2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Ką svarstė Pasaulio Lietuvių Bendruomenės XII seimas?

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

PLB ir JAV LB rengia įvairius susitikimus, šventes. Nuotraukoje – Pasaulio lietuvių centro Bočių menė. 2002 m. čia vykusio JAV LB Vidurio vakarų apygardos suvažiavimo garbės svečiai: (iš kairės) JAV Lietuvių Bendruomenės Kraštos valdybos pirmininkas Algimantas Gečys, Amerikos lietuvių tarybos pirmininkas Saulius Kuprys, Lietuvos ambasadorius JAV Vygaudas Ušackas, Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje Giedrius Apuokas

Pasaulio lietuvių bendruomenę (PLB) sudaro pasaulyje pasklidę lietuviai. Šios bendruomenės susirinkimas, pavadintas seimu, šaukiamas kas treji metai. Anot praėjusios kadencijos PLB Valdybos pirmininko Gabrieliaus Žemkalnio, „PLB Seimas aptaria ateities darbų gaires, nustato darbo uždavinių programas. Taip pat tai yra informacinis suvažiavimas, kuriame susipažįstama su įvairiomis problemomis ir pasiekimais, aptariama veikla, pasidalijama patirtimi ir sumanymais“.

„Trečiosios Romos“ pamokymai ir apetitai

Petras KATINAS

Šiomis dienomis Rusijos laikraštis „Moskovskije novosti“ paskelbė politikos analitiko I.Anisimovo straipsnį „Rusijos valstybingumo kodas“. Jo paantraštėje pabrėžiama, jog kad ir ką kurtum Rusijoje, ji vis tiek pasiliks imperija. Tuo pasakyta labai daug. Pats straipsnio autorius pripažįsta: „Sovietų valdžios periodas 1917-1989 metais, kaip ir krizinis periodas Rusijoje 1605-1677-aisiais, prasidėjo didžiulėmis sumaištimis („velikaja smuta“). Liaudis vieningai ir džiaugsmingai prisiekinėjo ištikimybę katalikui Lžedimitrijui I, atvykusiam į Maskvą ant balto žirgo, kaip ir ateistams „socialdemokratams“, atvykusiems į Petrogradą užplombuotame vokiškame traukinio vagone. Vladimiras Uljanovas ir Vasilijus Šuiskis valdė neilgai – po penkerius metus. Tačiau tą jų valdymą lydėjo pilietiniai karai, išdavikiškos intervencijos, kurios vos nesibaigė Rusijos katastrofa. Todėl teisus buvo žinomas rusų mąstytojas Aleksandras Zinovjevas, teigęs, „kad ir kokias pertvarkas ir permainas Rusijoje darytum, ji vis tiek bus imperija“. Pabaigai cituojami vieno Stačiatikių Bažnyčios Pskovo Eleazaro vienuolyno igumeno Filofejaus žodžiai: „Maskva yra trečioji Roma ir ketvirtajai niekada nebūti. Štai jums ir nacionalinė idėja artėjančių globalinių permainų laikotarpyje“.

Melo ir paslapčių skraiste prisidengus

Sovietai Lietuvos okupaciją vadino savanorišku įsijungimu. Taip jie pasaulį mulkino, ir čia jokia paslaptis. Blogiau, kai mulkinimui uždedama paslapties skraistė, o užsienio žvalgybų kišimasis į Lietuvos valstybės reikalus apgaubiamas melo šydu, parodomas iškreiptai, kaip lietuvių nesugebėjimai ar klaidos. Vienas verslo laikraštis pasišovė įminti didžiąsias Lietuvos verslo paslaptis po nepriklausomybės atkūrimo. Tik kartais neaišku, ko siekiama: įminti, atskleisti ar dar daugiau supainioti, nes, pateikus paaiškinimus apie įvykius, redakcija daugelį dalykų sušvelnino arba išbraukė, kad liktų pusiau nežinomybėje.

Atlanto sutarties Lietuvos bendrijai (lata) – 10 metų: praeitis, dabartis ir perspektyvos

Atlanto sutarties Lietuvos bendrija (Lithuanian Atlantic Treaty Association - LATA) yra nevyriausybinė organizacija, kurios tikslai yra propaguoti ir remti Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) pripažįstamas ir ginamas vertybes, jos tikslus ir veiklą stiprinant Europos bei transatlantinės bendruomenės saugumą. Ne mažiau svarbus LATA tikslas yra įtraukti jaunimą į nevyriausybinių organizacijų veiklą bei skatinti jį aktyviai dalyvauti pilietinės visuomenės kūrime.

LEMTINGOJO RUGPJŪČIO ATGARSIAI

Edmundas SIMANAITIS

Kiekvienas mėnuo Lietuvai kupinas reikšmingų ir lemtingų įvykių. Vienas iš jų – 1939 m. rugpjūčio 23 d. Stalino ir Hitlerio grobikiškas suokalbis pasidalijant Rytų Europos nepriklausomų valstybių teritorijas. Iš pradžių Lietuva atiteko Reichui, vėliau, kaip įprasta stambaus kalibro plėšikams, buvo išmainyta ir parduota sovietams. Iš šio suokalbio kyla visos didžiosios XX amžiuje Lietuvą užgriuvusios nelaimės, kurių pasekmės dar ir šiandien tautą vargina.

Dovana lietuviams

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

Kmygos viršelis

Laikraštyje „XXI amžius“ dažnai randame Marijos Remienės pavardę: skaitome jos pačios parašytus straipsnius, kitų rašiniuose sužinome apie jos atliktus darbus. O pastarųjų metų svarbiausias darbas – knyga „Lietuvių pėdsakai Amerikoje“ (autorė – žurnalistė Audronė Škiudaitė). Kodėl jos pavardė nepaminėta kaip bendraautorės? Ir čia, kaip ir atlikus kitus unikalius darbus, ponia Marija stengiasi likti nuošaly: „Kam to reikia? – man priekaištaujant sako. – Juk rašė Audronė, ji tiek sunkiai ir daug dirbo...“

Paliaubos: Artimųjų Rytų mitai griūva

Džordžas FRYDMANAS

Beiruto aikštėje deginamos žvakės žuvusiesiems per Izraelio atakas Reuters nuotrauka

Šį mėnesį Artimuosiuose Rytuose nutiko neregėtas dalykas - susigrūmusi su arabų karinėmis pajėgomis, Izraelio kariuomenė jų nei sutriuškino, nei susilpnino, nei atėmė galimybę tolesniems pasipriešinimo veiksmams, kas anuomet jai buvo pavykę 1948-aisiais, 1956-aisiais, 1967-aisiais, 1973-iaisiais ir 1982-aisiais. To, kas vyksta dabar, dar nėra pavykę padaryti nė vienoms arabų paieškoms, todėl konflikto atomazgą galime prilyginti geopolitiniam žemės drebėjimui, po kurio smarkiai pasikeis amžinai konfrontuojančių pusių elgesys ir požiūris vienos į kitą.

Pamaina „komandantei“ Fideliui

Nors V.Putinas save vaizduoja JAV prezidento Dž.Bušo draugu, bet Venesuelos prezidentas H.Čavesas ideologiškai jam artimesnis AFP ir Reuters nuotraukos

Vis labiau demonstruojantis savo ginkluotą kumštį, ko, beje, stengiasi nematyti persisotinusi senoji Europa, Kremlius vėl nukreipia savo žvilgsnius į Artimuosius Rytus, konkrečiai, į Iraną, o ypač į Pietų Ameriką. Be nusenusio ir rimtai sergančio, bet vis dar rodančio savo karingumą Kubos diktatoriaus Fidelio Kastro, Maskva jau turi kur kas galingesnį ir agresyvesnį sąjungininką. Tai Venesuelos prezidentas Ugo Čavesas, nuolat demonstruojantis savo „revoliucingumą“, o svarbiausia - neapykantą Jungtinėms Amerikos Valstijoms.

Demagogija prisidengus

Maskvos valstybiniame universitete paskaitą tema „Rusijos interesai posovietinėje erdvėje 2020 metais“ skaitė Rusijos prezidento tarpregioninių ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis valdybos viršininkas Modestas Kolerovas. Būtina pažymėti, kad M.Kolerovas dabar yra pats įtakingiausias Kremliaus valdininkas, kurio oficialūs ir anoniminiai pareiškimai apie Rusijos politiką „artimajame užsienyje“ bemat tampa oficialia Kremliaus politika ir nedelsiant pradedama vykdyti. Taigi bet koks viešas M.Kolerovo pareiškimas vertinamas kaip Rusijos prezidento ir vyriausybės programinė nuostata, ypač Rusijos politikoje kaimyninių šalių atžvilgiu.

Taikdariai be įgaliojimų

Praėjusią savaitę Briuselyje įvyko ES valstybių užsienio reikalų ministrų pasitarimas dėl Jungtinių Tautų taikdarių pajėgų siuntimo į Libaną. Į susitikimą atvyko ir pats JT generalinis sekretorius Kofis Ananas neva paaiškinti, ką gi veiks, kokias užduotis vykdys Libane JT pajėgų (UNIFIL) kontingentas. O tokių klausimų – daugybė. Tuo labiau kad pusę to nematomo kontingento sudarys Azijos šalių karių pajėgos. Net ir tų, kurios iki šiol nepripažįsta Izraelio, kaip nepriklausomos valstybės, egzistavimo.

Pasaulio šeimininkai ar…?

Pasibaigus Didžiojo aštuoneto viršūnių susitikimui Sankt Peterburge, Maskvos savaitraštis „Argumenty i fakty“ pirmajame puslapyje išspausdino įdomų fotomontažą. Jame Rusijos prezidentas V.Putinas iš aukšto šeimininko žvilgsniu žvelgia į tris nuolankius savo partnerius, tarsi į kokius vargšus pavargėlius, - JAV prezidentą Džordžą Bušą, Didžiosios Britanijos premjerą Tonį Bleirą ir Prancūzijos prezidentą Žaką Širaką. Fotomontažas lydimas prierašu: „Su tokiomis pajamomis Rusija turi visai kitą svorį“. Ir pateikiama lentelė apie vadinamajame stabilizacijos fonde sukauptas lėšas. Skaičiai išties įspūdingi. Jeigu 2004 metais tame fonde buvo 647 mlrd. rublių, tai 2005 m. – 1500 mlrd., o 2006-aisiais numatoma 2400 milijardų rublių.