2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Debesys Rytuose nesisklaido

Petras KATINAS

Įdomu panagrinėti paskutiniųjų savaičių ir dienų Rusijos spaudos publikacijų, kuriose nagrinėjami Lietuvos reikalai ir jos santykiai su buvusiu „didžiuoju broliu“, antraštes. Štai tiktai pora iš jų: „Mažeikiai – be vamzdžio, Kaliningradas – be tranzito?“ („Utro. ru“, autorius A.Milovravovas), „Kas atskyrė Rusiją nuo Rusijos“ („Argumenty i fakty“, autorė J.Tutina). Pastaroji autorė savo straipsnyje iškart pateikia tradicinį apgailestavimą: „Prieš 15 metų buvusios sesės, sąjunginės respublikos, viena po kitos paskelbė apie savo išėjimą iš SSRS sudėties. Šalis subyrėjo, o Kaliningrado sritis tapo atriekta rieke nuo didžiosios Rusijos“. J.Tutina rašo, jog valdžia paskutiniaisiais metais daro daug žygių, kad garantuotų nenutraukiamą, bevizį ir pigų susisiekimą su Kaliningradu. Bet esą vežimas beveik nepajudėjo iš vietos. Ir tai, pasirodo, vyksta tiktai dėl „draugiškų“ kaimyninių valstybių trukdymų. Aišku, primenama, kad Lietuva neva pagrasino pradėti geležinkelio linijos, einančios į Kaliningradą, remontą.

Lietuvos Respublikos pripažinimui –
15 metų

Lietuva po pusšimtį metų trukusios sovietinės okupacijos atkūrė nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d., tačiau užsienio valstybės Lietuvą pripažino tik po 1991 metų sausį įvykdytos sovietų agresijos ir tų pačių metų rugpjūčio mėnesį nepavykusio pučo Maskvoje. Tas pripažinimas buvo nepaprastos reikšmės įvykis Lietuvai. Vienintelė po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išdrįsusi oficialiai pripažinti Lietuvos Respubliką buvo mažutė Islandija. Ir tik po pusmečio, kai imperijos sostinėje laikinai nugalėjo antiimperinės jėgos, prasidėjo visuotinis Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas. Pirmieji po islandų tai padarė mūsų artimiausieji kaimynai latviai, paskui danai, norvegai, vengrai, moldavai, prancūzai... Tik per vieną rugpjūčio 27 dieną mus pripažino dešimt valstybių. O tik per rugpjūtį – 34-ios.

Ką primena moralinės rožės Baltųjų rūmų sodelyje

Pirmojo nepriklausomos Lietuvos vadovo,
Europos Parlamento nario Vytauto Landsbergio kalba

Kuri ta svarbioji diena? Vieni sako – Kovo 11-oji, paskelbusi laisvę, kiti sako – Sausio 13-oji, kai Kovo 11-osios Lietuva buvo apginta ir išgelbėta. Dar sakoma – rugsėjo 1-oji, nes vidurnaktį į šią visais atžvilgiais gražią dieną prieš 13 metų draugiškai išėjo paskutinis buvusios okupacinės kariuomenės dalinys; tai čia ir Laisvės diena.

Sunkus kelias į pripažinimą

Dariaus Žalimo kalba

Lietuvos Respublikos ir kitų Baltijos valstybių nepriklausomybės atkūrimas vadinamas unikaliu politiniu teisiniu fenomenu ir nuostabia tarptautinės teisės pergale. Šią pergalę įtvirtino du šiandien minimi glaudžiai susiję įvykiai – diplomatinių santykių atkūrimas ir įstojimas į svarbiausią pasaulinę organizaciją, Jungtines Tautas, kuris reiškė, kad Baltijos valstybės vėl yra visateisės tarptautinės bendrijos narės. Bendrijos, iš kurios jų taip ir nepavyko galutinai išstumti, nors tam nepertraukiamai visą penkiasdešimties metų okupacijos laikotarpį buvo dedamos didžiulės pastangos. Štai net 1988-aisiais, kai Lietuvoje jau įsisiūbavo nepriklausomybės atkūrimo Sąjūdis, Maskvoje viešintis Vatikano valstybės sekretorius išgirdo Michailo Gorbačiovo raginimus uždaryti prie Šventojo Sosto tebeveikusią Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę. Vis dėlto demokratinių pasaulio valstybių deklaruoti tarptautinės teisės, moralės ir teisingumo principai buvo stipresni, ir okupuotos Baltijos valstybės neišnyko iš politinio žemėlapio, kitaip nei, pavyzdžiui, nepriklausomas Tibetas.

Lietuva visą laiką mano širdyje

Marija Remienė

Marija Remienė – ilgametė JAV Lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos pirmininkė, „Draugo“ valdybos pirmininkė, autobiografinės knygos „Atsukant gyvenimo laikrodį atgal“ autorė, knygos „Lietuvių pėdsakai Amerikoje“ sumanytoja ir medžiagos rinkėja, mecenatė, vienintelio Lietuvoje krikščioniškos minties laikraščio „XXI amžius“ rėmėja. Su Marija Remiene kalbėjosi dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ.

JAV pareigūnas pritarė Lietuvai atsispiriant Rusijos energetiniam spaudimui

Praėjusią savaitę dviejų dienų vizito į Lietuvą atvykęs JAV Atstovų rūmų pirmininkas Denisas Hastertas susitiko su Seimo pirmininku Viktoru Muntianu. Viena pagrindinių susitikimo temų buvo energetikos klausimai. Buvo kalbėta ir apie vizų, kitus klausimus, susijusius su demokratijos plėtra į Rytus. D.Hastertas į Lietuvą atvyko iš Sankt Peterburge vykusio Didžiojo aštuoneto valstybių parlamentų pirmininkų susitikimo, kur kalbėdamas apie energetikos etiką Rusijos Dūmos pirmininkui sakė, kad energetikos negalima naudoti kaip politikos įrankio, ir šiame kontekste pateikė Baltijos šalių ir Rusijos santykių pavyzdį. Paaiškėjo, kad JAV administracija ryškiai pabrėžia, jog energetikos sektorius negali tapti politinio pavaldumo, šantažo sektoriumi. Buvo aptartos ir nutrūkusio naftos tiekimo iš Rusijos į „Mažeikių naftą“ problemos.

Šengeno plėtra atidedama

ES teisingumo ir vidaus reikalų ministrai neformaliame susitikime Suomijos Tamperės mieste aptarė susiklosčiusią sudėtingą situaciją Europoje dėl sunkiai valdomų nelegalių imigracijos srautų iš Afrikos, taip pat svarstė bevizės Šengeno erdvės plėtrą ir galimą jos atidėjimą. Pastaroji žinia, jau anksčiau pakliuvusi į spaudą, sukėlė naujųjų ES šalių pasipiktinimą ir įtarimus, jog plėtra atidedama ne tiek dėl techninių, kiek dėl politinių sumetimų. Europos Komisija (EK) yra pareiškusi, jog jokių politinių priežasčių nėra, tik techninės. Pirmininkaujančios Suomijos vidaus reikalų ministras Karis Rajamiakis sakė, jog Šengeno zonos klausimas buvo viena svarbiausių temų ir ministrai siekė apsikeisti nuomonėmis, kad paaiškėtų tikrasis vaizdas, kiek visos šalys techniškai yra pasirengusios pereiti prie naujos, antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos, kurios neįdiegus neįmanoma garantuoti vidaus sienų saugumo, o bevizės erdvės plėtra neįmanoma. Ministras tvirtino, jog galutinai sprendžiant, kiek atidėti plėtrą, bus glaudžiai konsultuojamasi su Europos Parlamentu. Vėliau, spalio mėnesį, gavus techninės ekspertizės išvadas apie EK ir šalių narių pasirengimą, ministrai jau oficialiai svarstys naują datą, kurią gruodžio mėnesį patvirtins ES vadovų taryba.

Lietuvos įvaizdžio vaizdas

Paulius SAUDARGAS,

Lietuvos krikščionių demokratų Valdybos narys

Negatyvas ir jo formos

Artėjant depresiniam liumenų stokos periodui, kratau žiniasklaidą už gerklės: „Pozityvas arba gyvybė!”. Menu, kaip prieš savaitę iš daugialypės jos gerklės išriedėjo, iškrito, kaip iš Gintaro Patacko eilių “aš iškrentu - trapus likutis, į gatvę, rudenį į liūtis”, toks mažytis vilties kamuoliukas: Lietuva iš trijų Baltijos valstybių – palankiausia verslo investicijoms. Pasaulio banko ataskaitoje iškopėme į 16-ąją vietą! Įkvėptas sėkmės eksperimentą tęsiau, bet vėliau periodiškai išsikratydavo tik VSD detektyvinis skalbimo cirkas ir „Viktoro Uspaskicho realybės šou“. Šiuodu palikime ramybėje – vienam laikas užaugti, kitam – į užtarnautą politinį prieglobstį.

Žaliuojanti tautos medžio šaka prašo dėmesio

Edmundas Simanaitis

Naujoji Pasaulio Lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos pirmininkė Regina Narušienė PLB XII seime vis labiau ir ambicingai pareiškė: „Mes – ne išeiviai, mes – užsienyje gyvenantys lietuviai!“ Kai kurios mintys, man regis, yra itin aktualios tiek čia, Lietuvoje, tiek ir užsienyje gyvenantiems tautiečiams (žr. „Draugas“, 2006 09 05).

Lietuvos žiniasklaidoje vienaip ar kitaip nenutyla balsai apie jaunimą, išvykusį ir tebeišvykstantį į užsienį skalsesnės duonos ieškoti. Tie balsai dažniau pagiežingi, kritikuojantys visų lygių valdžią už tai, kad mažokai rūpinamasi jaunosios kartos užimtumu, ir kur kas rečiau analizuojamos tikrosios šio reiškinio priežastys. R.Narušienė mano, kad „šiandien yra svarbu įtraukti tuos naujus imigrantus, kurie dabar apleidžia Lietuvą, kad būtų galima suprasti juos ir jų poreikius“, ir teigia, kad naujoji bendruomenė skiriasi nuo senbuvių, tačiau „galima atrasti ne tik skirtumų, bet ir daugelį dalykų, kas mus sieja. Tai kaip tik ir reikia išryškinti mūsų veikloje. Tą mūsų beveik naująją bendruomenę reikia daugiau ir prasmingiau susieti ir praplėsti jos veiklą. Kadangi užsienyje gyvena apie milijoną lietuvių, o tai beveik trečdalis tautos, ir Lietuva tikrai daug ką praras, jeigu mes neišliksime lietuviais“.

Istorinės enciklopedijos statuso reikalaujantys įvykiai

Edmundas SIMANAITIS

Tvarkydamas savo archyvą, kilstelėjau jau pradėjusį blukti aštuonlapį „Atgimimo“ pirmąjį numerį. Taip jau sutapo – lygiai prieš 18 metų, 1988 m. rugsėjo 16 d., jis pasirodė kaip ryškus meteoras bundančios Tėvynės padangėje. Jau ne viską galima perskaityti – kai kur raidės išnykusios, bet šis „Atgimimo“ pirmagimis išspausdintas istoriko Romo Batūros unikaliame leidinyje „Siekiant nepriklausomybės“ (I t., 2005 m.). Paantraštė skelbia - „Lietuvos Sąjūdžio spauda 1988-1991.”

JAV karo perspektyva penkeriems metams prabėgus

Džordžas Frydmanas

Po 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro atakos Niujorke prasidėjo kova prieš teroristų tinklą „Al Qaeda“

Šiemet minime 5-ąsias kraupių 2001 m. rugsėjo 11- osios įvykių metines. Apžvelgdami jau lygiai tiek pat metų trunkančio karo prieš „Al Qaeda“ eigą, privalome atkreipti dėmesį į du svarbius jo aspektus.

Pirmiausia reikia pripažinti, jog karas buvo kur kas sėkmingesnis, nei to tikėtasi po kruvinųjų išpuolių. Tikriausiai, jei anuomet kas nors būtų išdrįsęs teigti, jog per ateinančius penkerius metus JAV nebebus surengtas nė vienas „Al Qaedos“ teroro aktas, niekas nebūtų patikėjęs. Tačiau taip ir atsitiko – nuo 2001- ųjų rugsėjo 11- osios JAV nebuvo surengta nė viena teroro ataka.

Jų šviesybės ir prakilnybės – be lašelio mėlynojo kraujo

Petras KATINAS

Gegužės mėnesį savaitraštyje „Soveršenno sekretno“ buvo išspausdinta gana įdomi būsimojo Jo šviesybės visagalio ir vienvaldžio Rusijos valdovo V.Putino nuotrauka. Joje jis apžiūri imperatoriaus Petro I karūną. Po nuotrauka toks tekstas: „Nuo Monomacho kepurės Vladimiras Putinas atsisakė. Jam kur kas mielesnė Petro I karūna“.

Po 1917 metų bolševikų perversmo visi Rusijos bajorai, grafai, kunigaikščiai, baronai ir tie, kurie nesuspėjo pabėgti į Vakarus, buvo nužudyti arba mirė koncentracijos lageriuose nuo bado, ligų ir nepakeliamo vergiško darbo. Jau paskutiniaisiais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais Rusijoje kaip grybai po lietaus ėmė dygti visokiausios organizacijos, ėmusios suteikinėti jų šviesybių ir prakilnybių vardus, sudaryti geneologinius medžius (aišku, už nemažus pinigus) visiems, kurie tik užsimanė tapti bajoriško kraujo turinčiu kilminguoju. Todėl dabar daugelis rusų politikų, biznierių, vadinamų naujaisiais rusais, garsių artistų, estrados šoumenų jau tituluojasi kunigaikščiais ir kunigaikštienėmis, grafais, baronais, karališkųjų ordinų riteriais. Turėk tiktai pinigų ir bemat nusipirksi savo neva bajoriškos giminės geneologinį medį, nors visi tavo tolimi protėviai, proseneliai, seneliai geriausiu atveju tebuvo tik kokio nors vos suduriančio galą su galu dvaro savininko arklininkai ar vežikai. Na, o tie pretendentų į kilminguosius geneologiniai medžiai sudaromi pagal principą: visi mes kilome iš Adomo ir Ievos. Vadinasi, visi giminės. Kaip teigia Rusijos ryšių su visuomene instituto valdybos pirmininkas Leonidas Žukovas, esant nariu ir turint pinigų be didelio vargo galima atrasti, jog giminėje visada buvo koks nors dvarininkėlis ar bent jau dvaro ūkvedys. Gražiai su giminės herbais išspausdintas geneologinis medis kainuoja tik iki penkių tūkstančių dolerių. Pakanka pusvalandį panaršyti internete ir bemat galima atrasti ištisą sąrašą organizacijų ir firmų, siūlančių savo paslaugas nustatant kilmingą giminystę.

Imperijos atkūrimo gairės

Rusijos politinių tyrimų centro direktorius ir Visuomeninės tarybos narys S.Markovas, į kurio kalbą įdėmiai įsiklausoma Kremliuje, laikraštyje „Trud“ paskelbė teorinį straipsnį, pavadintą „Rusijos valdžia pagaliau prakalbo apie savo programą“. Na, o ta „sava programa“ – tai jau seniai V.Putino paskelbta vadinamoji demokratija, kitaip dar vadinama suveneri demokratija. Tiksliau sakant, pseudodemokratija arba kiek sušvelninta dešimtmečiais veikusi komunistinė diktatūra. Nesvarbu, ar vieno žmogaus, ar vienos grupuotės, pavadintos SSKP. Pasak S.Markovo ir kitų „suverenios demokratijos“ ideologų, ši idėja – tai pirmiausia dabartinė Kremliaus valdovų reakcija į posovietinėje erdvėje įvykusias „spalvotąsias“ revoliucijas. Antra, esą tai reakcija į užsienio spaudimą Rusijai, siekiant apriboti jos suverenitetą.

Lėmė vieno balso persvara

Naujasis Estijos prezidentas Tomas Hendrikas Ilvesas

Šalies rinkikų kolegija, kurią sudaro 101 Estijos parlamento narys ir 244 įvairių lygių pareigūnai, surinkusį 174 balsus, naujuoju Estijos prezidentu išrinko 52 metų buvusį Estijos užsienio reikalų ministrą Tomą Hendriką Ilvesą. Jis 12 balsų aplenkė dabartinį prezidentą Arnoldą Riuitelį. Apie tai oficialiai pranešė Rinkimų komisijos pirmininkas Heikis Sibulas. Beje, naujasis prezidentas gavo vos vienu balsu daugiau nei reikia paprastai 173 balsų daugumai. Užsienio spauda atkreipė dėmesį, jog dabar visų trijų Baltijos valstybių prezidentai yra išeiviai. O T.H.Ilvesas ir gimė emigracijoje.

V.Vykė-Freiberga balotiruosis į Jungtinių Tautų vadovus

Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga balotiravosi į JTgeneralinio sekretoriaus postą

Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga priėmė oficialų sprendimą balotiruotis į Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus postą. Latvijos prezidentė į savo sprendimą žvelgia „itin atsakingai“. Dabartinio JT generalinio sekretoriaus mandatas baigsis 2006 m. gruodžio 31 d. Šiuo metu, be V.Vykės-Freibergos, į šį postą pretenduoja dar penki kandidatai, tarp kurių yra Pietų Korėjos užsienio reikalų ir prekybos ministras Panas Gi Munas, artimiausias Kofi Anano bendražygis indas Shashi Tharooras, Jordanijos princas Zeidas Al-Husseinas. Estija ir Lietuva jau išreiškė paramą Latvijos prezidentei. Per šešis dešimtmečius į moteris nė karto nebuvo žvelgiama kaip į rimtas kandidates šiam postui užimti. Tačiau Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis viešnagės JAV metu pareiškė, jog remia idėją, kad šiai organizacijai vadovautų žmogus iš Vidurio ar Rytų Europos, bet kartu papriekaištavo Baltijos šalims, kad jos keldamos šią kandidatūrą nepasitarė su Varšuva. Pasak Lenkijos vadovo, atsižvelgiant į glaudų bendradarbiavimą su Baltijos šalimis, ypač – su Lietuva, V.Vykės-Freibergos kandidatūrą reikėjo aptarti drauge. L.Kačynskis taip pat pabrėžė, jog neprieštarautų ir net džiaugtųsi, jeigu JT generaliniu sekretoriumi taptų buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvašnievskis. Tačiau Lenkija jo kandidatūros į JT generalinius sekretorius nepasiūlė. Generalinį sekretorių renka Saugumo Taryba, o jos pateiktą kandidatūrą tvirtina JT Generalinė Asamblėja.

Airijos lietuviai nori išlaikyti lietuvybę

Airijoje gyvenantys ir dirbantys lietuviai praėjusį savaitgalį rinkosi į antrąjį bendruomenės suvažiavimą. Vienas iš suvažiavimo rengėjų Mindaugas Maciulevičius sakė, kad tautiečiai, atsidūrę Airijoje, labiausiai pasigenda naujausios informacijos apie Lietuvą ir vis aktualesnė tampa švietimo problema. „Šiuo metu jaučiama tendencija, kad mūsų vaikai, pagyvenę Airijoje, tarpusavyje pradeda kalbėtis angliškai ir lietuvių kalbą pamiršta.Vienas iš pagrindinių bendruomenės tikslų – švietimo klausimas. Stengiamės burti kuo daugiau lietuviškų mokyklėlių. Yra ir informacijos lietuvių kalba trūkumas, nes spauda, kuri mus pasiekia, yra savaitės ar net mėnesio senumo“, – sakė M.Maciulevičius. Nors visuose keturiuose lietuvių gyvenamuose Airijos regionuose jau yra lietuviškos mokyklėlės, tačiau joms trūksta geresnių patalpų. „Visoms lietuviškoms mokyklėlėms reikėtų didesnių patalpų, nes lietuvių vaikų skaičius mokyklėlėse didėja ne dienom, o valandom“, – sakė M.Maciulevičius.

Pavojus euro zonai

Euro zona rizikuoja artimoje ateityje suirti ir į aklavietę įstumti visą Europos Sąjungos (ES) bendros rinkos projektą, jei šalys narės, ypač Italija, nesiims esminių ekonominių reformų. Tą rodo nauja Europos reformų centro parengta ataskaita „Ar euro zona palūš?“, kurioje sakoma, kad Europos monetarinė sąjunga (EMS), užuot vykdžiusi narystei bendros valiutos zonoje reikalingas reformas, nacionalinių vyriausybių dėka nurimo ir nebejaučia įsipareigojusi tęsti nepopuliarių ekonomikos pasikeitimų. Italija gali būti priversta palikti bendros valiutos zoną, nes ekonominė narystės kaina viršytų pasitraukimo kaštus.

Moldovos gyventojai skuba gauti Rumunijos pilietybę

Moldovos pašto skyrius praėjusią savaitę užplūdo gyventojai, siekiantys gauti kaimyninės Rumunijos pilietybę, šiai rengiantis tapti Europos Sąjungos nare. Rumunijos prezidentas Trajanas Basesku vasarą užsiminė apie galimybę abiem šalims susijungti tapus Europos Sąjungos narėmis. Kišiniovo centriniame pašte - nesibaigiančios eilės, nors Rumunijos konsulatas tikina, kad paraiškos pilietybei bus priimamos neribotą laiką. Moldova vadinama skurdžiausia Europos valstybe, tad kol Padnestrė prašosi į Rusiją, likusi Moldovos dalis, atrodo, žvelgia į Rumuniją.