Kurianti
Lietuva

2013 metai

Iš laiškų

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31, 36, 44,
2013 m. nr. 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 12, 14)

Pirmasis Jono Juškaičio eilėraščių rinkinys „Pučia vėjas į širdį“ Nepriklausomybę atkūrus 1990 metais. Viršuje – iš 6000 egz. po blokados liko 6, apačioje – antrąkart po kelių mėnesių išleista 6000 egz.

Prieškarinis „Dienovidis“

Didžiai Gerbiamas,

beveik nutrūko laiškų ir spaudos gavimas iš Amerikos. Matyt, mažai kas rašo. Jūsų gavau du puslapius „Lietuvių dienų“ žurnalo su savo eilėraščiais.

Spaudos Jums pasiunčiu. Pasiunčiau kelias siuntas su „Katalikų pasauliu“, „Proskyna“, „Šiaurės Atėnais“, „Lietuvos rytu“. Nežinau, ar gavote. Dabar spauda dėl popieriaus trūkumo sumažės, kai kurie, kaip „Atgimimas“, „Lit. ir menas“ ir kiti, eis plonesni ir tik vieną kartą į dvi savaites. Suplonės „Pergalė“. Stos knygų leidyba. Blokada pamažu veržia viską. Laikomės ramiai, nors nežinome, kas bus. Galų gale ar ne vis tiek – kas bus, tas bus. Svarbu, kad paskelbta Nepriklausomybė. Deja, žmonės nesidžiaugia dėl jos.¹⁵⁷ Penkiasdešimt metų kalėjime padarė savo. Paleisti iš kalėjimo, nežino, ką daryti. Nesitikėjau, kad tokių tamsių žmonių ir tiek daug galėtų būtų mūsų tautoje, tokie dvasiškai nuskurdę, sumiesčionėję. Sunkią valandą yla išlenda iš maišo.

Drįstu prašyti, – gal galėtumėte dabar važiuojantiems į Lietuvą įduoti vitaminų „Centrum“ ir aspirino kiek? Dabar tai jau tikrai ne gėda prašyti, bent tų žmonių, kurie yra žadėję.

Širdingiausi sveikinimai.

J. Juškaitis
1990 V.4.

¹⁵⁷ Nepriklausomos Lietuvos vaikui, man, buvo labai džiugu net naktimis neiti namo, vaikščioti po minias, žiūrėti į žmonių veidus ir kalbėtis. Ar jie nujaučia, kaip bus, ištrūkus iš Sovietų Sąjungos į Europos Sąjungą. Romoje gavus ketvirtą aukštą už Villa Lituania...

Didžiai Gerbiamas,

ką tiktai gavau ponui Brinkiui¹⁵⁸ įduotus Jūsų vitaminus. Širdingai tariame ačiū abu su Danute. Gavome iš kelių žmonių, užteks keliems metams, jei būsime gyvi. Su p. Brinkiu šnekėjau labai trumpai, nespėjau nė paklausti, kaip Jūsų sveikata, nes pas jį buvo pilna giminių.

O Jūsų laiškų jau kelintas mėnuo negaunu. Paskutinį gavau „Lietuvių dienų“ du puslapius su mano atspausdintais eilėraščiais. Tai turbūt vienintelis leidinys išeivijoje, kuris tą mano premiją pastebėjo ir paminėjo.

Metai tokie, pilni visokių netikėtumų. Nežinome nė kaip Jūsų abiejų sveikatos. Siunčiau Jums spaudos – „Lietuvos rytą“, „Atgimimą“, „Šiaurės Atėnus“, bet nežinau, ar gavote. Nežinau iš viso, ar beverta ją toliau siųsti, nes darosi neįdomi, jau buvusios valdžios persivertėlių ir visokių vertelgų pasigrobta, rašinėja visokias nesąmones. „Katalikų pasaulį“ Jums siuntinėja ir redakcija. Dar pasiunčiu „Proskyną“, pasiunčiau š. m. „Poezijos pavasarį“, 1989 m. „Katalikų kalendorių žinyną“.

Dabar pas mus tokia situacija, kad, jeigu taip toliau bus, prieisime su spauda prie idėjinio bankroto. Veikia šimtas leidyklų Lietuvoje – taip man pasakė Rašytojų sąjungoje dirbantis konsultantu prozininkas E. Ignatavičius. Išleidžia masalui kokią gerą knygą, o paskui, ja prisidengę, varo grafomaniją. Eini Vilniuje gatve, pamatai – sėdi žmogus: pardavinėja savo knygą. Su autografu, išleistą blokados metu puikiausiame popieriuje. Nusiperki pažiūrėti – paskutinis šlamštas, žmogus visai nemoka rašyti, turi pinigų, gauna iš kažkur popierių ir leidžia knygas. Kas čia daros!

Negalima, žinoma, sakyti, kad viskas taip blogai. Išeina ir gerų knygų. Tai seni pakartoti prieškariniai leidiniai, išeivijos autorių geriausios knygos pamažu skinasi kelią, mūsų viena kita, tremtinių ir kalinių atsiminimai ir pan. Bet skaityti jau nevaliojame.

Ypač nelengva žmogui, turinčiam reikalų su literatūra, vertintojui, nes visko neįmanoma aprėpti, o ir sekant kvailą galvą gali gauti nuo visokių skaitymėlių.

Tuščiais renginiais, paradais, kiču, spekuliacija, laikraštiena minta visuomenė. Nesmagu, kad žmonėse nelikę nė lašelio idealizmo.

Esu išrinktas į ateinančių metų „Poezijos pavasario“ redakciją, pakviestas į „Pergalės“ žurnalo redakciją. Nežinau, ar ilgai ištversiu. Žiūrėdamas į visa tai greičiausiai išeisiu iš tų redakcijų. Ypač kada mano naują poezijos rinkinį išleido taip, kaip dar niekada nebuvo leidę: nukapojo nuo viršelio visa, kas tik atėjo į galvą, – Kristaus ranką, arklio galvą, angelo sparną, medžio šaką, ką tik nori.¹⁵⁹ Jeigu pjautuvas su kūju ir žvaigždė būtų, tai gal būtų palikę. Tą dar išmano. „Pučia vėjas į širdį“ tas rinkinys, išspausdintas visas tiražas, jau turėjau ir Jums atsiųsti, bet užprotestavau „Vagos“ leidyklai, kad dėl tokio išleidimo pakelsiu vėtrą. Pirmam Lietuvos nacionalinės premijos laureatui ir Lietuvos Respublikoje taip atsitiko. Nepriklausomoje Lietuvoje. Už eilėraščius, kuriuos rašiau slapta priespaudų laikais. O buvę stalinistai ir stribai celofanuotais viršeliais ir blokados metu savo raštus leidžia. Jeigu pavyks pakeisti sugadintą viršelį leidyklai, knygelę atsiųsiu. Jeigu ne, teks kelti didelį triukšmą per spaudą.

Linkime kuo geriausios sveikatos, kloties, tikimės, kad atsilaikysime ir moratoriumas nepavirs į imago mortis.

J. Juškaitis
1990.VII.7

¹⁵⁸ Zigmas Jurgis Brinkis (g. 1925, Šilalėje), medicinos daktaras, visuomenės veikėjas, pasitraukęs studijavo Tiubingeno (Vokietijoje), Strasburo (Prancūzijoje), Madrido universitetuose, priklausė Lietuvių fronto bičiuliams, aktyviai dalyvavo JAV Lietuvių bendruomenės veikloje.

¹⁵⁹ Žiūr. „Lyra ant gluosnio“, p. 492

Didžiai Gerbiamas,

Jūsų laišką, rašytą 6.20, gavau tiktai per Žolinę. Apie tai pasakiau poniai Aldonai, kai ji Lietuvoje viešėjo. Matyt, blokados pasekmės. Ta nelemtoji dvivaldystė dabar pridaro visokių nemalonumų. Maskvos parankiniai, nevykdantys įstatymų, su Maskvos pagalba trukdo viską, kaltina dabartinę valdžią – va, kaip blogai, kaip nesusitvarkote. Todėl tokia situacija, kad nuo maišaties, visokių drumstimų gali orientuotis gerai tik tas, kas turi kietą galvą. O daugelis padėties nesuvokiančių visai nesusigaudo.

Neskubėjau rašyti, nes žodžiu poniai Aldonai pasakiau kai ką, nors ir trumpai bendravome. Ačiū už vitaminus. Tiktai 210 rb. nereikėjo¹⁶⁰, nepasižiūrėjau imdamas, nes aš ir taip atsiųsiu spaudos. Su spauda padėtis irgi nėra gera. Labai teisingai sakote, kad svarbiau ir įdomiau žmonių nuotaikas sekti per spaudą, negu iš jos pačios ką gauti. Toks dabar vaizdas. Jau ta, kuri anksčiau buvo „pažangi“, paseno, eina geresnės. Bet ir kuriozų visokių pilna. Štai Kaune susidarė žmonių būrelis ir pradėjo leisti literatūrinį žurnalą „Keturi vėjai“! Protestavo J. Žengė, aš jam pritariau „Lit. ir mene“. Man rodos, tai tik nepakartojamų literatūros reiškinių suprofanavimas¹⁶¹. Įdomu, kaip žiūrėtų dar du buvę keturvėjininkai B. Raila ir A. Rimydis? Pasiųsiu Jums tą žurnalą ir protestus, gal perduosite p. Railai, kaip jam viskas atrodys. Arba pradėjo eiti savaitraštis „Dienovidis“. Literatūros ten bus ne tiek daug, rašys, kaip ir visi dabartiniai kultūriniai mūsų laikraščiai apie viską ir apie nieką. Bet sieja save su prieškariniu „Dienovidžiu“!

Esu išrinktas į „Poezijos pavasario“ ir „Pergalės“ (buvusios, nes dabar pakeitė pavadinimą) redkolegijas. „Pergalei“ siūliau keisti pavadinimą aš pavasarį per rašytojų suvažiavimą, bet tam pasipriešino dauguma dalyvių, o galutinį tašką padėjo V. Zaborskaitė, pasakiusi, kad tegu eina senuoju. Kaip norit, sakau, bet aš jums pranašauju maždaug tik pusę metų po „Pergale“ spausdintis, o paskui būsite priversti mirti ir laimėsiu aš. Tiktai dabar pakeistumėte kaip vieni iš pirmaujančių, o tada pakeisite visų apspjaudyti kaip atsilikėliai. Taip ir buvo. Po konferencijos Trakuose, susitikimo su skaitytojais, redakcijos darbuotojai buvo tiek patraukti per dantį, jog parvažiavę per kelias dienas pakeitė pavadinimą. Pasijuokiau iš jų...¹⁶²

Apskritai tokia dabar padėtis, kad jums tenai iš tolo skaitantiems ne visos mūsų realijos gali būti suprantamos, nes visa gyvenimo košė verda čia, spaudoje tik josios kunkuliavimai girdisi.

Dėl poezijos, kuriai dabar Lietuvoje ateina liūdnos dienos, esu lygiai tokios nuomonės kaip ir Jūs. Ir visada buvau. Man visų krypčių, visokio pobūdžio poezija priimtina. Svarbu, kad būtų poezija. Niekada nesutikau su metmenininkų nuomone dėl Jūsų pokarinės poezijos vertinimo, dėl A. Jasmanto. Deja, pas mus jaunoji karta ir jos kritikai daugiausia snobai ir diletantai, metmenininkų paveikti. Prieš dešimt metų ir daugiau šaipydavausi iš kai kurių mūsų rašytojų, kurie lenda prie liberalų, per „Tėviškę“, saugumo prieangį, atvažiavusius į Lietuvą, lenda, kad būtų jų kūryba paminėta „Metmenyse“ ar „Akiračiuose“. Sakydavau, ko jūs lendat, juk ateis laikas, kai liberalai su mūsų partokratais Lietuvoje apsikabinę pasibučiuos. Taip ir atsitiko.

G. Cieškaitę rinkome laureate, aš buvau komisijoje. Tik, deja, niekam dabar nerūpi tie laureatai. Jeigu ne „jų“ žmonės, tai visi nutylėti. Su kokia „senų gerų laikų“ nostalgija kritikuojama dabartinė Lietuva, paskelbusi nepriklausomybę! Esu „Poezijos pavasario“ redkolegijoje (ponia Aldona sakė, kad jau gavote mano pasiųstą šiuometinį). Tą leidinį, kuris, mano manymu, būtinas, gal dar išgelbėsime, iš tikrųjų jo rengimą vežame mudu du su J. Vaičiūnaite,¹⁶³ o kiti ponai tik paskaitinės kai ką ir pasirašys redakcinėje kolegijoje, bet ar pavasarį „Poezijos pavasaris“ bus kaip renginys, tai nežinia. Gal bus, bet aš neisiu, ėjau tik tada, kai Jūs atvažiavote. Suskilo mūsų poetai, nežinia, kas bus su Rašytojų sąjunga¹⁶⁴, ar ji iš viso išliks, gruodžio mėnesį bus suvažiavimas, matysime. Nešvarūs dalykai dedasi Lietuvoje su poezija. Mano knygą „Pučia vėjas į širdį“ išleido birželio mėnesį taip, kad užprotestavau „Vagos“ leidyklai, leidžia iš naujo. Kada sulauksiu, nežinau. Pirmam Lietuvos nacionalinės premijos laureatui! Anot jų, „mes dabar į premijas nekreipiame dėmesio“. Todėl, kad aš pirmas pareiškiau viešai, jog Dekanozovo premijos neimsiu, o Mieželaičio ir Marcinkevičiaus, Lenino premijos ir „Tarybų“ Lietuvos laureatų, leidžia kuo puikiausiai. Net rusų kalba.

Spalių mėnesį buvo Druskininkuose poezijos ruduo – „Druskininkų poezijos ruduo“. Rengė K. Platelis, jaunosios kartos atstovas. Anot jo, buvo sukviesti tikrieji Lietuvos poetai ir kritikai – apie 40 žmonių. Kvietė ir mane. Pradėjo mūsų karta – nuo M. Martinaičio, J. Vaičiūnaitės, V. Bložės, S. Gedos, H. Čigriejaus ir manęs, – paskui jaunesnieji. Buvo kviestas ir T. Venclova, kuris tada kelioms dienoms buvo atvykęs į Lietuvą. T. Venclova nevažiavo, nežinau dėl ko, o mudu su J. Vaičiūnaite atsisakėme važiuoti todėl, kad Lietuvoje su poezija ne viskas gerai. Ten buvo rimtas renginys, bet jaunoji karta nori palaidoti visus poetus iki jos.¹⁶⁵ Vienas kanibalizmas keičiamas kitu. To mus išmokė Maskva. Todėl nevažiavau, nevažiavau ir į Anykščius, rašysiu ir eisiu vienas, kaip ėjau iki šiol. Jaunoji karta poeziją pripažįsta tik tokią, kaip tą amerikoniškąją prozą, kurią Jūs gražiai apibūdinate. O man yra pasaulyje ir daugiau poezijos. Be to, aš myliu ir visą tikrą, didelę ir nedidelę, bet tikrą Lietuvos poeziją per visus laikus.

Pats neturiu kur spausdintis. Išmečiau tik tą, kuri seniai rašyta, skubėjau, kad, situacijai pasikeitus, nereikėtų man saugoti. O šiaip eina laikraščiai, kultūriniai, kurie rašo apie viską ir apie nieką. Paprašė – duok dar tris eilėraščius. Turiu valkatauti po spaudą, nors ne visa man artima. Pradės eiti katalikiškos krypties „Naujasis židinys“, išėjo „XXI amžius“. Matysime, kas bus tenai. Nors, atvirai pasakysiu, ne viskas Lietuvoje gerai ir su katalikais.

Kai buvo K. Bradūnas, nemažai su juo pabendravome, nors jis, kaip ir Jūs, tiktai kiek kitaip, buvo vežiojamas po visą Lietuvą.

Neseniai paskambino ponas Šimaitis ar Šulaitis, iš Los Angeles, tiksliai pavardės neišgirdau – kvietė atvykti į Dainavos ar frontininkų stovyklą, sakė, kad Jūs ir Bradūnas prašėte, mane nuvežtų su išlaikymu į Los Angeles, Niu Jorko, Čikagos lietuvių kolonijas, tenai į renginius. Jeigu tai būtų prieš kelis metus, būčiau mielai važiavęs. O dabar man per sunku. Dėl vienos operacijos kalbėjome, kai buvote Lietuvoje, sukuosi nuo jos ir dabar. O šiemet, matyt, nuo Černobylio, kakle iškilo gumbas – cista, kurią reikia šalinti. Ne piktybinė, bet... reikia šalinti. Taigi man daug nuotaikos vasarą sugadino vaikštinėjimai pas onkologus. Ta cista didėja, ir aš nenoriu važiuoti, atleiskite man, nes atvažiavus krūvis būtų didelis, o aš noriu gal pratęsti tą operaciją, gal atsiras pas mus kokia katalikiška ligoninė. Be to, dar parašyti daug ką, aš Lietuvoje reikalingesnis.¹⁶⁶

Jeigu galite, man pasiųskite „Lietuvių dienas“. Jums siuntinėsiu tos spaudos ir knygų, kuri čia bus įdomesnė ir kultūringesnė.

J. Juškaitis
1990.X.31.

¹⁶⁰ Už spaudą ir siuntinėjimą aš buvau linkęs užsimokėti.

161 Žiūr. „Ar turėtų eiti „Keturi vėjai“? ir „Pagyrimo vertas užsispyrėlis“ („Lyra ant gluosnio“, p. 253–261). Juozas Žlabys-Žengė (1899–1992), Antanas Rimydis (1905–1994) ir Bronys Raila (1909–1999), 1924–1928 metais ėjusio literatūros žurnalo teisių paveldėtojai, dar tada buvo gyvi. Bet Lietuvoje (ne tik tada) gali daryti ką nori.

¹⁶² Kadangi buvau redkolegijoje, redaktorius Juozas Aputis ir darbuotojai, sugrįžę iš Trakų, tą patį vakarą skambino visiems – kuo greičiau sugalvoti po pavadinimą, gal kuris tiks. Pasišaipiau dar kartą ir atsisakiau. Pasirinktas „Metai“, redakcijoje dirbusio prozininko Antano Ramono (1947–1993), pasiūlytasis.

¹⁶³ Judita Vaičiūnaitė iš Rašytojų sąjungos tempdavosi krepšiais „Poezijos pavasariui“ atsiųstus eilėraščius ir skaitydavo namie, dejuodama, kad vyrai anksčiau čia sėdėdavo, o dabar ji, moteris, negaunanti „nė kampo“. Man atrodė, kad „Poezijos pavasarį“ šioje suirutėje būtina išleisti. Jeigu esama norinčių, tegu jis eina kaip ėjęs, bet aš, kai visko tada prisižiūrėjau, nenorėjau toliau dalyvauti, nors ir kviesdavo sudarytojai Marcelijus Martinaitis, Alvydas Šlepikas, Gintaras Bleizgys, Valdas Kukulas, Arnas Ališauskas ir dar neatsimenu kas.

¹⁶⁴ Žinau, kad būta kelių sumanymų skaidytis.

¹⁶⁵ Dėl tokio elgesio galiu tik pakartoti, ką rašiau „XXI amžiuje“, pradėdamas šią publikaciją, kad Sąjungoje yra 370 narių. „Su 70 bent galvos linktelėjimu prasilenkdamas pasisveikinu, su 30 iš tų 70 pasikalbu, kartais ir nemažai. O kiti 300 – vienas apie juos visus, 300, tiek težinau, kiek jie visi, 300, žino apie mane vieną: visiškai nepažįstami ir nežinomi žmonės – nei iš veidų, nei iš gyvenimų, nei iš raštų“ (2011 12 07, Nr. 88 p. 6).

¹⁶⁶ Tada ir neišvengiau, ir ačiū Dievui.

© 2013 „XXI amžius“