis nuo valdžios. Tačiau sekė jau skaudesnis saugumiečio klausimas: „Ką žinote apie Petriko ryšius su lietuvių nacionalistinio pogrindžio dalyviais ir jų gaujomis?“ Tardomasis ramiai aiškino: „Šiuo klausimu aš nieko nežinau. Pats Petrikas apie tai nepasakojo, o iš kitų nieko negirdėjau. Manau, kad Petriko suėmimas ir pabėgimas nebuvo atsitiktinis, tačiau to priežasčių negaliu paaiškinti“. Tada saugumietis smogė nauju kaltinimu: „Kodėl jūs, žinodamas, kad Petrikas padarė nusikaltimą prieš valstybę, nepranešėte apie tai sovietų valdžios organams, bet padėjote jam pereiti į kitą vyskupiją?“ Atrodytų, kad saugumietis nieko nežinojo, jog Lietuvą okupavo sovietinė Rusija ir kiekvienas Lietuvos pilietis turėjo savo pilietinę pareigą pagelbėti kovojantiems už savo gimto krašto laisvę ir neįduoti į okupantų rankas. Remiantis protokolu, kaltinamasis atsakęs: „Man, kaip vyskupui, buvo nepatogu pranešti sovietų (t.y. okupacinei) valdžiai apie antisovietinę savo pavaldinių veiklą. (Aišku, net ir tardymo metu vyskupas negalėjo taip sakyti apie savo kunigus, tai tėra tik saugumiečiui įprastas terminas kaltinimui.) Dėl to aš nutariau išduoti Petrikui reikalingą dokumentą ir patenkinti jo prašymą pereiti iš mano vadovaujamos Telšių vyskupijos į kitą vyskupiją, t. y. saugesnę vietą“.

Byloje yra įdėtas kun. Sužiedėlio, Žiežmarių parapijos klebono ir laikino Kaišiadorių vyskupijos valdytojo, tardymo protokolas. Tai buvo 1947 m. kovo 6 d. tardymas, kurį vykdė Lietuvos SSR MGB „0“ skyriaus poskyrio viršininkas kapitonas Čečiurovas. Kai po kelių formalių klausimų kun. Sužiedėlis patvirtina, jog nė viename iš susitikimų su vysk. Matulioniu nebuvo svarstomas Bažnyčios požiūris į besitraukiančius vokiečius ar į situaciją po vokiečių armijos išvijimo iš Lietuvos, taip pat nieko nežinąs apie Matulionio antisovietinę veiklą, saugumietis surinka tardomajam: „Jūs sakote netiesą!“ Kun. Sužiedėliui vėl pakartojus, kad apie jokią vysk. Matulionio antisovietinę veiklą nežinantis, tardytojas pradeda skaityti ištrauką iš 1943 metų rugsėjo 16 dienos laiško Nr. 965, pasirašyto vyskupo Matulionio, reikalaudamas patvirtinti, kad tą „antisovietinį“ laišką yra gavęs. Tardomas kunigas patvirtina, kad jis, kaip klebonas, yra gavęs paštu ir perskaitęs tikintiesiems bažnyčioje. Saugumietis prisispyręs kamantinėjo, kokius dar antisovietinius laiškus gavęs iš vysk. Matulionio. Kai tardomasis sakė negalįs prisiminti, saugumietis vėl pacitavo ištrauką iš 1943 metų birželio 16 dienos laiško su vysk. Matulionio parašu, ir tada kun. Sužiedėlis pripažino, kad jį skaitęs bažnyčioje tikintiesiems. Panašiai saugumietis privertė tardomą kunigą pripažinti, kad buvo gavęs 1944 metų gegužės 24 dienos laiško Nr. 541 „antisovietinio turinio“ vysk. Matulionio potvarkį. Pagal tą potvarkį jis laikęs šv. Mišias, pasakęs aiškinamąją kalbą ir paraginęs tikinčiuosius aukoti. Saugumietis iškart užsipuolė: vadinasi, esi rinkęs lėšas, skirtas padėti liaudies priešų šeimoms? Kai kunigas atsakęs, kad aukos bažnyčiose buvo renkamos vyskupo nurodymu, saugumietis pradėjo aiškintis, ką tardomasis žinąs apie „Vyriausiąjį žiemos pagalbos komitetą“. Kun. Sužiedėlis prisiminė, jog 1941 metais kurija informavo jį ir kitus Kaišiadorių vyskupijos klebonus apie 1-ojo Generalinio tarėjo prie vokiečių Generalinio gubernatoriaus nutarimą bažnyčiose rinkti lėšas kenčiantiems bolševikų jungą ir karą. Saugumietis toliau kamantinėjo kun. Sužiedėlį: „Jums pateikiamas 1941 m. spalio 31 d. Kaišiadorių kurijos dokumentas Nr. 1220 dėl „Vyriausiojo žiemos pagalbos komiteto“ sudarymo, ar apie šį dokumentą kalbate?“ Pripažinus, kad buvo išleistas toks dokumentas, saugumietis pareikalavo pasakyti, ką konkrečiai kunigas darė, vykdydamas šį potvarkį. Kun. Sužiedėlis buvo priverstas pasakyti, kad iš sakyklos kvietęs žmones aukoti žiemos pagalbai, o surinktus pinigus perdavęs vietos komitetui. Pasipylė saugumiečio kaltinimai kunigui: „Vadinasi, jūs rinkote pinigus vadinamosioms bolševikinio jungo ir karo aukoms? Tardomas kunigas pripažino: „Taip, bažnyčioje rinkau pinigus iš tikinčiųjų“. Saugumietis norėjo apkaltinti kunigą rinkliavų vokiečių armijos reikmėms rinkimu, bet tardomasis sugebėjo tai paneigti ir net atsisakė patvirtinti, kad buvo Kaišiadorių kurijos nurodymai dėl rinkliavų vokiečių armijai. Paskiau saugumietis perėjo prie 1943 m. gruodžio 9 d. Matulionio ganytojiško laiško dėl pasirengimo Eucharistiniam kongresui. Kun. Sužiedėlis patvirtinęs, kad buvo skaitęs tą laišką, tačiau jokio darbo nedirbęs, nes numatęs, jog surengti kongresą karo metu neįmanoma. Saugumietis dar pareikalavo kun. Sužiedėlį prisipažinti kaltu, kad „panaudojo bažnyčios sakyklą“ antisovietiniams pareiškimams, ir protokole užrašyta, jog kunigas tai pripažino, kai skaitė tikintiesiems vyskupo Matulionio laiškus, „kuriuose buvo ir antisovietinių minčių“, tačiau kartu pasakė, kad vysk. Matulionis „jokio kitokio antisovietinio darbo nedirbo“.

Byloje yra ir iškart po naktinio tardymo vykusio kito (1947 m. kovo 12 d.) kun. Bernardo Sužiedėlio tardymo protokolas. Vėl buvo kamantinėjama apie „antisovietinius“ vysk. Matulionio ganytojiškus laiškus. Šįkart SSRS MGB „0“ skyriaus poskyrio virš. pavaduotojas majoras Šuliukas (atkreiptinas dėmesys, kad šis tardytojas priklausė ne LSSR, bet SSRS MGB) aiškinosi, kur kunigas laiko vyskupo laiškus. Tardomasis atsakė, kad jie buvo laikomi namuose arba bažnyčios archyve Žiežmariuose. Saugumietis pareikalavo kaltinamąjį pripažinti, kad šiuose ganytojiškuose laiškuose vysk. Matulionis skleidė „bjaurų antisovietinį“ šmeižtą, esą „bolševikai okupavo Lietuvą“. Tardomasis pripažino tik tai, kad viename iš Matulionio ganytojiškų laiškų buvo pasakyta, jog bolševikai okupavo Lietuvą ir kad toks Matulionio tvirtinimas yra antisovietinis. Saugumietis toliau metė kaltinimus: „Ar pripažįstate, kad dvasininkai suprato šį laišką kaip nurodymą imtis antisovietinės veiklos?“ Tačiau kun. Sužiedėlis paneigė tokį kaltinimą vyskupui: „Aš nežinau, kaip tai suprato dvasininkai. Aš asmeniškai nemaniau, kad tai kvietimas antisovietinei veiklai“. Saugumietis kaltinimą vyskupui norėjo išgauti kitaip – pareikalavo prisipažinti kunigą, kokiu tikslu jis skaitė šį „antisovietinį“ Matulionio ganytojišką laišką tikintiesiems, manydamas, kad tardymų nuvargintas kunigas aiškins, jog tai darė dėl vyskupo antisovietinio nusistatymo. Tačiau kunigas pasakė, kad negalįs į tokį klausimą atsakyti – jis tik vykdęs vyskupo nurodymus skaityti tikintiesiems visus ganytojiškus laiškus.

Saugumiečiai siekė surasti įrodymų, kad vysk. Matulionis nurodydavo savo kunigams pasisakyti prieš sovietų valdžią ar net rėmė partizanus. Bylos dokumentai rodo, kad Lietuvos SSR Trakų apskrities NKGB skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis kapitonas Perepala kaip liudininką tardė („apklausė“) kunigą Kazimierą Trimonį, gyvenusį Aukštadvario miestelyje, Trakų apskrityje. Tardymas vyko dar net pusantrų metų iki Matulionio suėmimo. 1945 m. liepos 28 d. tardytojas Perepala kvotė kunigą: „Pilieti Trimoni, papasakokite, kodėl atsisakėte bažnyčioje pasisakyti prieš banditų veiksmus“. Aišku, kun. Trimonio atsakymas tardymo protokole suformuluotas taip, kaip to reikalavo tuometiniai okupaciniai potvarkiai – kunigas pripažįsta, kad nurodymą nesmerkti „banditų“ (partizanų) buvo gavęs iš savo vyskupo Matulionio, kuris aiškino, jog negalima skaityti viešai sovietų valdžios kreipimųsi, kad nebūtų „kišimosi“ į politiką: „Bažnyčioje nepasisakau dėl banditų veiksmų todėl, kad mūsų Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis per dekaną Jazukevičių, Stakliškių miestelio kleboną, 1945 metų gegužės mėnesį davė nurodymą mums, Kaišiadorių vyskupijos kunigams, nesikišti į jokią politiką ir nieko nepasirašinėti“. Ir nors kun. Trimonis neįvardino, jog nurodymą nesikišti į politiką gavęs iš vysk. Matulionio per dekaną Jazukevičių, tardytojui to buvo maža ir jis surašė protokolą taip, kad esą vyskupas neleidžia dirbti kunigui sovietų valdžios naudai: „Vykdydamas vyskupo Matulionio nurodymą, aš jokio darbo sovietų valdžios naudai nedirbu: nedalyvavau sprendžiant 4-osios valstybinės paskolos karo reikalams, banditizmo ir laiško draugui Stalinui klausimus. Jeigu vyskupas mums leis dirbti sovietų valdžios naudai, aš su malonumu dirbsiu šį darbą tarp tikinčiųjų“. Saugumietis tik manipuliavo prievarta išgautais atsakymais. Liudininkas dar labiau supainiojamas kitais saugumiečio klausimais: atsakydamas į tardytojo klausimą, kieno nurodymu ir kokią propagandą kunigas vykdė tarp tikinčiųjų vokiečių okupacijos metais, tardomasis nurodo, jog tikinčiųjų kreiptis į sovietinius partizanus nežudyti nekaltų žmonių prašęs be jokio vyskupo nurodymo, t.y. savo iniciatyva, jis visiškai pakliūva į saugumiečio spąstus. Tardytojas pareikalauja atsakyti: kodėl jūs, pilieti Trimoni, vokiečių okupacijos Lietuvoje metais kreipdavotės į tikinčiuosius vokiečių naudai neturėdamas tam vyskupo nurodymo, o dabar, kai sovietų Lietuva išvaduota iš vokiečių okupantų, tam, kad galėtumėte kreiptis į liaudį, jums jau reikalingas vyskupo leidimas? Kunigas paaiškina, jog vokiečių okupacijos metais jis kreipdavosi į žmones todėl, kad vyskupas Kukta to nedraudęs, o dabar vyskupas Matulionis kunigams uždraudė kištis į politiką. Sulaukęs tokio paaiškinimo, saugumietis gauna „įrodymą“, kad vysk. Matulionis sąmoningai „trukdęs“ tarybiniams piliečiams, tarp jų ir kunigams, kovoti su „banditizmu“.

Saugumiečiai surado liudininką, kurio parodymais remdamiesi jau galėjo įrodyti, kad vysk. Matulionis esą remia „banditinį“ pogrindį. Tardydamas suimtą Praną Senkų, LTSR MVD Tardymo skyriaus tardytojas Prichodko 1946 metų kovo 2 d. tardymo protokole surašo, kad kaltinamasis prisipažino buvęs Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) narys nuo 1945 metų gruodžio, ir jį esą užverbavo Renavo kunigas Kostas Petrikas, „su kryžiumi rankose“ priimdamas iš jo priesaiką. Senkus išvardino pogrindinės nacionalistinės organizacijos dalyvius: patį save, t.y. Senkų, Renavo kunigą K. Petriką, Vladą Navardauską ir Filomeną Navardauskaitę. Organizacijos trijulei esą vadovavo kun. Petrikas. „Visi išvardyti organizacijos nariai tarp gyventojų platino antitarybinius atsišaukimus, spausdinamus LLA štabe“, – štai kokią nusikalstamą veiką prisipažįsta vykdęs Senkus. Ir, aišku, toji priesaika „su kryžiumi rankose“. Byloje pateiktas kaip tik išrašas iš P. Senkaus paminėto kun. K. Petriko 1947 metų kovo 6 dienos tardymo protokolo. Kun. Petrikas prisipažino, kad 1946 metų vasario 7 dieną jį buvo suėmę MVD („vidaus reikalų ministerijos“) organų darbuotojai, tačiau, pasinaudodamas jų neatidumu, pabėgo (bėgant buvo sužeistas į kairę koją) ir, siekdamas išvengti persekiojimo, atvykęs į Kaišiadorių vyskupiją pas vyskupą Matulionį. Saugumietis pareikalavo paaiškinti „pabėgimo“ į Kaišiadoris aplinkybes. Pasirodo, prieš persikeldamas į Kaišiadorių vyskupiją kun. Petrikas buvo gavęs dokumentą, patvirtinantį, kad yra kunigas, ir pagal tą dokumentą vysk. Matulionis priėmė jį į Kaišiadorių vyskupiją. Tą dokumentą davęs Telšių vyskupas Ramanauskas, pas kurį prieš „pabėgdamas“ į Kaišiadorių vyskupiją gyveno (matyt, jo slepiamas) tris dienas. Kun. Petrikas prašęs vysk. Ramanauską padėti pereiti į Kaišiadorių vyskupiją, nes toliau pasilikti Telšių vyskupijoje buvo pavojinga. Kun. Petriko tardymą vedė LSSR MGB Tardymo dalies l-ojo skyriaus tardytojas Akuratovas.

Labai skaudūs vysk. Matulioniui turėjo būti kunigo Jaruševičiaus parodymai. Jis buvo apklausinėjamas Kaišiadoryse 1947 m. kovo 14 d. kaip liudytojas. Kun. Jaruševičius nuo 1939 iki 1947 metų buvo Beižionių bažnyčios klebonas, o nuo 1947 metų vasario laikinai dirbęs Žiežmarių bažnyčios klebonu. LSSR MGB apskrities skyriaus viršininko pavaduotojui majorui Leončenko jis sakė: „Aš žinau, kad vyskupas Matulionis pateikė bažnyčių klebonams keletą antisovietinio turinio ganytojiškų laiškų, tačiau kiek jų buvo ir koks jų konkretus turinys, dabar neprisimenu. Prisimenu tik, kad kai kuriuose ganytojiškuose laiškuose buvo šmeižikiškai teigiama, jog atėjus sovietų valdžiai į Lietuvą bolševikai nuskurdino lietuvių tautą. Vyskupo Matulionio nurodymu aš perskaitydavau šiuos laiškus tikintiesiems“. Kun. Jaruševičius iš savo supratimo ir įsitikinimo saugumiečiui taip apibūdino vysk. Matulionio ganytojiškus laiškus: „1943 m. gruodžio 9 d. laiško dėl pasirengimo Eucharistiniam kongresui turinys buvo antisovietinis, o 1944 m. vasario 2 d. laiške vysk. Matulionis šmeižikiškai teigia, kad Sovietų Sąjungoje persekiojama religija. Vyskupo Matulionio cirkuliare Nr. 622 dėl katekizmo dėstymo jaunimui bažnyčiose rašoma apie jaunimo auklėjimą religine dvasia ir jo atitraukimo nuo komunistų įtakos“. Paklaustas tardytojo: „Vadinasi, vyskupas Matulionis visą laiką savo nurodymais nuteikdavo dvasininkus prieš sovietų valdžią?“, liudytojas patvirtino: „Taip, vyskupas Matulionis savo nurodymais ir cirkuliarais nuteikdavo kunigus prieš sovietų valdžią“. Ir lyg sėdėdamas vyskupo kėdėje pridėjo: „Aš asmeniškai niekada nebūčiau davęs tokių nurodymų“. Nors kun. Jaruševičius nepatvirtino skaitęs tikintiesiems vyskupo laiškus (matyt, norėdamas sumažinti savo „nusikaltimus“ sovietų valdžiai), jis sakė, kad „šiuos (antisovietinius) nurodymus“ perskaitydavęs tik dėl to, jog turėjo vykdyti savo vadovybės nurodymus. Saugumiečio paklaustas, kaip konkrečiai jis galėtų padėti „įtvirtinti“ sovietų valdžią Lietuvoje, paslaugiai atsakė: „Vieną kartą aš jau padėjau sovietų valdžios organams. Pavyzdžiui, 1945 metų žiemą, kai aš dar dirbau Beižionyse, Semeliškių valsčiuje, naktį pas mane buvo užėję aštuoni banditai, kuriuos aš pavalgydinau, o rytą pasiunčiau savo vargonininką Juozą Bytautą į valsčių pranešti apie tai, kad būtų imtasi priemonių“. Apgailėtina, kad savo išdavyste, kai saugumiečiams įdavė partizanų gyvybes, ir savo vyskupui mestais kaltinimais šis kunigas netgi didžiavosi.

Byloje įdėta ir prel. Juozo Labuko 1947 m. kovo 11 d. tardymo protokolas. Paaiškėja, kad saugumiečiui labiausiai rūpėjo apkaltinti vysk. Matulionį tuo, kad jis asmeniškai nurodydavo, kur slėpti Kaišiadorių kurijos dokumentus. Kurijos dokumentai 1944 metų viduryje buvo perkelti į Čiobiškio (Ukmergės apskr.) bažnyčią, kurios klebonas buvo kunigas Puzinas (MGB organų suimtas 1946 metais), o 1945 metų pradžioje dalis dokumentų iš kurijos buvo perduota saugoti prelatui Sužiedėliui į Žiežmarius. Prelatas Labukas saugumiečiui Golicynui, nors ir kaip šis kamantinėjo, taip ir nepasakė, kokius dokumentus per jį prel. Sužiedėliui perdavė vysk. Matulionis. Tačiau kitas prel. J. Labuko tardymas, vykęs 1947 m. kovo 28 d., atrodo, buvo sunkesnis. Saugumietis Golicynas siekė išsiaiškinti apie pasirengimą „antisovietiniam“ Lietuvos katalikų Eucharistiniam kongresui. Labukas tik patvirtino vysk. Matulionio parodymus ir apie Lietuvos vyskupų paskelbtą bendrą ganytojišką laišką, ir apie kongreso proga planuotą pasiųsti sveikinimo laišką popiežiui Pijui XII su visų Lietuvos katalikų parašais, ir apie Kaišiadorių vyskupo Matulionio parašytą ganytojišką laišką, skirtą pasirengti kongresui, ir apie nurodymą sudaryti parapijų komitetus ir rinkti lėšas kongresui, ir apie vyriausiojo pasirengimo kongresui komiteto sudarymą, kuriam vadovauti buvo paskirtas vyskupas Brizgys, ir apie vysk. Matulionio sprendimą paskirti prel. Labuką į tą komitetą (tačiau jis nė viename komiteto posėdyje nedalyvavęs ir jokių nurodymų iš vysk. Matulionio negavęs), ir apie „politinius“ Eucharistinio kongreso tikslus (be grynai religinių tikslų, kongresas turėjo sužadinti lietuvių tautos jausmus, sutelkti ją kovai prieš bolševizmą ir sovietų valdžią, „dėl Lietuvos išstojimo iš Sovietų Sąjungos sudėties, pasinaudojant karo metu susidariusia tarptautine situacija“, – toks prel. Labuko „liudijimas“ buvo kažkiek kitoks nei vysk. Matulionio). Saugumietį ypač domino, kas parengė sveikinimo Popiežiui tekstą ir kas tą sveikinimą tvirtino, ar vysk. Matulionis sakė prel. Labukui, kas buvo to laiško autorius, kur buvo laikomas sveikinimo Popiežiui projektas. Tačiau iš tardomo prelato saugumietis nieko neišpešė. Galima manyti, kad prel. Labuko parodymai tardytojui nepateikė naujos „medžiagos“ prieš vysk. Matulionį.

Byloje įdėtas ir kun. Zigmo Neciunsko 1947 m. balandžio 4 d. tardymo protokolas. Tardytojui Golicynui kaltinamasis sakė, kad pas vysk. Matulionį lankęsis vieną kartą – 1946 metų vasarą. Mat 1946 metų pradžioje kun. Neciunskas savo dekano Želnios paprašęs ilgalaikių atostogų dėl blogos sveikatos būklės. (Kun. V. Želnią sovietų valdžia suėmė 1947 metais ir nuteisė 10 metų kalėjimo – red.) Be to, po kunigų Rudžionio, Puzono ir kitų suėmimo kun. Neciunskas ketino pereiti iš Nedzingės į kitą parapiją, nes bijojęs suėmimo „dėl ryšių su banditų gaujomis“. Dekanas Želnia jo prašymą dėl atostogų tikriausiai perdavė vysk. Matulioniui, o šis išsikvietė jį į kuriją. Kvočiamas, ar vysk. Matulionis žinojo apie kun. Neciunsko ryšius su partizanais, tardomasis atsakęs, kad žinojo, nes tai papasakojo per minėtą susitikimą. Kaip kun. Neciunskas prisiminė, vyskupui jis pasakojęs, kad partizanai dažnai lankydavosi jo namuose, nakvodavo ir jis juos maitindavęs. Pasakojęs ir apie sužeistą besislapsčiusį partizaną, kurio pavardės vyskupui nesakęs. Saugumietis kvotė, kas iš partizanų vadų lankėsi pas kaltinamąjį kun. Neciunską, tačiau iš jo išgavo tik dalinius patvirtinimus: galbūt pasakojęs Matulioniui apie partizanų vadus Vitkų (plk. J. Vitkus-Kazimieraitis, Pietų Lietuvos srities partizanų vadas, žuvęs 1946 m. liepos 2 d. – red.), Daktarą (A. Kulikauskas-Daktaras, srities štabo narys, suimtas 1946 m. lapkričio mėn. – red.) ir kitus, su kuriais palaikęs ryšius, tačiau tai tvirtinti negalįs, nes neprisimenantis. Kai vysk. Matulionis jo paklausęs, ar jam nepavojinga pasilikti savo parapijoje, kun. Neciunskas atsakęs, kad jokio pavojaus nematantis, jo santykiai su sovietų valdžios organais normalūs, ir prašęs Matulionio palikti jį toje pačioje parapijoje. Papasakoti, kokius nurodymus Matulionis davęs dėl santykių su partizanais, kun. Neciunskas atsisakęs, nes ko nors daugiau iš pokalbio su vyskupu „neprisimenantis“. Iš antisovietinės vyskupo veiklos faktų, išskyrus vysk. Matulionio vokiečių okupacijos metais parašytus kelis antisovietinio turinio ganytojiškus laiškus, „nežinantis“. Paklaustas, ar iš vyskupo yra gavęs nurodymą sustiprinti jaunimo religinį auklėjimą ir „visokiais būdais trukdyti“ stoti į pionierių ir komjaunimo organizacijas, tardomasis paaiškinęs, kad jokių specialių nurodymų priešintis jaunimo stojimui į pionierių ir komjaunimo organizacijas negavęs.

Taigi, čekistai iš suimtų vysk. Matulionio pažįstamų kunigų ieškojo kokių nors kaltės įrodymų. Tačiau atrodo, kad šių liudijimų dėka saugumiečiai negavo kokių nors įrodymų apie „nusikalstamą“ vysk. Matulionio veiką (išskyrus vieną jau minėtą atvejį su kun. Jaruševičiumi). Tačiau jais remdamiesi okupacinės valdžios čekistai vis vien sukurpė bylą vysk. Matulioniui, po to jį suėmė, tardė, kaltino, o galop nuteisė – tokių žmogaus apkaltinimo ir nubaudimo metodų reikalavo stalininiai įstatymai.

Peržvelgus Matulionio ir jo kunigų tardymus, paaiškėja, kokiais metodais buvo diegiama sovietų valdžia, kaip buvo sekami kunigai, kaip prievartaujami jaunuoliai dėl stojimo į pionierių ir komjaunimo organizacijas, kaip šiurpiai bijota partizaninio pasipriešinimo dalyvių, kaip siekta atimti tautos dvasią priešintis pavergėjų ideologijai ir ateizavimui. Visa tai buvo lyg ir seniai, bet ir ne taip seniai. Juk daugelis mūsų, jei ne patys tai patyrė, tai žino iš artimųjų pasakojimų, iš spausdinamų atsiminimų, iš straipsnių ar knygų. Kiekvienas mūsų tautietis, nedirbęs okupacinės valdžios naudai, turėjo vesti atskirą kovą, susiliejančią į bendrą kovą dėl savo ir dėl visos tautos laisvės.

Laisvės kova, būdama ir individuali, ir bendra, turėjo ypatumų, kurie davė mums ir didvyrių, ir išdavikų. Davė ir šventųjų, kurių daug yra mūsų tautoje, tik ne visi jie tapo žinomi ar įvertinti. Vienu iš tų įvertintųjų tapo Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis. Iškentęs kalinimus Rusijoje 1923 ir 1929–1933 metais, įveikęs žiaurius tardymus 1946–1947 metais, nuteistas 7 metams laisvės atėmimo, dar kentėjęs Rusijoje kalinių invalidų namuose, praėjus 55 metams po mirties tapo nugalėtoju, įveikęs Blogio imperiją, o 2017 m. birželio 25 d. buvo beatifikuotas Palaimintuoju.

Parengė Edvardas ŠIUGŽDA

© 2017 „XXI amžius“