2006 metai
2007 metai

Adolfas Ramanauskas-Vanagas

(1918 03 06 – 1957 11 29)

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas, ėjęs ir LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pareigas, LLKS Gynybos pajėgų vadas, dimisijos brigados generolas

Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Adolfas Ramanauskas gimė 1918 metais kovo 6 dieną New Britain mieste, JAV. 1921 metais su tėvais Liudviku ir Elena Ramanauskais sugrįžo į Lietuvą. Šeima įsikūrė Seinų apskrityje, Rudaminos valsčiuje, Bielėnų kaime. Sėkmingai baigęs Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, 1937 metais išvyko studijuoti į Klaipėdos pedagoginį institutą. Mokslas institute sekėsi labai gerai, užteko laiko ir saviveiklai, ir teatro būreliui, ir domėjimuisi Lietuvos bei pasaulio politiniais įvykiais. 1939 metais Klaipėdos pedagoginį institutą perkėlus į Panevėžį, Adolfas Ramanauskas 1939 metais baigė jau Panevėžio pedagoginį institutą. Tais pačiais metais įstojo į Kauno karo mokyklą ir baigė paskutiniąją, 15-ąją, karininkų laidą. 1940 metų rudenį pradėjo dirbti mokytoju Druskininkų krašte.

Apie nuostabą, pagarbą ir supratimą

Ieškant žodžių, geriausiai apibūdinančių XX amžių, į galvą pirmiausia ateina žodžiai „karas“, „laisvė“, „didvyriai“ – į juos telpa visa Lietuvos istorija. Lietuva XX amžiuje nekariavo karo, po kurio lieka tuštuma, neviltis ir nusivylimas žmogiškosiomis vertybėmis. Atvirkščiai – Lietuvos karas visuomet buvo didžioji kova už vertybes – demokratiją, laisvę, nepriklausomybę, kurias kėsinosi atimti grobikai.

LAPKRIČIO GĖLA

Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė

Adolfas Ramanauskas-Vanagas su dukra Aukse

Kiekvienais metais lapkritį atneša šaltas vėjas, lydimas lietaus, darganos. Paskutiniai medžiuose užsilikę lapai skaudžiai virpa, atrodo, kad vėjas juos plėšia ne nuo medžių, o nuo širdies, kaip buvusio gyvenimo skaudžius prisiminimus.

Šiemet jau penkiasdešimtasis lapkritis, kai po žiauriausių kankinimų buvo sušaudytas mano Tėvelis, partizanų vadas gen. Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Lemtingąja tapo 1956 m. spalio 12-oji diena, kuomet KGB agento ,,Žinomas“ (Antano Urbono) išduoti buvo areštuoti mano tėvai. Dvylika metų KGB nepavyko mūsų surasti, nors šiam tikslui skyrė labai daug jėgų ir dėmesio. Ir štai judas sulaukė savo valandos ir pardavė mano tėvus.

Iš partizanų politinės minties palikimo

Bunkeris Kasčiūnų kaime, kuriame du metus slapstėsi Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Dažnai tvirtinama, kad pagrindinis laisvės kovotojų tikslas buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Laisvę atgavus tarsi įgyvendinta tai, ko siekė partizanų kovose žuvę ir lageriuose užgesę pogrindinės Lietuvos piliečiai. Tačiau „kova už nepriklausomybės atstatymą“ iš tikrųjų yra visuma politinių principų – savotiškas politinis partizanų testamentas, jų mintys ir svajonės apie laisvą ateities Lietuvą. Šiandien jokia politinė jėga ne tik nesiima realizuoti šio palikimo, bet ir nieko apie jį nesupranta. Valstybė iš dalies pripažįsta šią istoriją: piliečiai gauna garbės vardus, apdovanojimus, materialinę paramą. Kai kurie politikai sėkmingai pasinaudoja rezistencijos arkliuku politinei karjerai padaryti, o veiksmais naikina ir kompromituoja visa, kas buvo brangu partizanui ir nelaisvėje kenčiančiam lietuviui.

„Tų dienų iš atminties neišbrauksi…“

Vytautas BAGDONAS

Turi apie ką pasikalbėti susitikę Vaižganto partizanų būrio vado Alberto Nakučio-Viesulo sesuo Irena Bartusevičienė ir brolio sūnus Petras Grucė Autoriaus nuotrauka

Nors Irena Bartusevičienė jau daug dešimtmečių gyvena Kaune, į gimtąjį Malaišių kaimą, esantį Anykščių rajono Svėdasų seniūnijoje, ją traukte traukia. Čia, Malaišių sodžiuje, prabėgo jos vaikystė, čia kiekvienas tėviškės kampelis dvelkia prisiminimais, čia iki skausmo senas, mielas, brangus, pažįstamas kiekvienas kalnelis, miškelis. Čia, Kunigiškių kapinėse, ji gali parymoti prie brolių – partizanų kapų… Buvusi gydytoja, dabar jau išėjusi į užtarnautą poilsį, rašo prisiminimus. Kaip mūsų laikraščiui teigė pašnekovė, „tų dienų iš atminties neišbrauksi, nes kova už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę buvo gausiai apšlakstyta krauju, paženklinta šimtais mirčių…“

Kiek kainuoja Laisvė?

Kęstutis Kasparas

Stanislovas Morkūnas suėmimo metu 1965 m. rugsėjo 29 d. Nuotraukos iš Lietuvos ypatingojo archyvo, asmeninės baudžiamosios bylos

Paskutinieji kovotojai už laisvę – tai XX amžiaus Lietuvos Rezistencijos legenda, klausianti, kur žmogaus galimybių riba? Tai istorijos ne tik apie partizanus, kurie išsilaikė žiauraus teroro sąlygomis dešimtmečius, bet ir apie jų dvasios stiprybę. Apie tuos vienišus žmones, „ginkluotus ir pavojingus“, kurių paniškai bijojo galingiausia pasaulyje blogio imperija, ginkluota atominiais ginklais. Galiausiai šios legendos glaudžiai susipynusios su tikrove, nes dar gyvi tie, kurie šnipinėjo, žudė ir teisė. Atkurtoji Lietuvos valstybė, per triukšmus pripažinusi Antano Kraujelio nuopelnus laisvės kovoje, kartu tebesišvaisto lengvatomis ir pensijomis misiukoniams bei bakučioniams. Šioje rubrikoje norime supažindinti su paskutiniais Lietuvos partizanais ir jų gyvenimo istorijomis. 1965 metais žuvo ne tik A.Kraujelis, bet Žemaitijoje – P. Končius-Adomas, o Vidurio Lietuvoje į nelaisvę pateko S. Morkūnas-Tarzanas. Jo likimą pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo atskleidžia šiame priede spausdinama istorija.

Lukiškių aikštė vis dar laukia laisvės kovų įamžinimo

Jonas Burokas,

LLKS valdybos pirmininkas,
Vilniaus miesto istorinės raidos
įprasminimo komisijos narys

Lapkričio 6 dieną dienraščio „Vilniaus diena“ vedamajame „Lenino vieta – lyg užkeikta“ įdėtos dvi nuotraukos: Tomo Černiševo „Sovietmetis: Lukiškių aikštė nesikeičia nuo tos dienos, kai buvo demontuotas Lenino paminklas“ ir Tomo Raginos „Pažadai: prieš 12 metų buvo padėtas paminklinis akmuo, kuriame iškaltas pažadas aikštėje pastatyti paminklą laisvės kovotojams“. Įvertinus Lauros Čyžiūtės taiklų rašinio pavadinimą, išsamų tekstą bei nuotraukas, peršasi neabejotina išvada, kad Lietuva ideologine prasme beveik nepasikeitė. Jai vadovauja sovietinių pažiūrų veikėjai bei jų ainiai, bendražygiai įsitvirtinę ir Prezidentūroje, Seime, Vyriausybėje, švietimo, mokslo, kultūros, žemės ūkio žinybose, teisėtvarkos ir teisėsaugos institucijose. Jų rankose atsidūrė turtai ir šalies ekonomika. Stebint aikštės erdvę, regis, belieka atvežti iš Grūto parko Leniną, o mūsų švenčių dienomis prie konservatorijos kaip sovietmečiu pastatyti tribūnas, kuriose stovėtų anų laikų veikėjai arba jų ainiai, kurie dėjo raudonus gvazdikus prie „didžiojo“ vado paminklo. Per 17-a nepriklausomybės metų Lukiškių aikštė lyg užkeikta – iki šiol neiškilo monumentas visų epochų kovotojams, žuvusiems už Tėvynės laisvę, nes persidažiusių komunistų bei jų palikuonių protuose tebėra gyvas sovietinės okupacijos užkratas.

Orumo samprata ir Braziūkų miško sodybos aura

Edmundas Simanaitis

Prie paminklo žuvusiems Braziūkų miške. Marija Naujokienė su LLKS padėkos raštu

Didvyriškai žuvę Braziūkų miške

Laikinai ėjusio apygardos vado pareigas Viktoro Vitkausko–Saidoko 1949 m. vasario 19 dienos įsakyme Nr.4 rašoma: „Apygardos atskiros kuopos vadą Šarūną, didvyriškai žuvusį kovoje su žiauriuoju okupantu dėl mūsų brangiosios tėvynės Laisvės ir Nepriklausomybės atstatymo, išbraukti iš Apygardos kovotojų asmeninės sudėties nuo š.m. vasario mėn.10 d.“ (žr. „Lietuvos partizanų Tauro apygarda“, Vilnius, 2000. 346 p.). Tokia pati formuluotė skirta ir atskirosios kuopos vado pavaduotojui Vytautui Naujūnui -Kariūnui. Kartu žuvo dar trys laisvės kovotojai: Jonas Balsys – Aidas iš Ropydų k., Barzdų vls., Vytautas Žemaitis – Šermukšnis iš Žąsinių k., Barzdų vls., Juozas Liogys (Logies Gustav Josef) – Dragūnas iš Šukėtų k., Griškabūdžio vls.

Komunizmo teismas

Istorijos teisme

Nebūsite kankinami,

Nebūsite sušaudyti

Kaip pasiutę

Šunys –

Tik per amžių

Amžius

Būsite prakeikti –

Stoti!..

Teismas eina!..

Užsidaro

Durys…