2002 metai
2003 metai
2004 metai

Grėsmės žengiant per ES slenkstį

Česlovas IŠKAUSKAS,
politikos apžvalgininkas

Lietuva ir dar devynios Rytų ir Vidurio Europos šalys artėja prie kitos istorinės ribos - įstojimo į Europos Sąjungą. Jeigu būsime tikslūs, padavę paraišką narystei 1995-ųjų gruodžio 8 d. turėjome laukti beveik 101 mėnesį, bet nuo stojimo sutarties pasirašymo pernai Atėnuose - vos visus metus.

Jeigu žvelgsime istoriko akimis, tai šį stojimo terminą galime pakeisti kitu: Lietuva sugrįžta į Europos šeimą. Visateise jos nare Lietuva buvo iki sovietinės okupacijos 1940 metais. Bet štai čia ir pastebime tą tragišką istorijos grimasą: ir tuomet, prieš 64 metus, ir dabar, vėl žengiant per tą patį Europos slenkstį, nedidelei Baltijos šaliai koją kiša didžioji Rytų kaimynė.

Nors nesu apsėstas rusofobijos šmėklų, tačiau ir neįžvelgti iš Rytų kylančių grėsmių tiek integruojantis į NATO, tiek į ES, reikštų politinį aklumą. Stabtelėkime prie šio ypatingo pavasario politinių tendencijų.

Sąjūdžio dėka laimėti
pirmieji demokratiniai rinkimai

Angonita RUPŠYTĖ

Angonita RUPŠYTĖ Gedimino Žilinsko (ELTA) nuotrauka

Prieš 15 metų tuometėje Sovietų Sąjungoje (į kurią tuo laiku buvo inkorporuota ir Lietuva) įvyko pirmi laisvi rinkimai į vadinamąjį SSRS liaudies deputatų suvažiavimą. Šis atstovavimas, kaip pirmųjų demokratinių rinkimų rezultatas, prisidėjo tiek prie Sovietų Sąjungos demokratizavimo, tiek prie netrukus įvykusio Lietuvos išsivadavimo iš imperijos priklausomybės. Pateikiame A.Rupšytės, prieš mėnesį Seime įvykusiame to įvykio paminėjime, skaitytą pranešimą.

Penkiolika metų – tai mažas laiko tarpas tiek istoriniu požiūriu, tiek ir mums, įvykių dalyviams. SSRS liaudies deputatų rinkimų tema kol kas nėra paskelbta jokių darbų. Nors trumpai noriu išdėstyti tų metų įvykius bei pabandyti įvertinti rinkimų kampanijos ypatumus.

Duobė demokratijai

Petras KATINAS

Pajutęs savo asmeninės ir valdančiosios partijos absoliučios vienvaldystės teikiamus privalumus, Premjeras, grįžęs iš Kanarų, tiesiai pareiškė, kad jokių derybų dėl daugumai partijų priimtino kandidato į Prezidento postą nebus ir būti negali. Yra tik vienas – didelę patirtį nuo LKP CK instruktoriavimo laikų turintis Česlovas Juršėnas, ir baigtos šnekos. Tokia Premjero arogancija labai suerzino koalicijos partnerius socialliberalus, kuriuos pastaruoju metu valdantieji socialdemokratai visiškai nustūmė ir nekreipia į juos jokio dėmesio. Kaip ir į laikinai einantį Prezidento pareigas A.Paulauską, kurio pasiūlymą skirti jau dabar naująjį Valstybės saugumo departamento vadovą Arvydą Pocių A.Brazauskas vėl kategoriškai atmetė. Esą tai jau turi būti naujai išrinktojo Prezidento reikalas. Ir visai nesvarbu, kas juo bus. Ar Č.Juršėnas, ar pagaliau visos Europos ir pasaulio nuostabai – R.Paksas.

Pirmieji žingsniai Lietuvos nepriklausomybės link

Aldona KAČERAUSKIENĖ

1989 metais dar okupacijos sąlygomis Lietuvoje įvyko pirmieji demokratiniai rinkimai (kai kurių žmonių nuomone, pusiau demokratiniai). Kovo 26-ąją, per Velykas, žmonių būriai traukė į rinkimų apylinkes. Antrasis rinkimų ratas įvyko balandžio 9-ąją, pakartotinis balsavimas – gegužės 14-ąją. Didele balsų dauguma laimėjo Sąjūdžio remti kandidatai, daugelis jų buvo aktyvūs sąjūdininkai.

Kas tuomet buvo SSRS liaudies deputatas? Anot Romualdo Ozolo, tuo metu be permainų Sovietų Sąjunga egzistuoti jau nebepajėgė, o ką nors keisti trukdė ir tiesiog neleido sustabarėjusi, giliai stagnuojanti nomenklatūra, tada vadinta partiniu tarybiniu aktyvu. Davęs viltį, kad daug ką keis, Michailas Gorbačiovas pats galėjo tikėtis masių palaikymo. M.Gorbačiovas bandė per rinkos elementų įdiegimą į ekonomiką suformuoti generalinį pertvarkytoją, remiantį naują kompartijos branduolį, ir taip sustiprinti valdžią, kuri labai greitai vėl būtų subalansuota ir sureguliuota į šiek tiek laisvesnę diktatūrą.

Tėvynės sąjunga –
Lietuvos balsas Europoje

Balandžio 3 dieną Vilniuje vykusiame Tėvynės sąjungos tarybos posėdyje reitingavimu patvirtintas 26 kandidatų į Europos Sąjungos Parlamentą sąrašas. Pirmosios penkios vietos patikėtos: Vytautui Landsbergiui, Audroniui Ažubaliui, Algirdui Avižieniui, Emanueliui Zingeriui ir Laimai Andrikienei. Akcentuota, kad Tėvynės sąjungos sąrašas – stipriausias iš visų partijų, nes dauguma šio sąrašo narių turi neįkainojamą darbo europinėse struktūrose patirtį.

Geistinoji dar neįvykusio Euroatlantijos saugumo dalis

Tapome NATO dalimi. Apie šį itin reikšmingą ir Lietu0vos istorijoje unikalų įvykį kalbėjo valstybės politikai ir svečiai. Atkartoti jų minčių, jų teiginių ir ateities vizijų nesirengiu. Dauguma Lietuvos gyventojų suvokia šalies įsijungimą į Aljansą kaip neišvengiamą būtinybę, kaip nacionalinio saugumo garantą.

Tačiau atkreiptinas dėmesys į vieną svarbią aplinkybę: NATO, taip pat ir Europos Sąjunga – pasaulinių karų, kilusių Europoje, pasekmė. Vakarų Europa suvokė imperinės politikos grėsmes žmonijai. Nacizmas tokią politiką grindė rasės kriterijumi. Nacizmo politika buvo pasmerkta pasauliniu mastu. Niurnbergo procesas tapo pagrįsta dingstimi lygiai taip pat kvalifikuoti ir kitų -izmų grėsmes žmonijai, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus.

Lietuvybė ir Katalikų Bažnyčia

Egidijus GALVYDIS

Šviesuolis, lietuviško teatro ir lietuviško rašto kareivis kun. Jonas Katelė, gavęs (1904 m. gegužės 7 d.) iš Peterburgo pirmą lietuvišką jau legalų laikraštį, „įlipo bažnyčioje į amboną ir per pamokslą viešai visiems žmonėms rodė tą laikraštį ir girdamas sakė, kad „Lietuviškas spausdintasis žodis kvepia“ (P.Bielskis. Lietuvos klojimo teatras. V. 1999, p.126). Pačiais juodžiausiais carizmo priespaudos metais jo Panemunėlio parapija buvo raštinga ir visą laiką turėjo slaptą klojimo teatrą.

Maskvos taktika ir strategija

Petras KATINAS

Kada 1999 metais NATO narėmis tapo Lenkija, Čekija ir Vengrija, Maskvos pareiškimai priminė graudžias dejones: būkite žmonės, nelieskite nors buvusių respublikų. Kaskart tos aimanos darėsi vis graudesnės. Tiesa, retsykiais jos buvo papildomos grasinimais imtis atsakomųjų veiksmų. Dabar, Baltijos valstybėms tapus Aljanso narėmis, buvo sukeltas didžiulis triukšmas dėl iškilusios vos ne mirtinos grėsmės Rusijai. Valstybės Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas ir gynybos ministras Sergejus Ivanovas tą grėsmę įžiūri Latvijoje: ten, už 50 kilometrų nuo Rusijos sienos, pernai pastatytas radaras, kuriuo galima stebėti ne tik Baltijos valstybių, bet ir Baltarusijos bei Rusijos vakarinės dalies oro erdvę. Bet, pasirodo, Lietuvoje dislokuoti keturi Belgijos ginkluotųjų pajėgų naikintuvai F-16 yra patys pavojingiausi. Dėl to Rusijos gynybos ministras S.Ivanovas bemat surengė Rževe Rusijos priešlėktuvinės gynybos pajėgų mokymus, kuriuose, kaip skelbia Rusijos spauda, buvo imituojami veiksmai tuo atveju, jeigu Lietuvoje dislokuoti NATO naikintuvai pažeistų „sąjunginės“ Rusijos-Baltarusijos valstybės sieną.

Kartoja ankstesnių prezidentų klaidas

Po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios įvykių aukščiausieji JAV pareigūnai ėmė svarstyti, ar buvo padaryta viskas, kas įmanoma, kad tokia tragedija neįvyktų. Baltuosiuose rūmuose prabilta apie būtinybę keisti užsienio politiką ir imta ieškoti Dž.Bušo bei B.Klintono valdymo panašumų bei skirtumų.

Amerikiečių politologai tvirtina, kad iki lemtingosios tragedijos padaryta nemažai klaidų, ir primena kitą amerikiečiams skaudų įvykį – Pearl Harboro puolimą. Jie pabrėžia, jog tąsyk tikrieji kaltininkai paaiškėjo tik praėjus keleriems metams, jau pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Tuo tarpu šiandien kaltinimus į kairę ir į dešinę svaidantys politikai vargu ar tarnauja visuomenės interesams.

Keista Europos Komisijos
pirmininko pozicija

JAV nustebino Europos Komisijos pirmininko Romano Prodžio pareiškimas, kuriame jis sakė, kad pritariąs Ispanijos sprendimui išvesti iš Irako savo karinį kontingentą – 1400 karių. Ispanija taip pat vadovavo ispaniškai kalbančių Hondūro, Dominikos Respublikos, Salvadoro ir Nikaragvos kontingentams. Tokį savo tautiečio pareiškimą griežtai kritikavo Italijos premjeras Silvijus Berluskonis. Italijos vyriausybė netgi paragino R.Prodį nedelsiant atsistatydinti iš Europos Komisijos pirmininko pareigų.

O Ispanijos pavyzdys pasitraukiant iš koalicijos pajėgų gali būti užkrečiantis. Apie pasitraukimą iš Irako jau pranešė ir Hondūras bei Dominikos Respublika, nusprendusios nedelsiant išvesti iš Irako atitinkamai 370 ir 300 savo karių. Laukiama, jog netrukus apie pasitraukimą gali paskelbti ir Tailandas. Nikaragvos kariai iš Irako sugrįžo į tėvynę anksčiau, bet juos rotaciniu principu turėjęs pakeisti kontingentas tariamai dėl lėšų stygiaus į Iraką nebuvo išsiųstas.

Irako krizė stabdo demokratijos plėtrą

JAV prezidentas Dž.Bušas amerikiečių vykdomą karinę kampaniją Irake neseniai pavadino demokratijos kūrimu šioje Artimųjų Rytų valstybėje. Amerikiečių pozicijai Irako klausimu nepritariantieji skuba kaltinti Baltųjų rūmų administraciją taip mėginant pateisinti amerikiečių ir jų sąjungininkų invaziją.

Tvirtinama, kad pulti Iraką JAV prezidentas Dž.Bušas nusprendė iškart po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios. Tąkart visos specialiosios tarnybos, tarp jų ir Gynybos ministerija, buvo paprašytos sukurti galimų veiksmų planus. Visuomenė apie tokius ketinimus sužinojo praėjus kelioms savaitėms. Dž.Bušas teisinosi nenorėjęs sukelti nereikalingos panikos. Galutinai imtis karinės operacijos Irake apsispręsta 2003-iųjų sausį.