"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. balandžio 27 d., Nr. 8 (101)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos



ARCHYVAS

2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Po Vilniaus susitikimo

Petras KATINAS

NATO šalių užsienio reikalų
ministrų susitikimo dalyviai
susirinko „šeimyninei“ nuotraukai.
Prezidentas Valdas Adamkus –
pirmoje eilėje viduryje
Valdo Kopūsto
(ELTA) nuotrauka

Nepaisant palyginti teigiamo, nors ir labai santūraus Rusijos oficialių pareigūnų dėl NATO užsienio reikalų ministrų neformalaus susitikimo Lietuvos sostinėje Vilniuje, aiškiai juntama, kad Kremlius jaučiasi prarijęs dar vieną karčią piliulę. Juk ne juokas – ištisus dešimtmečius skelbto „agresyvaus bloko“ vadovai posėdžiauja buvusios sovietinės „respublikos“ sostinėje, o buvusių šeimininkų ministras jame dalyvauja kaip paprastas svečias. Ir privalo išklausyti galingiausios pasaulio valstybės – JAV valstybės sekretorės Kondolizos Rais priekaištus paskutiniajam nedemokratiškam, autoritariniam režimui Europoje, gyvuojančiam vos už keliasdešimt kilometrų nuo naujosios NATO šalies sostinės. Nepaisant to, kad Vilniaus NATO forume buvo pasirašytas NATO ir Rusijos „Partnerystės taikos labui“ Pajėgų statuso susitarimas (SOFA), K.Rais pareiškimas, pavadinant Baltarusiją paskutine diktatūra Europoje, sukėlė didelį susierzinimą ne tik Minske, bet ir Maskvoje.


Bendradarbiavimo spąstai?

Petras KATINAS

Prieš atvykdama į Vilnių dalyvauti NATO valstybių užsienio reikalų ministrų susitikime, pagrindinės ir galingiausios Aljanso šalies – JAV valstybės sekretorė Kondoliza Rais lankėsi Maskvoje. Vos nusileidus jos lėktuvui, viešnia turėjo pakeisti savo planus. Mat buvo gautas pranešimas, jog viešbutyje, kuriame turėjo apsistoti JAV valstybės sekretorė ir ją lydintys asmenys, padėta bomba. K.Rais buvo priversta apsistoti JAV ambasadoriaus rezidencijoje Maskvoje. Rusijos oficialūs pareigūnai teigia, kad JAV valstybės sekretorės vizito pagrindinis tikslas – suderinti JAV prezidento Džordžo Bušo ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimo detales, kai Dž.Bušas atvyks į Maskvą dalyvauti Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimo 60-mečio iškilmėse. Pranešama, jog JAV prezidentas atvyks į Maskvą gegužės 8 dieną. V.Putinas, komentuodamas susitikimą su K.Rais, pabrėžė, kad susitarta, jog Vašingtonas ir Maskva toliau palaikys glaudžius santykius aukščiausiuoju lygiu, o Baltieji rūmai ir Kremlius nuolat tarsis svarbiausiais tarptautiniais klausimais.


„Habemus papam !“

Graži lotynų kalba. Žodžiai kaip iš marmuro iškirsti, trumpai drūtai daug pasakantys.

„Habemus papam!“ – vakar džiaugsminga pasauliui paskelbta žinia – tai ne vien „turime Popiežių“. Tai reiškia: „vėl turime Popiežių!“; džiaugsmas nugali liūdesį, Bažnyčios gyvenimas patvarus, imamės tęsti darbus su visa pagarba į Amžinybę išėjusiam didžiajam popiežiui Jonui Pauliui II.


Lietuvos kariuomenė „po Osamos bin Ladeno“: transformacijos iššūkiai ir kryptys

Aleksandras MATONIS

Teroristo vardą šima pranešimui pasirinkau neatsitiktinai. Būtent šio žmogaus sukurta organizacija asimetrinių grėsmių suvokimą per kelerius metus iškėlė iš taktinio operacinio į strateginį lygmenį. Būtent Osama bin Ladenas ir jo „Al Qaeda", jo suplanuotos ir įvykdytos neįtikėtinos savo žiaurumu ir drąsa operacijos iš esmės įstūmė į naujas realijas ne tik Jungtines Amerikos Valstijas, bet ir didžiąją pasaulio dalį. Nuošalyje neliko ir Europa bei transatlantinė erdvė. Tarp tūkstančio bin Ladeno aukų – ir kelios dešimtys ispanų, daugiau kaip prieš metus, kovo vienuoliktosios rytą, vykę į paskaitas ir į darbą Madrido traukiniuose.


Sąmyšio ženklai

Darius VILIMAS

Senokai praėjęs Vyriausybės pirmasis darbo šimtadienis ir net magiška 111 dienų riba, po kurios turėjo prasidėti naujas ir šviesus gyvenimas, pažadėtas gelbėtojo Viktoro. Bet jie neatnešė paprastiems žmonėms jokio palengvėjimo. Net nepaaiškėjo tikrieji valdžios vyrų planai – ar tą rojaus atėjimą reikia nukelti po 1111 naujosios valdžios darbo dienos, ar tie pažadai tebuvo blizgantys melo popierėliai, skirti sudominti mūsų rinkėjus. Tiesa, kalbos apie augančią ekonomiką ir jau beveik ranka (per kokį dešimtmetį) pasiekiamą Europos pragyvenimo lygį dar nesibaigė. Bet tai kartojama daugiau iš inercijos, su pastebima nuovargio gaidele. Kartais atrodo, kad Vyriausybės vadovai patys suvokia tokį savo pažadų absurdiškumą. Tačiau trauktis jau nėra kur, o ir šie demagoginiai užkeikimai gerai išmokti. Jie kartojami beveik atmintinai.


Užuot atkūrus teisingumą

Edmundas SIMANAITIS

Žinutė internete teigia, kad gyvenantis Čeliabinske vietinio universiteto absolventas 42 metų Dmitrijus Kondrašovas darbuojasi teatre, rašo į laikraščius. Jo straipsnyje „Frontas prieš Rusiją: agresijos kryptys“ pateikiamas platus spektras tariamų grėsmių, kurios, artėjant „pergalės prieš fašizmą“ minėjimui, sparčiai virsta kvazipavojais Rusijai.


Sovietų Sąjungos karas prieš Lietuvą

Prof. Antanas TYLA

Suprantama, dabartinė Rusija – tai ne Sovietų Sąjunga. Tačiau pareiškimai, pateisinantys Baltijos valstybių okupaciją kaip Sovietų Sąjungos vakarinių sienų saugumo stiprinimą, padvelkė imperinio mąstymo gyvybingumu ir nuoseklumu. Gal tokie pareiškimai atsiranda iš istorijos nežinojimo? Dabar Rusija rengiasi iškilmėms – paminėti karo prieš nacių Vokietiją pabaigos 60-metį. Tad norisi pakviesti ir Rusijos gyventojus įsisąmoninti, kokie SSRS nusikaltimai tarptautinei teisei, nusikaltimai žmoniškumui ir kariniai nusikaltimai slypi už sovietinio vakarinių savo imperijos sienų stiprinimo – Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos 1940 metais. Kaip matyti iš V.Putino požiūrio į Sovietų Sąjungos nusikaltimus sulaužant tarptautines sutartis ir brutaliai okupuojant bei aneksuojant Baltijos šalis, Rusija juos pateisina ir tapatina save su tais nusikaltimais.


SOS: skęsta istorija ir kalba

Vilius Bražėnas

Jau pačioje pirmosios sovietų okupacijos pradžioje (1940-1941) Maskva kovojo su Lietuvos istorija. Prasidėjo tai atitinkamų lapų išplėšimu iš mokyklinių vadovėlių. Tada nebuvo galima tam pasipriešinti viešai. Tačiau sunku suvokti, kodėl dabar, jau vėl nepriklausomoje Lietuvoje, lyg vykdant senus Kremliaus „ukazus“, yra žalojama Lietuvos istorija: iš pokalbių ir spaudos išcenzūruojami du okupaciniais metais tabu buvę žodžiai – „okupacija“ ir „nepriklausomybė“. Be to, vartojami kai kurie terminai, kurie iš istorijos ištrina 1918-ųjų Nepriklausomybės Aktą ir dešimties metų partizaninį karą.


Mūsų okupacijos istorija turi būti suprasta tarptautiniu mastu

Balandžio 19 dieną Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos nariai Audronius Ažubalis ir Emanuelis Zingeris surengė spaudos konferenciją „Dėl Tėvynės sąjungos frakcijos narių kreipimosi į JAV Senato ir Kongreso narius“. Dokumentas buvo parengtas kaip tam tikra reakcija į Lietuvos draugų JAV – kongresmeno J.Shimkaus ir senatoriaus R.Durbino – iniciatyva parengto dokumento, skatinančio Rusijos federaciją suvokti Baltijos valstybių okupacijos pasekmes, projektą, kuris yra svarstomas JAV Kongrese.


JAV Atstovų rūmų ir Senato Baltijos draugų grupėms

Daugelis Pasaulio valstybių gegužės 8 dieną paminės Antihitlerinės koalicijos pergalės prieš vieną baisiausių pasaulyje ideologijų – nacizmą. Tą dieną Lietuvos žmonės su didžia pagarba minės Antihitlerinės koalicijos sudėtas aukas, reikš gilią pagarbą visiems nukentėjusiems nuo Antrojo pasaulinio karo – kariams, civiliams, holokausto, okupacijų ir represijų aukoms. Su nuoširdžiu dėkingumu Lietuvos žmonės prisimins milžiniškas aukas, kurias ant pergalės aukuro sudėjo ir amerikiečių tauta.


KGB rezidento bauginimai

Maskva nepraleidžia progos priekaištauti Jungtinėms Amerikos Valstijoms esą jos rengiasi smogti Iranui už jo vykdomą branduolinio ginklavimosi politiką. Neseniai situaciją Irane komentavo buvęs SSRS užsienio žvalgybos viršininkas generolas leitenantas Leonidas Šebaršinas. Praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais L.Šebaršinas vadovavo KGB rezidentūrai Irano sostinėje Teherane. Kaip teigiama, jis ir dabar Irano reikalais konsultuoja saugumiečius ir Užsienio bei Gynybos ministerijų pareigūnus.


Kaip kuriami mitai

Neseniai mirė laikomas Rusijos naujosios nacionalinės idėjos propaguotoju, „nacionalpatriotų“, komunistų bei įvairaus plauko imperininkų vadintas vos ne naujuoju Leninu, filosofas Aleksandras Panarinas. Kai kurie rusų politikos ekspertai mano, kad šiuo metu Kremlius vadovaujasi būtent A.Panarino nubrėžta politine linija. Jos pagrindinis teiginys, jog Rusijos nacionalinė idėja – „telkti visus silpnuosius prieš stipriuosius“. Kitaip tariant, prieš JAV imperializmą. Filosofas prieš pat savo mirtį imperiniame laikraštyje „Tribuna“ rašė, kad Rusijos priėmimas į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) būtų pražūtis Rusijai. „Stojimas į PPO – tai, atvirai kalbant, pakvietimas rusams tapti indėnais. Tai yra, uždaryti visus rusus į getą, nublokšti juos nuo civilizacijos“.


Pasikeitimai Kryme

Gražūs Krymo kurortai
vilioja ne vieną oligarchą

Po Ukrainos „oranžinės revoliucijos“ ir prezidento Viktoro Juščenkos išrinkimo šalies prezidentu, labai sunerimo buvusio prezidento Leonido Kučmos aplinka ir vietos oligarchai. Ypač tai juntama Kryme. Kaip rašo Ukrainos spauda, pietiniame Krymo pajūryje, kur savo rūmus intensyviai statė vietinis ir Rusijos „elitas“, įvairūs oligarchai, staiga apmirė visos statybos, nors iki šiol jos vykdavo dieną ir naktį. Ir tai ne vien dėl to, kad šių metų pavasaris buvo šaltas ir nelabai palankus statyboms. Pavyzdžiui, Saryčao iškyšulyje, vienoje pačių gražiausių Krymo pakrančių vietų netoli Sevastopolio, jau šią vasarą turėjo būti užbaigta (ir atšvęstos įkurtuvės) buvusio prezidento L.Kučmos Valstybinės administracijos vadovo Igorio Bakajaus vila. Vietos žurnalistai rašo, jog tai turėjo būti architektūros ir prabangos stebuklas. Vienintelė šio „stebuklo“ statybos užšaldymo problema – ir I.Bakajus, ir jo globėjas L.Kučma – jau buvusieji. O naujojo prezidento V.Juščenkos administracija ne juokais ėmėsi tirti daugelio „buvusiųjų“ aferas. Todėl neatsitiktinai minėtas J.J.Bakajus, kaip ir daugelis Krymo statybų šeimininkų bei užsakovų, jau spėjo viską metęs pasprukti į Rusiją.


Įvyko dar vienas taikus Vakarų susidūrimas su Rusija

Tarp NATO - Vakarų valstybių - ir Rusijos įvyko dar vienas taikus susidūrimas. Taip po neformalaus NATO ir Rusijos tarybos posėdžio Vilniuje teigė istorikas ir politologas Česlovas Laurinavičius.

„NATO vadovas ir Rusijos užsienio reikalų ministras vadina vienas kitą vardais, bet santykių tarp Rusijos ir Vakarų esmė tebėra susidūrimas, kad ir taikus“, - sakė politologas. Anot Č. Laurinavičiaus, tokią išvadą patvirtina ir griežtai pakartota Vakarų lyderių nuostata dėl Rusijos kariuomenės bazių Gruzijoje, dėl diktatūros Baltarusijoje ir Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo pozicija dėl jo valstybės nacionalinių interesų ją supančiose valstybėse.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija