Kurianti
Lietuva

2013 metai

Iš laiškų

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31, 36, 44,
2013 m. nr. 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 12, 14, 18, 19)

Kun. K. Žitkaus tikybos vadovėlis „Tikiu“ ketvirtajam pradinės mokyklos skyriui (1942 metais Valstybinės leidyklos Kaune išleistas ketvirtasis pataisytas leidimas).

1 klasės mokinės Danutės Žilaitytės parašas vadovėlyje „Tikiu“

Vadovėlyje rašoma apie Lietuvių tautos šventovės – Kristaus Prisikėlimo bažnyčios – Kaune statybą: „Labai daug bažnyčiai padėjo Lietuvos vaikai. Jie savo lėšomis atgabeno iš Palestinos, nuo Alyvų kalno, kertinį pamatams akmenį. Taip pat jie per tėvelius ir mokytojus daug paaukojo sutaupytųjų savo pinigų. Lietuvos vaikų aukomis buvo nupirkta didžioji dalis Prisikėlimo bažnyčios plytų.“ (P. 68.)

J. Aisčio eilėraštis „Lietuvoje“ ir vadovėlio turinys

„Džiaukis, sese, žodžio sielą tu radai...“

Maloni Kolege,

gavęs „Neužmirštuolių skliautą“, varčiau, skaičiau ir džiaugiausi, gėrėjausi, gyriau pats sau ir susitikęs vietinius kolegas, koleges.

Ir kaip vėzdu į galvą ne tik autorei, bet ir jos skaitytojas gavo, kai „Pergalės“ nr. 5 buvo atspausta Donatos Mitaitės (pirmą kartą man girdima „kritikė“), ištisai neigiama, užgaunanti ne tik knygos autorę, bet pašiepianti, pasmerkianti ir visą mirtingąją mūsų vyresniųjų bei jaunesnių poetų kūrybą, neišskyrus nė Putino, Baltrušaičio, Juškaičio, Cieškaitės... Atrodė, lyg kritikė būtų pasamdyta išeivijoje jiems nepatinkančių, ne jų srovės žmonių – akiratininkų ir metmenininkų – suniekinti tokią poeziją ne tik išeivijoje, bet ir Lietuvoje. (Tie super-literatai išleido ir Lietuvoje savo „literatūros vertinimų“ knygą, apie kurią neiškentė tiesaus žodžio nepasakęs K. Nastopka. Bet čia vėl būtų, kita, atskira kalba...).

Kai sekiau V. Daujotytės raštus, pritardamas (ir kai kur ne visai su jos nuomone sutikdamas), ji man atrodė viena iš ryškesniųjų ir objektyvesniųjų literatūros nagrinėtojų gausybėje labai lengvai pasiduodančių viešpataujančiai dvasiai. Bet tai, ką ji parašė dabar (ir atspaudė „Lim“ rugp. 4 d., nr. 3) perskaičiau su nuostaba ir susižavėjimu, kaip ji suprato poezijos prasmę, esmę, estetiką ir baisiai kai kieno nekenčiamą ir puolamą „didaktiką“. Pasidariau to teksto xeroxo kopiją ir laikysiu parankėj kaip poezijos kritikos ir vertinimo katekizmą.

Jau buvau gerokai nusivylęs šių dienų pasimetusia lietuvių kritika. Kai vienas literatas, rašydamas apie nesąmonių, pornografijos srauto knygą kalba kaip apie naujus mūsų beletristikos laimėjimus, kas belieka kitam, norinčiam parecenzuoti „senojo“ stiliaus veikalą? Atsiprašinėja skaitytoją, teisinasi, kodėl jis apie tą knygą rašo, ko ir kaip joje reikia ieškoti, nors iš pirmo žvilgsnio to ir nesimatą. Esą, skaitytojas paėmęs naują knygą, tuojau keliąs klausimą, „kas joje naujo“? Jeigu nieko naujo, jam esą tokios knygos neverta nė į rankas imti... Ir taip man pagailo ir to recenzento ir to „nieko naujo“ neduodančio rašytojo. Abiejų.

Tai, mat, iki ko nuėjom.

Bet, ačiū Dievui, ne visi. Ir ačiū Viktorijai Daujotytei. Ačiū Nastopkai, nepabūgusiam pasakyti tiesos žodį į akis.

Ačiū už autobiografijų tomą (turiu gerą vadovą po paklydusių sielų pasaulį). Taip pat ačiū ir už kitą literatūrą. Viską gavau. Atsiprašau tik, kad nesuskumbu atsiliepti.

Baigiu kai kurias Jūsų eilutes parafrazuodamas:

Skliaute neužmirštuolių baltame
Kas dieną džiaukimės sava gimta žeme.

Gyvenimas – komedija, gyvenimas – drama,
Tarp dilgių geliančių be skundo eidama

Žavėki žodžiu mus ir strofų lengvumu,
Spindėki turinio giliu mintingumu.

Nebeišbraukt kas parašyta, kas
Įduota į skaitytojo rankas,

Padėta į lentyną ateities,
Kur nieks neklaus – poete, kaip jauties?
Tarp korifėjų, fėjų ir kitų
Peiktų, keiktų, girtų ir negirtų...*

Ar verta beminėti kas daugiau?

Baigiau.

Su kolegišku nuoširdumu
Bern. Brazdžionis
1990.8.31.

* Galima suprasti abejopa prasme.

Brazdžionio laiškas Aldonai Puišytei. Kadangi minima ir mano pavardė, dabar jos atsiklausiau. Ji nustebinta atsakė, kad tų metų Lietuvos aplinkybėse, kai prasidėjo sumaištis, šio laiško ji negavusi. Man poeto buvo pridėtas nuorašas susipažinti, kaip jis reaguoja į mūsų literatūrinį gyvenimą. Visą laišką skelbiame kaip išlikusį dokumentą.

Kai Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Patackas parašė, kad poetai eidavo skaityti eilėraščių į paveikslų galerija paverstą Arkikatedrą, aš per spaudą atsakiau – ar visi, nes aš nė verčiamas neidavau. Taip buvau išprovokuotas liudyti. Sužinojau tada, kad antroji neidavo Aldona Puišytė.

Mums, tikintiems, buvo įprasta, kur mes neisime niekada, todėl patys nesiskelbėme.

Didžiai Gerbiamas,

ačiū už laišką. Rašau paskubomis, nes guluosi į ligoninę. Ten gal ir Kalėdas, o gal ir Naujus metus praleisiu. Jau ir mane gydytojai žada pjaustinėti. Ką darysi...

Tad skubu pasveikinti su ateinančiais metais, su šventomis Kalėdomis jūsų visą šeimą.

Pasiunčiau savo naują rinkinėlį „Pučia vėjas į širdį“. Ilgai ir sunkiai ėjo.

Pasiunčiu ir daugiau spaudos. Daugiau parašysiu ir pasiųsiu išėjęs iš ligoninės.

„Keturis vėjus“ duokite, jei yra galimybė, paskaityti B. Railai. Aš juos Jums atsiunčiau. Įdomu, kaip jam atrodys. J. Žlabys-Žengė protestavo prieš tokius darbus, aš jam pritariau.

Už kelių dienų vyksta rašytojų suvažiavimas. Deja, negalėsiu dalyvauti, nežinosiu, kas ten bus ir ar kas gero bus.¹⁷²

Lietuvoje šiuo metu objektyviausias dienraštis – „Lietuvos aidas“ – nušviečia tikrą padėtį. Nors šiaip dar ir silpnokas. Eis po naujų metų „Naujasis Židinys“. Kviečia ir mane tenai parašyti.

Su širdingais linkėjimais – J. Juškaitis
Vilnius,1990.XII.8.

¹⁷² Pagal Loretos Jakonytės knygą „Rašytojo socialumas“ (2005, p. 76, 77) tame suvažiavime svarbiausia buvo rezoliucija „Rašytojas ir Lietuva“, teigusi „literatų pritarimą nepriklausomybei“, kurio suvažiavimas nepriėmė. „Dalis sąjungos narių protestuodami publikavo atskirą pareiškimą su nepriimtojo teksto redakcija, kuriame vienareikšmiškai pabrėžė palaiką nepriklausomybės tikslą ir net užsiminė apie valstybiškai orientuotus kūrybos lūkesčius: Lietuvos rašytojai neabejotinomis politinėmis ir moralinėmis vertybėmis laiko Lietuvos valstybingumo ir nepriklausomybės įtvirtinimą. Šitokiomis vertybėmis grindžiama literatūra šiandien gali teikti atgaivą ir telkti visuomenę okupacijų nualintame krašte. „Lietuvos rašytojų pareiškimas“, „Literatūra ir menas“, 1990, gruodžio 22 (pasirašė J. Aputis, V. P. Bložė, V. Daunys, L. Gutauskas, J. Juškaitis, J. Ivanauskaitė, M. Martinaitis, J. Mikelinskas, N. Miliauskaitė, K. Platelis, A. Ramonas ir kiti, iš viso 67 žmonės).

Pareiškimą, išspausdintą „Literatūroje ir mene“, lydėjo tuometinio LRS pirmininko komentaras, kuriame konfliktinė situacija aiškinta ne idėjinėmis, o buitinėmis priežastimis – esą paskutinėmis suvažiavimo valandomis dalyviai pavargo, skubėjo ir „nesusigaudė“.

Vytautas Martinkus (Dėl Rašytojų sąjungos...), „Literatūra ir menas, 1990, gruodžio 22.

Tačiau šis aiškiai suformuluotas kūrėjo apsisprendimas turėjo atrodyti svarbus tuometiniame politiniame kontekste, kai buvo stiprinamos ir ginamos savos valstybės užuomazgos.“ (L. Jakonytė, 2005)

Suvažiavime dalyvavo Danutė ir paskambino man į ligoninę per direktorių, kad būtina susisiekti su manimi labai svarbiu suvažiavime iškilusiu klausimu. Taip tame pareiškime atsirado ir mano pavardė, o šiaip būčiau atsidūręs tokiu svarbiu klausimu prie „ir kiti“, kaip D. Žilaitytė, pasirašiusi ir ieškojusi manęs pasirašyti.

© 2013 „XXI amžius“