Kurianti
Lietuva

2013 metai

Iš laiškų

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31, 36, 44,
2013 m. nr. 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 12, 14, 18) 

1991 metais Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis įteikia Nacionalinės premijos medalį Nr. 001 Jonui Juškaičiui Vilniaus Dailės muziejaus salėje. Dail. Petro Repšio nukaltas medalis toks ir dabar, su laureato numeriu graiže. Tarp komiteto narių, kiek jų susirinkdavo, matyti pirmasis Lietuvos Respublikos kultūros ministras Darius Kuolys. Algimanto Žižiūno nuotrauka

Mielas Kolega,

ačiū už ilgą ir turiningą laišką. Jis man labai daug ką paaiškino ir papildė, ką randu spaudoje. Kol parašysiu atsakymą ir kai ką nuo savęs pridėsiu, tuo tarpu atsiliepiu bent trumpai.

Į programą, kurion buvot kviečiamas, įtraukė čia pas pusbrolį¹⁶⁷ viešinčią M. Kontrimaitę. Iš to, kad ji yra „Caritas“ red. narė ir toje veikloje dalyvauja, susidarėm nuomonę, kad ji yra krikščioniškos katalikiškos dvasios žmogus. Jos patekimas į „Dienovidį“ rodo, kad ji nori išeiti ir su savo literatūriniu žodžiu. To „Dienovidžio“ jau du numerius mačiau ir skaičiau. Jis netęsia ano „D.“, kuris leistas neprikl. Lietuvoje („Sakalo“ b-vės) ir prie kurio lopšio teko būti bei redaguoti nuo pat pirmo numerio (V. Mykolaitis-Putinas tik savo „markę“ davė). V. Krėvės ten visai nebuvo, kaip klaidingai dabartinio „D.“ red. rašo.¹⁶⁸ (Krėvė susidėdavo daugiau su kairiaisiais (pvz. „Literatūra“) ir juos rėmė). Pasakiau tai M. K., redakcijos narei, bet ji tarsi negirdomis praleido.

Aš čia laukiu „Židinio“ ir „Cosmos“, kurie, tikiuos, bus vieni rimčiausių kultūros žurnalų. Tik, aišku, priklausys nuo žmonių, kokie sudarys redakcijų stuburą. Į „Židinį“ laukiu įeinant Al. Šidlausko¹⁶⁹ ir pan., kuris turi rimtą intelektualinį požiūrį į literatūrą.

Spaudos gaunu nemažai. Daug joje įdomaus, bet nemažai ir bulvarinės medžiagos, kokios čia lietuvių spaudoje niekas nepriimtų.

Informacijai, kad žinotumėt, kuo „šviečiuosi“, parašysiu keletą vardų: prenumeratos keliu ateina „Lit. ir menas“, „Pergalė“ (galvojau, kad seniai reikėjo vardą pakeisti, nes jau tikras „Pralaimėjimas“), „Kultūros barus“, „Gimt. kraštą“; atsiunčia „Proskyną“ (turiu š. m. 1, 2 ir 3 nr.), „Žaltvykslę“ (turiu šių metų 1, 2 ir 3 nr.), „Santarą“ (pernykščių nr. žiemos nr. ir šių metų pavasario nr.; rodos, su Jūsų pagalba „Sietyną“ (II, III, V, VI, VII ir VIII)¹⁷⁰, kurį vertinu; „Atgimimą“ (ne visus nr. iki 43 nr., ką tik atsiuntė „4 vėjus“ (grynas niekis). Turiu almanachų keletą: Šiaulių „Varpai“, „Baltija“ (1989), „Atodangos“ (1989, skaičiau, kad jau išėjo kitas numeris), tokį provincijoje leidžiamą „Senvagę“ (1990, nr. 1), kažkas iš Kauno atsiuntė Kauno kultūros laikraščio „Fontanas“ 1990 vasario nr. ir P. Palilionis pirmam numery žada nesivelti į politiką, bet, kaip iš dviejų numerių atrodo, sunku to išvengti. Šiaip užmojis nemenkas, tik nestipri redakcija, neturi gerų bendradarbių. J. Blekaitis¹⁷¹ nefigūruoja kaip poetas, tik šiaip eiles rašąs, daugiau teatralas, laiške K. Jankauskui sakosi, kad jo „kairumas seniai išgaravęs“ (kodėl ne, tik paskutinis kvailys dabar dar gali laikytis kairumo, kaip laikėsi „trečio fronto“ laikais ir po jo).

Ne nuolat gaunu paskaityti „Respubliką“, „Lietuvos aidą“ (maniau, kad tautininkų, pasirodo, kad ne), „Kauno aidą“, „Šiaurės Atėnus“, bandau komplektuoti, „Vilniaus sąjūdis“ atrodo nenutolęs nuo sąjūdžio, ir daug kitų...

Kolegiškai spaudžiu dešinę

Bern. Brazdžionis
1990.11.16

¹⁶⁷ Marytė Kontrimaitė (g. 1947) poetė, vertėja, pirmąjį rinkinį „Kristalų atskalos“ išleido 1971 metais.

¹⁶⁸ „Dienovidis“ 1938 metais buvo sumanytas Antano Kniūkštos – „Sakalo“ bendrovės knygoms reklamuoti, bet virto Lietuvių Rašytojų Draugijos žurnalu. 1938 metais išėjo 10 numerių, 1939 metais – 5 (redagavo B. Brazdžionis, žiūr. „XXI amžius“, 2012 09 28, nr. 36, p. 10) ir 1940 metais – 5 (iki Lietuvos aneksijos). Dalyvavo visų krypčių rašytojai, V. Mykolaitis-Putinas 1938 metais tik sutiko, kad jo pavardė būtų parašyta, apie S. Nėries „Diemedžiu žydėsiu“ 1938 m. Nr. 5, p. 235–137 J. Brazaičio slapyvardžiu rašė ne Juozas Ambrazevičius (Brazaitis), kaip mini Mindaugas Tamošaitis savo knygoje „Didysis apakimas“ (2010), bet žurnalą redagavęs Bernardas Brazdžionis. 1940 metais „Dienovidį“ redagavo prof. Vincas Krėvė-Mickevičius, iki tol visai prie jo nesidėjęs. Redakcinėje kolegijoje dar buvo Bernardas Brazdžionis, Stasius Būdavas, Julius Būtėnas, Juozas Grybauskas, Antanas Gudaitis, Petras Cvirka, Vladas Jakubėnas, Antanas Vaičiulaitis, Petras Vaičiūnas, redakcijos sekretoriumi rašėsi atskirai – Kazys Boruta. Buvo spausdinamos dailės darbų reprodukcijos, be literatūros, rašoma meno, teatro ir muzikos klausimais. Pasirodė Jurgis Baltrušaitis, daugiau kairiosios krypties rašytojų ir jaunųjų (Vincas Krėvė, Liudas Gira, Jonas Marcinkevičius, Juozas Baltušis, Albinas Žukauskas, Halina Lukauskaitė, Viktorija Kumpikevičiūtė, Juozas Kruminas). Tas „Dienovidis“, bet lyg ne tas pagal idėjinius nusistatymus. Lietuvoje tada daugiausia „maištavo“ prokomunistiniai kultūrbolševikai (net iš visuotinio rašytojų susirinkimo demonstratyviai yra išėję), kurių didžiuma per karą atsidūrė Maskvoje, nors ta „didžiuma“ buvo negausi.

Įdomu, kad nė viename iš „trijų“ „Dienovidžių“ nėra Kazio Jakubėno ir visuose dalyvauja Henrikas Radauskas, o Bernardas Brazdžionis – sugyvena su visais. H. Radauskas labai gražiai vertino B. Brazdžionio 1939 metais Valstybine premija apdovanotąjį rinkinį „Kunigaikščių miestas“ (nr. 4, p. 251-253).

Kokį „Dienovidį“ pagal aną nepriklausomybinį „trijuose asmenyse“ projektavo Aldona Žemaitytė ir kodėl M. K. (Kontrimaitė) „tarsi negirdomis praleido“, galėtų papasakoti taip pat po trijų tarpsnių – „Dienovidžio“, „Naujojo dienovidžio“, susidėjimo su „Literatūra ir menu“ ir... pabaigos. Gaila, galėjo būti geras savaitraštis.

¹⁶⁹ Aleksandras Šidlauskas (g. 1939 m.) literatas, spausdino straipsnius, eilėraščius, išleido poemų knygą „Gyvenimo sąskambiai“ (2008), tuo metu ėmė rašyti Leonardo Andriekaus redaguojamuose „Aiduose“, todėl B. Brazdžioniui įstrigo atmintin.

¹⁷⁰ „Sietyną“ siuntinėdavau.

¹⁷¹ Jurgis Blekaitis (1917–2007) išleido (iš Lietuvos pasitraukęs) eilėraščių rinkinius „Vardai vandenims ir dienoms“ (1954), „Rudens ritmu“ (1979), 1956–1987 metais dirbo „Amerikos balso“ redakcijoje, vertė poeziją, kaip teatrologas daug rašė apie teatrą „Metmenyse“ ir kitur, parašė atsiminimus apie Henriką Radauską. Pašaipėlę Brazdžionis paleidžia dėl 1940–1941 metų, kai Blekaitis išvertė pagal Michailo Isakovskio žodžius „Katiušą“, skambėjusią ir mano mokykliniais metais. Tai mes išgyvenome. Ne pro šalį priminti Kazio Jakubėno žodžius Petrui Cvirkai dėl Vinco Kudirkos – „Aš galiu suprasti, kodėl Kudirkos satyroje arkliai baidėsi žandarų, bet nesuprantu, kodėl Cvirka baidosi Kudirkos“ – ir Juozo Žiugždos žodžius Jakubėno broliui Alfonsui, prašiusiam jį „ištraukti“ iš saugumo rūsio: „Visa, ką mes gero per metus padarome, jūsų brolis per minutę sugriauna“ (pagal Aro Lukšo str. „Lietuvos žiniose“ 2013 08 08, p. 12–13).

Petras Cvirka, Antanas Venclova, Kostas Korsakas, Juozas Baltušis apibūdino Jakubėną kaip užsimaskavusį priešą, o Jakubėnas rašė „Laikrodėlį“:

Išsiėmęs laikrodėlį,
Žiūriu ir stebiuos:
Kaip gi dar jis išsilaikė
Šitokiuos laikuos?

Man širdis kaip laikrodėlis
Plaka nuolatos.
Kaip gerai, kad iš krūtinės
Neišplėšė jos.

2013 metais „Varpuose“ yra mano pokalbis su Leonu Peleckiu-Kaktavičiumi apie Danutę, mano žmoną. Kodėl nenuėjome pas dailininkę Mariją Račkauskaitę-Cvirkienę, kuri mudu kviesdavo per jauniausią Cvirkos seserį Izabelę Stepankevičienę. O man Danutė pasakojo, kad Jurbarko ir Veliuonos MGB viršininkas majoras Jonas Stepankevičius kartais sakydavo savo žmonai: „Kažin, ar tas tavo Cvirka mirė pats“. Nors Vytauto Tininio dokumentų rinkinyje „Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944–1959 m.“ (2003) saugumo dėl to tik panikuota, bet vis tiek...

B. Brazdžionis su H. Radausku studijavo VDU viename kurse, o man juokėsi, kaip atsirado Radausko eilėraštis „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos“. Vokietijoje po karo pabėgėlių stovyklose B. Brazdžionis, Antanas Gustaitis, Stasys Santvaras, Pulgis Andriušis važinėdavo lankydami lietuvius su literatūrinėmis programomis, o B. Brazdžionis savo maniera skaitydavo patriotinius eilėraščius, anot jo paties, kaip nors guosti, nes sudėtingų nesuprastų. „Bernardai, aš tau parašysiu atsakymą, nusibodai su savo šūkavimais“, – pasakęs kartą Radauskas.

Ir Amerikoje juokauta: Bernardas Brazdžionis – popiežininkas, Antanas Gustaitis – peklininkas, Stasys Santvaras – besimeldžiantis tautininkas, o Marius Katiliškis (Albinas Vaitkus) – liberalas su škaplieriais ant kaklo.

1989 metų įvykis, kad po ilgos nelaisvės metų arkivyskupas Julijonas Steponavičius, sugrįžęs iš nutrėmimo, su neužmirštama atgaila atšventino Vilniaus Arkikatedrą, kurioje birželio 4 dieną B. Brazdžionis bendru pavadinimu „Procesija į Kristų“ skaitė savo eilėraščius, o 20 val. buvo aukojamos šv. Mišios už Lietuvą. Prie altoriaus stovint kardinolui Vincentui Sladkevičiui ir keliems kunigams, į Arkikatedrą įžengė Kunigų seminarijos auklėtiniai, giedodami „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“. Per šv. Mišias giedojo pats vakaro organizatorius kun. Jonas Kastytis Matulionis ir kun. Gediminas Blynas. Po šv. Mišių B. Brazdžionis pasirašinėjo ką tik išleistą „Poezijos pilnatį“. Sutemo, o apgulę žmonės nesiskirstė, kol visiems poetas nepasirašė. Kiekvienas stengdavosi išsipasakoti savo likimą, tik nežinau, ar daug Brazdžionis galėjo atsiminti, nuvargintas šitokių minių. Pagaliau vidurnakčio tamsoje, minioms išsiskirsčius, prie šiaurinės sienos pasijutome likę tik trys – Brazdžionis, kunigas Matulionis ir aš. „Dabar važiuojam pas mane į viešbutį, gal dar gausime ką nors vakarienei“, – pasiūlė poetas. Paskambinau iš viešbučio kambario paryčiu Danutei, kad paimsiu taksi, pirma parvešiu kunigą, paskui pats parvažiuosiu...

Mes, nepriklausomybės vaikai, dar nežinoję, kad Vytė Nemunėlis yra Bernardas Brazdžionis, išlaikėme savo vaikystės relikvijas, kurios per karus nesudegė. Pijus XI, Pijus XII, Jonas XXIII, Paulius VI, Jonas Paulius I, Jonas Paulius II, Benediktas XVI, o man – ir Pranciškus... Su savo dėkojimu keliavome laikais per šių popiežių pontifikatus.

Bernardas Brazdžionis parašė laiškų ir Danutei Žilaitytei (Juškaitienei), pasirašinėjusiai mergautine pavarde, kartais – Joana Danutė (turėjo du vardus), pasiuntusiai ir savo knygų. Jos išlaikyta Stepo Zobarsko „Aušrelė“ (1943), kurioje, anot Henriko Čigriejaus, tokio pat nepriklausomybės vaiko, mums susipažinti duota visa ikitolinė lietuvių literatūra, ir kun. K. Žitkaus „Tikiu, Tikybos vadovėlis, ketvirtajam pradinės mokyklos skyriui, IV pataisytas leidimas“, 1942, Valstybinė leidykla Kaune, Nihil obstat Dr. St. Usoris, censor ex officio, Imprimatur, Datum Kaunae die 1 Septembris 1941 an. K. Šaulys, Vic. Generalis, Praelatus S. S. Išleista 1942 metais, leidinio Nr. 70. Ats. redaktorius V. Petronis, tiražas 30200 egz. Spaudė Valstybinės leidyklos sp. „Šviesa“. Kaina RM. 0,85“. „Aušrelės“ kaina RM 1,50. Abiejose knygose yra Vytės Nemunėlio eilėraščių ir Danutės parašai – to laiko, kai mokėsi iš jų: „Aušrelei“ prie pirmojo eilėraščio „Lietuvoje“ (tai Jono Aisčio, J. Kuosos-Aleksandriškio „Peizažas“, su pakeistu žodžiu paskutinėje eilutėje: vietoje „vargt“ – „gera dirbt čia, Lietuvoj“. Pavyzdys, kad Aistis ne vargą propagavo, o darbą, nes sakoma, „vargsta“, kai dirbama, kas svarbiau už vargą.) „D. Ž. Poezija“, o „Tikiu“ – po viršeliu pirmajame puslapyje „Danutės Žilaitytės, I kl.“ Kai neėmėmė į rankas „Hitleris ir vaikai“ ir „Vaikai apie Staliną“, o laikėme Vytės Nemunėlio „Dėdę Rudenėlį“ (žiūr. „XXI amžius“, 2011 12 14, nr. 90, p. 5 ir Nr. 92, p. 6). Gavę iš tėvų 5 centus, pirkome ir lipdėmės ženkliukus Prisikėlimo bažnyčios statybai. O aš turėjau laimės Tautos šventovę, raudonų plytų, pamatyti dar 1940 metais, kai su mama funikulieriumi pasikėlėme į Žaliakalnį.

Po privalomos civilinės metrikacijos 1969 metais vieną vasarą su Danute susituokėme Veliuonos bažnyčioje, santuoką palaimino kun. Povilas Pranckūnas. Veliuonoje pusmečiais išgyvendavome iki 1987 metų, Danutė nešdavo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ į kleboniją ses. Lukai. Gaudavo per savo brolį Joną, sėdėjusį viename lageryje su kun. Pranu Račiūnu. Paprašytas parvežti Danutei vaisto „Gamalono“ (mums neįperkamo) kada buvo išleistas į Ameriką pas motiną, paskui grįždamas Vatikane vienas susitiko su Jonu Pauliumi II. „Dabar papasakojau viską Šventajam Tėvui apie Lietuvos Bažnyčią“, – Danutės broliui pasakojo  kun. P. Račiūnas ir stebėjosi, kokiu stebuklu to vaisto muitininkai per kratą nesurado Maskvoje: išrengė visus nuogai, vyskupų kaklaraiščius išrišo, išvertė lagaminus, atėmė visus vaistus, bet kai prieina į tą vietą, kur „Gamalonas“, vis kas nors sukliudo: tai telefonas, tai kitas įėjęs, ir taip kartojosi po kelis kartus.

Jurbarke ir Siesikuose važinėdavome pas kunigą Algirdą Mocių, partizanų kapelioną, gulago kankinį, mudviejų dvasios vadą, išpažinčių ir patarimų. Antrojoje kunigo Mociaus byloje, po antrojo nuteisimo, tarp kaltinimų nurodomi ir Bernardo Brazdžionio eilėraščiai „Šiaurės pašvaistė“, „Ateina žinios“, minimas 1953 metų rinkinys (LYA, F.K1, Ap. 58, B. 44166/3. L95). Kunigas Mocius mums duodavo platinti ne tik popiežių enciklikas ir kitus religinius dokumentus, bet ir Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Lietuvos komiteto tikinčiųjų teisėms ginti pareiškimus, Pabaltijiečių memorandumą dėl Molotovo-Ribentropo pakto. Prieš mirtį Danutei perdavė savo vadinamąjį ašarų rožinį, o aš į rankas jai įdėjau karste.

Kun. Algimantas Keina, atkeltas į Šv. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo (Marijonų), mūsų parapijos, bažnyčią Žvėryne pačiais neramiausiais laikais, kada su kun. Robertu Grigu stiprino Parlamento gynėjus, pas Danutę ateidavo į namus.

Kai 1953 metais įstojau į Vilniaus universitetą ir bendrabutyje gyvenau su to paties kurso ekonomistais, pas juos atėję bendrakursiai pasakodavosi, kad gyvena su aukštesnių kursų lituanistu Matulioniu, kuris skaito Kazio Bradūno  eilėraščių rinkinį „Pėdos arimuose“ (1943). Beveik dar Stalino laikais! Po daugelio metų, baigę universitetą, susipažinome su Jonu Kastyčiu Matulioniu (jau kunigu, iki pat mirties ateidavusiu pas Danutę su ligonio sakramentais, kunigavusiu šv. Kazimiero (Jėzuitų) bažnyčioje, paskui perkeltu į Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčią. Tos knygos įspaudo kopiją apie sugrąžinimą iš Ukrainos į Lietuvos TSR specfondą įdėjau savo „Lyroje ant gluosnio“ (1998, p. 489). Tiktai Žitomiras klaidingai nurodytas kaip esantis Baltarusijoje. Kunigas Matulionis baigė Vilniaus universitete lituanistiką viename kurse su poete Janina Degutyte, Vilniaus konservatoriją (dabar Muzikos akademija), kun. Prano Račiūno vadovaujamą slaptą kunigų seminariją, buvo nuteistas į gulagą.

Žiūr. „Lyra ant gluosnio“ (1998), „Aidų“ išleistą knygą „Tikėti ir rašyti“ (2002, p. 138–152), Joana Danutė Žilaitytė „Paukščiai viršum vaivorykštės“ (2010, p. 5–9 ir p. 241–242), „Veliuona“ (2001, p. 837–844 ir p. 461–469), „Varpai“ (2013, nr. 28, p. 169–182). Tik šio almanacho  pokalbyje su Leonu Peleckiu-Kaktavičiumi „Mudviejų gyvenimai buvo nelengvi, o laikai – nelaimingi“ p. 170 ketvirto pastraipos pabaigoje po „vos išsilaikė neišmestas iš darbo“ dėl „kompiuterio kaltės“ praleista: „dažnai sėdėdavome Užupyje pas Danutės giminaitį iš motinos pusės – tapytoją Romualdą Kuncą. Kartą nuėjus netikėtai užtiko dailininkas Augustinas Savickas, kuris nustebo, kai, užėjus kalbai apie Jurgį Savickį, atmintinai citavau ištisus gabalus iš jo tėvo knygų „Ties aukštu sostu“, „Šventadienio sonetai“ ir „Kelionės“. Tas ilgas pusiaudienis, pilnas J. Savickio stiliaus subtilybių ir elegantiškos ironijos, pasibaigė su saulėleidžio žaromis, o naudos turėjo daugiausia... Danutė“.

Jonas Žilaitis gulage turėjo nusirašęs Bernardo Brazdžionio rinkinį „Didžioji kryžkelė“.

Per Sausio 13-osios kruvinus įvykius, blokadą, rugpjūčio 31 d. pučą Maskvoje, moratoriumo ir kitus neramumus susirašinėjimas su Bernardu Brazdžioniu beveik nutrūko. Čia lyg aidas per tą pertrauką  duodami ilgesni komentarai.

© 2013 „XXI amžius“