2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Vieno kario savanorio pėdsakų beieškant

Už Lietuvos Nepriklausomybę kovėsi kinas

Lietuvos savanoris Petras Činša

Garbė žuvusiesiems už Tėvynę ir garbė Tėvynei, kad yra kam už ją žūti.

Juozas Tumas-Vaižgantas

Šiemet minime 96-ąsias atkurtos Nepriklausomos Lietuvos metines. Netrukus sulauksime ir garbingo šimtmečio. Laikas negrįžtamai bėga, žmonių kartos keičiasi, bet Vasario 16-oji – tarsi kertinis mūsų valstybės akmuo, ant kurio pamatų stovi šiuolaikinė XXI amžiaus Lietuva. Be istorinės atminties mes neturime savasties, todėl besiklausydami kalbų, dalyvaudami įvairiuose renginiuose ir minėjimuose, šventėse, pokyliuose, skirtuose Vasario 16-ajai, nepamirškime ir tų, kurie už Lietuvą guldė galvas ir klojo pamatus ne tik šių dienų, bet ir būsimos Lietuvos bei mūsų pačių ateičiai. Galbūt ne kiekvienam iš viduriniosios kartos ar jaunesnių tautiečių, gyvenančių ne tik Lietuvoje, bet ir įvairiose šalyse emigracijoje, žinoma Vasario 16-osios laisvės kaina.

Išnašos

Ne pats pasirinkęs kovotojo už laisvę dalią

Edvardas ŠIUGŽDA

Laisvės premijos laureatas Antanas Terleckas (sėdi centre) ir grupė jo bičiulių Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune

Paskutinį sausio ketvirtadienį Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune buvo pristatyta žinomo okupaciniam režimui pasipriešintojo, Laisvės premijos laureato Antano Terlecko knyga „Ne pats pasirinkau savo dalią“. Leidyklai „Versmė“ atstovavusiam plk. Arūnui Dudavičiui paprašius Gintaras Šidlauskas pristatė A. Terlecko gyvenimo ir veiklos momentus.

Atmintis

Kai karo metų painiavose apgaudinėjo ir draugai, ir priešai

Puikus pasiaukojimo, artimo meilės, pareigos atlikimo pavyzdys
Karo kapelioną kun. Vaclovą Paulauską
(1910 01 15–1938 06 03–1995 01 16) prisimenant

Antanas Juozas Bražiūnas 

Kun. Vaclovas Paulauskas aukoja Primicijų šv. Mišias

XX amžiuje Lietuvą ištikusios negandos paveikė žmonių likimus. Vieni tuos sunkius laikus išgyveno Lietuvoje, kiti atsidūrė toli nuo tėvynės.

Sunkūs išbandymai neaplenkė ir Lietuvos kunigų, buvusių su savo tauta, stiprinusių vargstančius ir kenčiančius sunkiomis valandomis. Vienas iš jų buvo kunigas Vaclovas Paulauskas, kuriam teko ypatinga dalia. Prisiminkime tuos sunkius laikus ir kunigo likimą.

Išnašos

Ne tik prisiminimai, bet ir pamoka

Šarūnas Šimkevičius

Vinco Abramavičiaus knygos „Gyvenimo užrašai“ viršelis

Kraštotyrininkas, 2012-ųjų Alytaus miesto kultūros premijos laureatas Gintaras Lučinskas parengė spaudai Vinco Abramavičiaus knygą „Gyvenimo užrašai“, skirtą Lietuvos kariuomenės 95-mečiui ir knygos autoriaus 95-osioms gimimo metinėms. Gintaras dažniausiai labai tiksliai parenka savo knygų išleidimo laiką, norėdamas skaitytojams priminti primirštus įvykius. Neabejoju, kad taip yra ir šį kartą. Žinoma, man norėtųsi diskutuoti, kiek metų iš tikrųjų turi Lietuvos kariuomenė. Ar tik 95 metus? O gal 950 metų? Nuo kada turėtume pradėti skaičiuoti: ar nuo tada, kai ši grėsminga kariuomenė pradėjo veržtis iš viduramžių miglų į istorinę viešumą, ar kalbėti tik apie vėlyvus laikus?

Tėvynės laisvė buvo svarbiau už gyvenimą JAV

Gotikinėje Vilniaus dailės akademijos salėje vyko 2012 metais Stanislovo Abromavičiaus išleistos knygos apie pokario pasipriešinimo kovų dalyvį Aleksandrą Zapkų „Du Aleksandro Zapkaus gyvenimai“ pristatymas. Renginyje dalyvavo prezidentas Valdas Adamkus bei iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvykęs A. Zapkaus sūnus Kęstutis Zapkus, profesorius, vienas žymiausių lietuvių išeivijos dailininkų, Vilniaus dailės akademijos rektorius Audrius Klimas ir prorektorius Arvydas Šaltenis bei kiti garbūs asmenys. Mažeikių kraštui atstovavo Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Irena Atkočaitienė ir bibliotekininkė Vita Girdenytė.

Visą gyvenimą skyrė Tėvynei Lietuvai

Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Antanas Račas

Vasario 9 dieną mirė Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Antanas Račas. Jis gimė 1940 m. rugpjūčio 28 d. Jurbarke. Baigė Šakių rajono Kidulių vidurinę mokyklą. Dirbo Juodeikiuose, tarnavo Šiaurės laivyne. 1962–1967 metais Vilniaus universitete studijavo germanistiką, tapo filologu. Dirbo Zarasų rajono Degučių aštuonmetėje mokykloje, vėliau – Avilių aštuonmetėje mokykloje direktoriaus pavaduotoju. 1968–1976 metais – Kelmės rajono Šaukėnų vidurinės mokyklos direktorius, iš šių pareigų atleistas už „ryšius su antitarybininkais ir klerikalais“. Iki 1990 metų dirbo Kelmės 2-ojoje vidurinėje mokykloje vokiečių kalbos mokytoju.  Prasidėjus Atgimimui aktyviai įsitraukė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, buvo vienas iš Sąjūdžio steigėjų Kelmėje, Sąjūdžio Seimo narys, Sąjūdžio Kelmės rajono tarybos pirmininkas, Lietuvos samariečių bendrijos steigėjas, dalyvavo Tarptautinės samariečių organizacijos veikloje. Bendradarbiaudamas su Vokietijos Federacinės Respublikos Bundestago parlamentarais, padėjo Lietuvos ūkininkams užmegzti ryšius su Vokietijos ūkininkais, organizavo jaunųjų ūkininkų stažuotes žemės ūkio mokyklose, padėjo įsigyti žemės ūkio technikos. 1990–1992 metais buvo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, dirbo Užsienio reikalų komisijoje. Komisijos pavedimu įkūrė Lietuvos informacinį biurą Vokietijoje, Hiutenfelde, Vasario 16-osios gimnazijos ir Vokietijos lietuvių bendruomenės patalpose, buvo šio biuro vadovas, 1992–1996 ir 1996–2000 metų kadencijų Seimo narys. Dirbo Užsienio reikalų ir Europos reikalų komitetuose. Nuo 2000 metų Kelmės profesinio rengimo centre dirbo vokiečių kalbos mokytoju. 2003–2007 ir 2007–2008 metais buvo Kelmės rajono savivaldybės tarybos narys. Nuo 1993 metų – Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos (dab. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai) narys, Krikščioniškosios kultūros gynimo asociacijos patarėjas. Dalyvavo Tarptautinės samariečių organizacijos veikloje.

Partizanų išrinktasis prezidentas

Generolo Jono Žemaičio-Vytauto (1909–1954) 105-osioms gimimo metinėms

Petras Girdzijauskas,

Laisvės kovų dalyvis

Generolas Jonas Žemaitis-Vytautas

„XXI amžiaus“ 1-ajame numeryje išspausdintas tekstas „Prisiminti Lietuvos prezidentai“. Ten trumpai aprašoma Kauno Įgulos karininkų ramovėje vykusi konferencija apie Lietuvos prezidentus. Kadangi ir aš joje buvau, tai galiu pasakyti, kad ten girdėjome protarybinių intiligentų pakalbėjimus. Pranešimai buvo gana skirtingų lygių. Geras – apie prezidentą Antaną Smetoną. Visi kiti – blankesni arba visiškai blankūs. Buvo akcentuojamas prieškario Lietuvoje greitai susiformavęs aukšto lygio inteligentų elitas, kuris sugebėjo valstybę ir tautą organizuoti staigiam (ir, pasirodo, nepakartojamam) progresui. O dabar? „Pradžioje buvo žodis“, –  teigia Šventasis Raštas. Konferencijoje tas žodis buvo „tarybinis, tarybinė“, kai kada „sovietinis“, bet beveik niekad „okupacinis“. Mūsų daktarai, net profesoriai iki šiol nesugeba suvokti, kad totalioje imperijos diktatūroje laisvai rinktų struktūrų, taigi ir tarybų, nebūna. Visada būna okupacija ir prievarta. Jei mūsų tokio lygio „elitas“ nesugeba išlįsti iš okupacinio lektūrinio kiauto, neįveikia visų lietuviškos gramatikos linksnių, tai lygintis su anuo elitu ir jų progresu sudėtinga, nes slegia okupacinė kupra ne tik šioje srityje, bet ir kitose.

Apdovanojo ilgaamžį karininką

Ieva Matonienė

Dimisijos majoras Augustas Bernadišius (centre) su jį atėjusiais pasveikinti bičiuliais ir krašto apsaugos ministru Juozu Oleku

Sausio 16 dieną krašto apsaugos ministras Juozas Olekas apdovanojo 105 metų sulaukusį Nepriklausomos Lietuvos karininką, dimisijos majorą Augustą Bernadišių Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos medaliu „Už nuopelnus“. Medalis dim. mjr. A. Bernadišiui skirtas už ypatingus nuopelnus ir asmeninį indėlį plėtojant ir stiprinant krašto apsaugos sistemą. Jubiliatą sveikino Atsargos karininkų sąjungos nariai.

1941 metų teroras Sedoje

Albertas Ruginis

Atminimo lenta

Vienerius metus Lietuvoje pašeimininkavus sovietams ir jų represiniam aparatui, po 1941 m. birželio 14 d. masinių Lietuvos žmonių trėmimų į Sibirą Sedos gyventojai kaip ir visa Lietuva su džiaugsmu sutiko žinią apie prasidėjusį karą.

Raudonoji armija paniškai traukėsi, „Kauno radijofonas“ paskelbė apie atkuriamą nepriklausomą Lietuvą.

Sedos miestelio sukilėliai birželio 24 dieną savo štabą įkūrė Antano Mikalausko name, mat rusai buvo jame įsirengę telefono ryšį.

Apie LLA Mažeikių atskirąją kuopą

Albertas Ruginis

Antano Butos būrio partizanai Intos Minlago trečiajame lageryje. Iš kairės: Antanas Buta, Jonas Žulpa, Antanas Radzys

1946 metų pabaigoje Mažeikių okupacinės struktūros (MVD ir MGB) sukūrė šešių agentų smogikų grupę „Siaubas“ kovai su partizanais. Ją kuravo Mažeikių MGB viršininkas Senin ir vyr. leitenantas Aleksandras Mezjanovas.

Grupė, apsimetusi Lietuvos partizanais, apsistojo jų pagrindinio ryšininko K. Antanavičiaus-Plunksnos vienkiemyje Kurmaičių kaime, šalia Mažeikių miesto. Vėliau įsirengė bunkerius Troškučių kaime A. Beinoravičienės ir A. Paulauskienės sodybose. Iš ten jie su MGB užduotimis keliavo po Mažeikių apskritį provokuodami ir naikindami pavienius partizanus.

Planuojama atnaujinti Merkinės kryžių kalnelį

Rūta Averkienė

Pasitarimo dalyviai

Merkinėje buvo pristatytas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) įgyvendinamas projektas, kurio metu nuo 1995 metų įvairiose Lietuvos vietose pastatyti paminklai ir memorialai partizanams atminti ir pagerbti. Pasitarimo metu buvo svarstytas klausimas, kur tikslingiausia pastatyti paminklą Dainavos apygardos partizanams. Pasitarime dalyvavo LGGRTC bei Varėnos rajono savivaldybės vadovai ir darbuotojai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atstovai, Merkinės švietimo ir kultūros įstaigų vadovai, aktyviausi bendruomenės nariai, Merkinės dekanato dekanas, bažnytinės teisės daktaras Robertas Rumšas.

Mums rašo

Širdyje nuolat jautė neteisybės skonį

1934 metais, ankstyvo pavasario naktį, kažkas Reškutėnų lenkų mokyklos (ją lankė 1 mokinys, o lietuvių mokyklą lankė daugiau nei 70 mokinių) duris ir langus ištepliojo mėšlu. Mokytojas Purvinis apie tai pranešė Švenčionių policijai. Greitai Reškutėnų krašto seniūnas Stanislovas Kazakėnas-Kazakevičius (1898–1989) ir įtariamoji Eleonora Juodagalvienė (1882–1941) gavo šaukimus prisistatyti į Švenčionių policijos nuovadą. Nevykti negalėjo, nes grėsė didelė bauda.