100 metų – tūkstančiai žygių...

Atmintis

Gyvenimo audrose nepalūžęs

Antanas POCIUS

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49, 50;
2018 m. nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 14, 16, 18, 20, 22)

Bendravimas laiškais su Konstancija Šnariene

Siekdami operatyvinių tikslų, lagerio čekistai kaliniui netrukdė susirašinėti tik su Šiauliuose gyvenusia K. Šnariene. Praėjus metams po P. Paulaičio arešto K. Šnarienė gavo pirmąjį jo laišką iš lagerio. Prasidėjo dviejų sovietinės sistemos nuskriaustųjų gražus, kartu ir sudėtingas bendravimas laiškais. Kalbėdamas ne užuominomis, o tiesmukai P. Paulaitis Konstancijai rašė apie nelengvą kalinių gyvenimą GULAG’o lageriuose: jais buvo nusėtos blogio imperijos Sibiro ir Mordovijos miškų ir tundrų platybės.

K. Šnarienė jam siuntė banderoles su spauda, prenumeravo laikraščius. Kaip ir gyvenime, taip ir bendraudamas su jam didelę simpatiją rodančia Konstancija, P. Paulaitis stengėsi išlikti santūrus ir korektiškas. Laišką pradėjęs maloniu kreipiniu „Mano brangioji Kostute“, „Miela Kostute“, jį užbaigdavo labai santūriai, be jokių meilikavimų. Tik po kelių susirašinėjimo metų kreipinį „Jūs“ pakeitė į „Tu“, laiškuose reta šiltesnių, malonybinių žodžių dėl jo nelaimės sielvartaujančiai moteriai. Žodžių, kurių laukia kiekviena mylinti moteris.

Konstancija dėl mylimo žmogaus buvo pasiryžusi bet kokiai aukai, jos jautri ir gera širdis plyšo iš skausmo, nes ir pati buvo patyrusi sovietinių lagerių „malonumus“. P. Paulaitis suprato, kad pasirinkęs Laisvės kovotojo ir politinio kalinio kelią, negali Konstancijai žarstyti sentimentų, kalbėti paguodos žodžių, teikti didelių vilčių, kai jo paties likimas toks nenuspėjamas, trapus, priklausomas nuo žmogiškų santykių nepripažįstančių, subarbarėjusių lagerių prievaizdų, nes, kaip ir tūkstančiai lagerių zonose besikankinančiųjų, nebuvo tikras, ar išeis gyvas iš tos pragaro buveinės. Gilesnių jausmų puoselėjimas galėjo ateityje tik labiau skaudinti ir kankinti mylimą moterį, padaryti pačiam kaliniui nepakeliamą laukimą, iki atsivers lagerio vartai. Todėl veltui P. Paulaičio rašytuose laiškuose Konstancijai ieškotume romantikos. Po parašyto šiltesnio sakinio, raminančio žodžio, pereidavo prie apibendrinimų apie Lietuvos okupaciją, sovietinį terorą, lageriuose politinių kalinių patiriamas kančias ir pažeminimus.

P. Paulaitis nebuvo bejausmis. Konstancijos prisirišimas ir meile alsuojantys laiškai jį jaudino ir savotiškai įpareigojo per mėnesį vieno laiško limitą paskirti atsakinėjimui į Kostutės laiškus. Laiškai parodo didžiulę dviejų žmonių dramą. Vieną iš tūkstančių, kai totalitarinė sistema traumavo, darkė, niokojo taurius žmonių jausmus ir gyvenimus. Kalinys savo bičiulei stengėsi paaiškinti, kas dėl nežmoniškų aplinkybių yra kaltas. P. Paulaitis Konstanciją prašo nesisieloti dėl menkniekių, labiau pasirūpinti savimi, nesiųsti jam siuntinių, nes pagal ypatingojo režimo sąlygas kalinys per metus galėjo gauti vos vieną. K. Šnarienė bandė „savo Petrelį“ įtikinti, kad jai visko pakanka, nors viename iš laiškų prisipažįsta, kad kelerius metus taupė, kad galėtų atvykti į Mordoviją su juo pasimatyti.

Bandymas K. Šnarienę panaudoti operatyviniais tikslais, kad darytų įtaką P. Paulaičio įsitikinimams, yra dažnai sovietinių saugumiečių naudotas metodas, kai persekiojamo asmens sekimui ir „perauklėjimui“ stengiamasi panaudoti jo artimą žmogų. Tokia taktika dažnai taikyta persekiojant Lietuvos laisvės kovotojus. Laisvės kovų istorijoje tokių pavyzdžių gana daug. Vykstant Konstancijos ir Petro susirašinėjimui K. Šnarienė buvo ne kartą kvietinėjama į Šiaulių KGB, kur turėjo parodyti visus iš P. Paulaičio gautus laiškus. Ji buvo šantažuojama, paaiškinta, kad susirašinėja su nusikaltėliu ir žmogžudžiu, kad ir pati yra nusikaltusi sovietinei santvarkai, nes savo draugėms, gyvenančioms JAV, perdavė kalinio P. Paulaičio adresą ir šis iš kunigo Martinkaus gavo siuntinį.

Kartu su tais moralizavimais K. Šnarienė iš čekistų gavo įpareigojimus per laiškus ir apsilankymų metu kalinį priversti pakeisti savo pažiūras. Tai buvo operatyvinio žaidimo pagrindinis motyvas. Tvirtu tikėjimu laisvės ir gėrio pergale, tų idealų nepalenkiamu siekiu P. Paulaitis GULAG’o sistemai kėlė daug rūpesčių, todėl KGB dėjo dideles viltis, kad K. Šnarienė padės perauklėti maištingąjį kalinį. Tik taip galima paaiškinti ne vienus metus trukusį operatyvinį žaidimą.

Pirmą kartą K. Šnarienei pasimatyti su P. Paulaičiu buvo leista 1963 m. balandžio 16 d. Pagal lagerių tvarką, tokie pasimatymai buvo įmanomi tik pirmos eilės giminaičiams, todėl Konstancija prisistatė esanti P. Paulaičio žmona. Po pirmojo pasimatymo jai kasmet pasimatyti buvo leidžiama po keturias valandas. Tokių pasimatymų iki 1967 m. buvo penki. Paskutinis pasimatymas su Kostute truko vos dvi valandas. Petro ir Konstancijos pasimatymai vykdavo dalyvaujant lagerio prižiūrėtojams, tik retkarčiais jie būdavo paliekami vieni. Norėdami įsitikinti, kaip K. Šnarienė vykdo saugumiečiams duotus pažadus padėti „perauklėti“ P. Paulaitį (tik su tokia sąlyga jai buvo suteikta galimybė pasimatyti su mylimu žmogumi), lagerio čekistai slapta pasiklausymo aparatūra įrašinėjo jų pokalbius. P. Paulaitis nujautė, kad jų pokalbių gali klausytis, todėl su Konstancija kalbėjosi susiglaudę, vienas kitam į ausį. Todėl operatyviniuose dokumentuose jų pokalbių įrašai – su nemažomis pauzėmis.

Ypač jaudinantis ir graudus buvo pirmasis Petro ir Konstancijos pasimatymas. Jis išryškino dviejų vienišų žmonių padėties dramatiškumą: slegianti lagerio kalėjimo aplinka, žeminančios, nevalyvos sąlygos apkartino Petro su Konstancija susitikimo šventę ir džiaugsmą.

Remdamiesi įrašyto pokalbio fragmentais rašinyje paskelbsime vieną kitą būdingesnę Petro ir Konstancijos pokalbių nuotrupą.

P. Paulaitis: „Kai pradėjo dalinti vakarienę, iššaukė viršininko pavaduotojas ir paklausė, ar seniai mačiausi su žmona. Aš pasakiau, kad nė karto nesimačiau, o sėdžiu jau penkerius metus. „Na, – tada sako, – atvažiavo ir gausi keturias valandas pasimatymo.“

K. Šnarienė ragino vaišintis iš Lietuvos atvežtomis vaišėmis, sakė, kad jį pamilo, tačiau abejojo, ar jis ją taip pat myli.

P. Paulaičiui kėlė įtarimų šio pasimatymo aiškumas, ar čia nesą kokios kombinacijos. Jis sako: „Byloje prieš mane nieko nėra. Aš tik gyniau savo tėvynę ir viskas. (…) Man perskaitė nutarimą, kad aš pagal tokius ir tokius straipsnius nuteistas pirmą ir antrą kartą, ir, reiškia, darau įtaką aplinkiniams visur, ir darbe, todėl nutarė izoliuoti 6 mėnesiams. Jau praėjo tie mėnesiai ir niekas nepasikeitė. Atėjo viršininkas, ir aš jo paklausiau, už ką mane čia laiko. Jis man ir atsakė: „Tu pats žinai už ką, o jei šito laiko nepakaks, tai čia sėdėsi iki galo“. Kiek kartų mane kvietė, norėjo, kad aš iš esmės pasikeisčiau. (…) Gyventi ramiai? Bet aš negaliu. Juk tai okupacija, tai – kolonializmas“. Po tokių P. Paulaičio žodžių operatyvininkai parašė išvadą, kad kalinys ir toliau lieka nacionalistu.

Petras Konstancijai dėkojo už jos rūpesčius, sakė, kad čia, lageryje, atpratęs nuo švelnumo, gal esąs grubokas.

K. Š.: „Man viskas nesunku, kad tik tau būtų gerai. (…) Bet kodėl tu taip aiškiai ir suprantamai viską rašai? Juk jie tikrina ir gali nepraleisti tavo laiškų. Tu tik truputį užsimink, ir aš viską suprasiu.“

P. P.: „Kostute, aš audros pagimdytas, gyvenimas mane blaško, ir aš žinau, kaip viskas bus. Kartais aš būnu grubus ir negaliu atverti širdies“.

Konstancija sako, kad ji nori, kad Petras ją mylėtų, kad jai reikalinga ne istorija, o jis ir tik jis. Ji norinti tik vieno, kad jis sugrįžtų, prašo saugoti save, žada rašyti prašymą Brežnevui, kad jį paleistų. P. Paulaitis abejoja tokio veiksmo prasmingumu.

Artėjant išsiskyrimo laikui Konstancija kalba, kad jis esąs pats brangiausias pasaulyje, kad jį mylinti labiau už viską, kad norėtų visada būti kartu su juo.

P. Paulaitis ramino Konstanciją: „Na, neverk, Kostute, neverk. Ką dabar padarysi, juk mes turime viską pernešti ir iškentėti. Mes turime būti stiprūs“. Tačiau, užplūdus jausmams, apimtas išsiskyrimo graudulio ir jis nesulaikė ašarų³⁶.

Nors pirmojo apsilankymo metu Konstancija primygtinai prašė P. Paulaičio tiesmukai nekritikuoti sovietinės santvarkos, tačiau lietuvis patriotas neketino atsisakyti savo principų – kalbėti ir rašyti tik tiesą. 1965 m. lapkričio 8 d. rašomas laiškas sutapo su bolševikų perversmo 48-osiomis metinėmis, todėl politiniam kaliniui buvo puiki dingstis apžvelgti sovietinės lagerių ir kalėjimų valstybės per 48 metus nueitą kelią. Jis rašė:

„Miela ir brangi Kostute! Sov. sąj. metinių minėjimo proga, kaip ir paprastai ir kitose panašiose sukakčių progose, mes esame dar griežčiau laikomi atskirti geležinių grotų ne tik nuo laisvės, bet ir nuo tyro oro. Tačiau atrodytų, kad tuomet turime daugiau laisvo laiko šį tą paskaityti bei parašyti. Bet negalima pamiršti, kad panašiose progose yra ir gana sunku mums bet ką rimtesnio nusitverti.

Erdvė – blogos vištidės. Mat kiekvienam tenka maždaug tik po 1,6 m3, o čia dar turi sutilpti visi susmirdę, prakaito ir dulkių prisigėrę skarmaluoti drabužiai, apiplyšusi, apsinešiojusi ir jau dvoktelėjusi avalynė, autai – autkojai. Čia pat, šalia gultų, kojomis į grindinį įcementuotas gramozdiškas stalas ir prie jo suolas, šalia jo prisukta prie storos cementinių blokų sienos storos skardos surūdijusi ir dvokianti „parašė“ „gamtos reikalams“ (naktinis, čia – ir dieninis puodas). Čia dar ir dar mažinantis tą ir taip mažytę kubatūrą, rodos, būtinas, o kartu ir nenaudingas vienas kitas reikmuo. O kad visiškai tą jau ir be to prislėgtą nuotaiką sužlugdyti, palaužti žmogaus dvasią, XX amžiaus „pažangieji“ štai dar kokį kameros, to nykaus laukinių urvo žmonių sąstato receptą sudarinėja: vienas ar du politkaliniai, kartais ir visai niekuo nekalti žmonės, toks okupacijos apetitas ir kaltė. Būtinai vienas ar du slapti, ar pusiau slaptas, o kartais ir visai atviras „kūmo“ agentas, jo patikėtinis. Kokia pora ligonių: koks nors džiovininkas ir pan., ar kokie pusiau išprotėję. Na ir keli atsitiktiniai politiniai. Tai sėdę batavikais: vagys, plėšikai, žmogžudžiai. Tai visokios rūšies avantiūristai ir provokatoriai (…)

Pripliusuokime, kad tas toks sudėtingas mišinys žmonių ne tik kad sukištas, bet ir visą laiką alkanas, nervuotas, vienaip ar kitaip piktas ligonis. Tad įsivaizduok, žmogau, kiek reikia pastangų, kad tokioj aplinkoj galėtum ką nors rimtesnio dirbti ar nors ramiau kad ir valandėlę pailsėti. Visu tuo XX a. vergvaldžiai jau 48 metai varosi vis pirmyn, teisingiau – jie tuo laikosi. (…) Žmonių išblyškę, rūpesčių, pažeminimų, gėlos išvagoti veidai, nuolatinė kamšatis: vienas prie kito, žvėriškos, laukinių įstatymų pagrįstos, neproporcingos – amžinos bausmės, nuolatinė apgaulė ir išnaudojimas tai to krašto ir tos sistemos 48 metų laimėjimų sintezė.

Nuo šių metų spalio mėn. 30 dienos įžengiau į devintus okupacijos atneštus kalėjimo metus. Tai antrą kartą jau tą ribą peržengiau. Iki 1956 m. birželio mėn. 13 d. atsėdėjau už tuos pat dalykus 9 metus ir 2 mėn. pripliusavus dabartinį atsėdėtą laiką, gaunasi atsėdėtų 17 su viršum metų. O kitą tiek dar lieka sėdėti. Tai tas dvelkia progresu ir žmoniškumu? Ir dar už ką tiek skirta sėdėti? Jau bus ir aiškus atsakymas, jeigu paklausime: kas mus kalina? Juk visam pasauliui aiškus atsakymas ir jis vienintelis: buvau ir esu lietuvis. Bet čia daugiskaita: kad buvome lietuviai, kad mylėjome savo tėvynę, ir už tai, tik už tai, gobšus ir alkanas, didesnis ir stipresnis, iki dantų apsiginklavęs okupantas mus kalina ir žudo. (…) Težino visas pasaulis, kad mes po mūsų krašto okupacijos prievarta esame laikomi Sov. sąjungoje ir komunistų rusų esame čia amžinai kalinami ir žudomi už tai vien dėl to, kad mes, užpulti savo gimtajame lizde, gynėmės.“³⁷

Į P. Paulaičio laiškuose skelbtą bolševikinės santvarkos kritiką sovietinis saugumas per okupacinę spaudą surengė įnirtingą šmeižto kampaniją: jos tikslas – melo propagandos priemonėmis apjuodinti, suniekinti Lietuvos laisvės kovotoją.

Su lageriuose kalinčiu P. Paulaičiu ryšius palaikiusios K. Šnarienės sovietinis saugumas nepaliko ramybėje, ją kvietinėjo, terorizavo, versdavo skaityti propagandinius šmeižikiškus straipsnius, kuriuose įrodinėjama, jog P. Paulaitis yra nužudęs nemažai žmonių. Tokiais šmeižtais gluminama ir kvailinama moteris negalėjo patikėti, kad jos pamiltas žmogus siejamas su tokiomis baisybėmis. Perskaičiusi laikraštyje Tarybinis mokytojas šmeižikišką straipsnį, naivi moteris vylėsi ir laukė, kad jos Petras paskelbs straipsnį, paneigiantį jam mestus kaltinimus. Tikriausiai ji nesuvokė, kad joks sovietinis laikraštis politinio kalinio paneigimų nespausdins, nes tikroji tiesa režimui galėjo būti neparanki ir nenaudinga. Įsisiautėjus šmeižto kampanijai, 1969 m. sovietiniame oficioze Tiesoje paskelbtas straipsnis Atsargiai BALF’as. Jame publikuoti duomenys apie 54 nužudytus žmones, inkriminuojama, kad K. Šnarienė yra to „nusikaltėlio“ sugyventinė ir bendrininkė. Pasiaiškinime KGB ji rašė:

„Pirmiausiai, aš apie BALF’ą pirmą kartą girdžiu, aš su juo neturiu jokių ryšių ir nenoriu turėti. O svarbiausia, aš sužinojau, kad žmogus, kuriuo taip tikėjau, kurį taip mylėjai, toks artimas, – kaltinamas tokia baisia žmogžudyste. Porą naktų negalėjau užmigti, pergyvenau, ir dabar negaliu nusiraminti ir suprasti – ar tiesa visa tai, ką jis padarė.“³⁸

Tą prieš P. Paulaitį sovietinėje spaudoje sukeltą melo, neapykantos ir juodinimo kampaniją jautri ir mylinti moteris Konstancija labai skaudžiai išgyveno. Čekistų jai sukeltas abejones sunku buvo nuslėpti tuo laikotarpiu Petrui rašytuose laiškuose. P. Paulaitis jautė, kad prieš jį dažnai kartojama neteisybė gali sudrumsti judviejų su Konstancija kurtą romantišką ir daug vilčių žadinusią draugystę. Tos abejonės juntamos ir jo laiškuose Konstancijai. 1968 m. Kalėdų ir Naujųjų metų proga K. Šnarienei siųstame laiške jis sielojosi:

„Ta proga tik Tau, Kostute, tie keli žodžiai. Daug ką turėčiau ir norėčiau parašyti, bet per daug mes suvaržyti ir persekiojami bei įtarinėjami, kad galėtume plačiau ir detaliau išsikalbėti. Kalėdų šventės, rodos, turėtų dvelkti ramybės nuotaika, norėtųsi tik džiaugsmu pasidalinti, tik džiaugsmą giedoti. (…) Anų sąmoningas melas, liečiantis mus, Jus paralyžiuoja, o keli mūsų tautiečiai teisingai supranta, kad mes, lietuviai kaliniai, esame tos sąmoningai niekšiškos rusų politikos aukomis? (… ) Man kartais rodos, kad Tu ne taip mane supranti, kaip aš noriu.“

³⁶ P. Paulaičio ir K. Šnarienės pokalbio 1963 m. balandžio 16 d. įrašas, LYA, f. K-30, ap. 1, b. 322, p. 29–38.

³⁷ P. Paulaičio 1965 m. lapkričio 8 d. laiškas K. Šnarienei, LYA, f. K-30, ap. 1, b. 322, p. 13.

³⁸ K. Šnarienės 1969 m. spalio 25–31 d. pasiaiškinimas Šiaulių miesto KGB skyriui, LYA, f. K-30, ap. 1, b. 322, p. 95–103.

© 2018 „XXI amžius“