|
1956 metai: Vengrija Lietuva
|
Terorizmo muziejuje Budapešte
lankytojai apžiūrinėja
eksponuojamą sovietinį tanką
Reuters nuotrauka
|
Lietuvių tauta, būdama nedidelė, gali didžiuotis
daugeliu didvyriškų savo istorijos puslapių. Tai nenuilstamos kovos
su kryžiuočiais, norėjusiais apkrikštyti mus su kardu rankoje; lietuviškos
spaudos ir kalbos draudimo laikas, kai su didžiausiais pavojais
teko per sieną gabenti Prūsijoje spausdintas maldaknyges, knygas
ir kitą lietuvišką spaudą; 1918-1920 metų nepriklausomybės kovos;
1941 metų birželio sukilimas prieš besitraukiančius iš Lietuvos
sovietinius okupantus; dešimtmetį besitęsusios partizanų kovos su
antrosios bolševikų okupacijos valdžia ir jos kolaborantais. Kai
su diktatoriaus Stalino mirtimi partizaninė kova beveik baigėsi,
atrodė, kad okupacijos naktis ilgam uždengė visą Lietuvą. Tačiau
Kremliuje vykusi kova dėl valdžios ir dėl jos prasidėjęs buvusio
diktatoriaus nuvainikavimas sudarė galimybes komunistiniam režimui,
dėl Antrojo pasaulinio karo pasekmių išplėtusiam savo valdomą teritoriją,
tapti švelnesniam ir taip pasinaudoti nors minimalioms laisvėms
įgyvendinti.
|
|
Lieptai
Henrikas NAGYS
|
Žuvusio vengrų sukilėlių motina
prie Lietuvos tautodailininkų
koplytstulpio Budapešto
kapinėse 1990 metais
Algimanto Žižiūno nuotrauka
|
Ketvirtas laiškas:
1956 metų ruduo
Budapešto baladė
Imre, ar tai tu stovėjai
(vienplaukis berniukas moksleivio miline ir
vaiko akim)
ant poeto paminklo pakopų tą nepaprastą spalio
vakarą
ir šaukei į mirtiną tylą virš neužmatomos
jūros galvų,
užkimęs nuo tėviškės tyrų ir drungo Dunojaus
vėjo
ir jauno kraujo plakimo:
Kelkitės, vengrai, tėvynė šaukia jus!
Laikas atėjo! Dabar arba niekados!
Visų vengrų Dievo vardu mes prisiekiam, prisiekiame
Niekad daugiau nebebūti vergais!
Ar tai tu kartojai, Imre, kartu vėliau su
minia
Ir žeme, ir vėju, ir vandeniu šią karčią laisvės
priesaiką?
|
|
Vengrijos revoliucija laisvės
viltis pavergtoms tautoms
|
Kardinolas Jožefas
Mindsentis stalinizmo
laikais buvo nuteistas
kalėti iki gyvos galvos
|
Komunistinė sistema, prasidėjusi 1917 metais Rusijoje,
ilgus dešimtmečius laikė žmoniją padalytą į dvi priešiškas dalis.
Ji eižėjo visą laiką, jai priešinosi daugybė šviesių protų, kurie
būdavo sunaikinami negailestingos, pasaulyje iki tol nematytos teroro
mašinos. Kai kurie drastiški pasipriešinimo žiauriai sistemai atvejai
vis dėlto padarė nemažą poveikį klibinant jos pamatus. Tokia buvo
ir revoliucija Vengrijoje, siaubingai išgąsdinusi komunistinės santvarkos
vadus, todėl su dar didesniu žiaurumu nuslopinta jos užuomazgoje.
Prieš penkiasdešimt metų, 1956 m. spalio 23 d., Vengrijoje prasidėjusi
Budapešto studentų demonstracija peraugo į ginkluotą sukilimą, siekiant
išsivaduoti iš komunistinio režimo ir sukurti nepriklausomą nuo
komunistinės ideologijos valstybę.
|
|
Vėlinės laisvės kovų istorijoje
Per visą sovietinės okupacijos laikotarpį Vėlinių
metu žmonės prisimindavo ne tik savo artimuosius, bet ir tuos, kurie
žuvo kovose dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Tomis dienomis
į kapines sueidavo daugybė žmonių. Ant Lietuvos Respublikos tautinio
atgimimo judėjimo dalyvių ir valstybės veikėjų, Nepriklausomybės
kovose žuvusių karių kapų buvo dedamos gėlės, giedamas Lietuvos
himnas, dainuojamos patriotinės dainos. Vėlinės NKVD ir NKGB kėlė
didelį rūpestį dėl galimų režimui priešiškų veiksmų. Šiai dienai
represiniai organai rengėsi iš anksto viską apgalvodami.
|
|
1956 ir 1957 metų Vėlinės Kaune
pagal KGB dokumentus
Čia pateikiami dokumentai iš Lietuvos ypatingojo
archyvo (gauti aplinkiniais keliais, nes priėjimas prie šiame archyve
esančių KGB bylų yra uždraustas) rodo, kokiomis žiauriomis priemonėmis
sovietinės okupacijos metais buvo slopinama bet kokia tautinė-religinė
iniciatyva, vykdant net tokius nekaltus dalykus kaip už Lietuvos
laisvę žuvusiųjų karių pagerbimas ar Lietuvos himno giedojimas.
Dokumentai, tiksliau, du KGB viršininkų pranešimai, rodo apie
jų įvykdytą susidorojimą su 1956 ir 1957 metų Vėlinių paminėjimo
Kaune dalyviais, apie darbininkų ir studentų dalyvavimą patriotinėse
akcijose prisimenant žuvusiuosius už Lietuvos laisvę.
|
|
Audringojo rudens prisiminimai
Zigmas TAMAKAUSKAS
|
2006 metų spalį Zigmas
Tamakauskas (kartu su 13 kitų
Lietuvos piliečių) buvo apdovanotas
Vengrijos ordinu už dalyvavimą
1956 metų Vėlinių minėjime,
susietame su Vengrijos revoliucija
|
Kiekvienas žmogus turi ką prisiminti iš savo praeities
gyvenimo žingsnių. Tie prisiminimai vieni ryškesni, kiti gal jau
šiek tiek priblėsę. Mano gyvenimo tarpsniuose tarp kitų ryškesnių
spalvų švyti 1956-jų metų audringas ruduo. Audringas ne mums įprastais
gamtos reiškiniais, o istoriniais įvykiais, Maironio ir Šandoro
Petefio dvasia. Dar kartą vartau jau senokai perskaitytą 1990 metais
Vilniaus Mokslo leidyklos išleistą vengrų dramaturgo, prozininko
ir žurnalisto Tiboro Mėrajaus knygą Imrės Nadžio gyvenimas ir mirtis,
kurioje vaizduojama tos rudeninės audros dalis, susijusi su narsios
vengrų tautos bandymu išsivaduoti iš sovietinio komunizmo grandinių.
Joje gana spalvingai pateikiama to meto ryškiausio Vengrijos politiko
I.Nadžio asmenybė, jo kilnių pastangų tragiška baigtis, susijusi
su priešiškos jėgos veiksniu Janošo Kadaro išdavyste, sovietinės
kariaunos įsiveržimu, tarptautiniu veidmainiavimu, tuometinio sovietų
vadovo Nikitos Chruščiovo isterija.
|
|
Įvykiai Vengrijoje sustiprino
pasipriešinimo bangą Lietuvoje
|
Toks Juozas Starkauskas
buvo nufotografuotas saugumiečių
|
Juozas STARKAUSKAS istorikas, dviejų solidžių
knygų Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 19441953 m. (1998), Stribai
(2001) ir daugelio straipsnių, išspausdintų leidiniuose Laisvės
kovų archyvas, Genocidas ir rezistencija autorius. Per 1956 metų
Vėlines dalyvavo mitinge Kaune prie paminklo Lietuvos kariams, buvo
suimtas, nuteistas, kalėjo Mordovijos lageriuose. Minint sovietų
kariuomenės nuslopintos Vengrijos revoliucijos ir Lietuvoje tuo
metu vykusio tautinio pakilimo 50-metį su J. Starkausku kalbėjosi
dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ.
|
|
1956 metų Vengrijos sukilimas
įžiebė laisvės viltį ir Lietuvoje
|
Paminklas nepriklausomybės
kovose žuvusiems kariams
Kauno centrinėse kapinėse,
prie kurio 1956 m. lapkričio 2 d.
įvyko antisovietinio
protesto akcija
|
Kai 1956 m. spalio 23 d. prasidėjo sukilimas Vengrijoje,
aš mokiausi Pumpėnų (Pasvalio r.) vidurinės mokyklos dešimtoje klasėje.
Gyvenau kartu su tėvais Švilpiškių kaime. Tuomet tik vienas kaimo
gyventojas turėjo radijo aparatą, kurį įsijungus buvo galima išgirsti
objektyvių žinių, perduodamų iš laisvojo pasaulio radijo stočių.
Nors sovietai ir labai trukdydavo, tačiau vieną kitą sakinį ar tik
sakinio dalį buvo galima išgirsti. Prisimenu, abi su mama purvinu,
pažliugusiu rudenio keliuku skubėdavome pas tą kaimyną ir gaudyte
gaudydavome tuos paskirus žodžius, prasiveržusius pro baisų traškesį
ir bildesį; taip bandėme šį tą suvokti, kas dedasi Vengrijoje.
|
|
Lietuvių solidarumas su Vengrijos
kovotojais už laisvę
Algimantas MALINIONIS
|
Algimantas Virbalis Mordovijos
lageryje 1958 metais
|
1956 metai. Jau užgesęs ginkluotas pasipriešinimas
Lietuvoje. Tačiau jis dar gyvas širdyse ir atmintyje. Dar kamuojasi
tūkstančiai nekaltų žmonių tremtyje, konclageriuose, dar neužgijusios
širdies žaizdos žmonių, netekusių savo artimųjų žiaurioje kovoje
prieš okupantus ir kolaborantus. Po Stalino mirties gimsta vilties
kibirkštėlė, kad atsivers kalėjimų ir konclagerių durys, kad išsivaduos
pasmerktos nešti komunistų jungą sovietų okupuotos tautos.
Tų dienų Lietuvos jaunimas, palikęs savo gimtųjų
sodybų prieglobstį, mokyklas, buvęs tiesioginis liudininkas juodų
okupantų darbų, pasipriešinimo kovų, o neretai ir tų kovų dalyvis,
susitikęs didžiųjų šalies miestų aukštųjų mokyklų auditorijose,
greitai rado bendrą kalbą, jungėsi į neformalias grupeles. Jie sugebėjo
atskirti okupantų parankinius nuo tėvynei ištikimų jos sūnų.
|
|
Meilė savo tautai iš meilės
laisvei
Algimantas Zolubas
|
Paminklas Žuvusiems už Lietuvos
laisvę 1955 metais. Fone matyti
užsienio radijo stočių trukdymo bokštas
|
Niekada nemaniau, kad, nemačius nė vieno tautos
atstovo, galima staiga pamilti visą tautą. Iš tikrųjų, kai 1956
metais buvau Kauno politechnikos instituto antro kurso studentas,
žinių apie Vengriją turėjau tik iš vidurinės mokyklos geografijos
vadovėlio, o gyvo vengro nebuvau akyse matęs. Tačiau, sužinojus
apie vengrų išsivadavimo kovą ir akivaizdų laisvės siekį, apėmė
toks solidarumo su ta tauta jausmas, tokia meilė jai, kad minties
sparnais skridau į tą šalį pabučiuoti žemę, kuri išugdė didžiavyrius,
laisvės kovotojus.
Gyvenau tuomet bendrabutyje, KPI trečiuosiuose
rūmuose (buvę Saulės rūmai). Dėl suprantamų priežasčių atvirai
bendrauti studentai negalėjo, tačiau iš tam tikrų, kartais mažareikšmių
požymių mokėjome atskirti, kas yra kas, dalydavomės ne tik instituto,
bet ir iš toliau ateinančiomis žiniomis.
|
|
|