Lietuvos
kultūros
galerija

Iš laiškų

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31, 36, 44,
2013 m. nr. 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 12, 14, 18, 19, 29, 45,
2014 m. nr. 5, 9, 12, 14, 19, 21, 25, 29, 32, 39, 45, 47)

Jonui Juškaičiui, 1999, kovo 10

Malonus kolega,

Pateko į rankas „Apžvalgos“ (š.m. nr. 1), kurioje daugiausia būna politika, ideologija, partijos reikalai... Krikščionys demokratai paprastai nesirūpina nei literatūros, nei rašytojų temomis. Nuo senų (pirmųjų nepriklausomybės dešimtmečių) laikų. Mes, literatai, buvom, kas buvom. Net nei už ačiū, jeigu ir bendradarbiavom jų spaudoje. Sakau „jų“, nes niekad „ji“ nebuvo „mūsų“! Kol dar dienrašty („Ryte“) dirbo Petras Karuža, turėjom, kas mus (prieauglį) globojo, rėmė (t.y. spausdino), davė vietos pasireikšti. (Gan daug mano pirmųjų bandymų net ir beletristikos, tilpo)

Nuo kairiųjų turėjom patys apsiginti, o nuo savųjų (pv. Adomo Jakšto) mus gynė Karuža. P. K. mirus, padėtis pasikeitė, ir už save turėjom „kovoti“ mes patys. O viešos paramos mums negailėjo patys nepartiečiai –  M. Vaitkus, Putinas.²³⁵

Bet tiek to! Tik užsiminus anuos laikus, pačią pradžią, sunku susilaikyti žodžio kito netarus – neatsidusus. Ir palyginti su tuo, kas darosi net ir dabar.

Gerai, kad yra toksai Juškaitis, gal savųjų neperdaug vertinamas, bet užtat ir svetimųjų neįkandamas. Matote, kas ir kaip sutiko „Lyrą ant gluosnio“.²³⁶

Kai rašinyje „Prie reikalo“ pamačiau eiliuotų citatų, spėjau, kad liečiama poezija ir ėmiaus skaityti, kol kas nekreipdamas dėmesio, kas autorius.

Skaitau skaitau ir matau, kad kažkas neįprasto, kad žmogus puikiai išmano, ką kalbąs; o kai priėjau prie teksto, kur liečiami ir mano tekstai, pažiūrėjau, kas autorius.

Taip! Žinoma. Kas daugiau galėtų taip literatūros meną suvokiąs rašyti.

Niekas taip iki šiol nebuvo įsigilinęs į „Poezijos pilnatį“, kurios laidą jau ne kartą, vartydamas, ieškodamas tekstų, esu „apverkęs“. Kad korektūros klaidų šimtai, tai dar nieko, bet kad žodžiai pakeičiami, kad į ilgesnį eilėraštį įdedamas trumpas, tai jau kažkas nepaprasto.

Labai negerai tokia makulatūra, bet, žinoma, geriau negu nieko, negu kad nebūtų išleista.

Bet kad kas nors ir dabar dar neturi vietos visam „Ąžuolui“ spausdinti, tai jau virš visko!

Ačiū, kolega, kuris ne tik paskaitai kito raštą, bet ir rūpiniesi juo.

Kiti, man rodos, kad nebus nė skaitę. Ne tik poetai, bet ir kritikai (išskyrus Kubilių ir dar vieną kitą).²³⁷ Todėl ir jų rašoma istorija tik ant vieno šono ir ant vienos kojos.

Su geriausiais linkėjimais abiem su Danute –

Bern. Brazdžionis

²³⁵ Amžinos ideologų grumtynės su poetais. Prisimenami Adomo Jakšto–Aleksandro Dambrausko (1860–1938) užsipuolimai. Petras Karuža (1908–1933) – katalikiškos krypties poetas. Kunigas ir poetas Mykolas Vaitkus (1883–1973), Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967). „Rytas“ – politikos , ekonomikos ir kultūros krikščioniškas laikraštis, leistas Kaune 1923–1936 metais.

Jaunieji katalikų poetai modernistai dėl jaunystės prirašydavo ir paikysčių, o apie rimtą kunigų kūrybą kartais parašydavo Antanas Maceina ir taip: dvasiškas tėveli, tau teologijos velniūkštis pakišo koją – suklupai, nesugebėdamas nusidėti poetiškai. Aš niekada nesiartinau prie pogrindinės spaudos, nes poezijos meno nebūčiau išsižadėjęs, o dėl to galėjo kilti abipusių nesusipratimų, nereikalingų okupacijos laikais. Kai Jurbarke 1977 metais pirmą kartą nuėjau pas kun. Algirdą Mocių (vėliau buvusį dvasios vadu) su ilgais plaukais, jis nusigando. O tamsaus gymio juodaplaukis būsimasis kunigas Jonas Kastytis Matulionis pasakojo, kad rašytojas Kazys Inčiūra, persekiojimų įbaugintas, kalintas, po jo apsilankymo verkęs per naktį: „Viešpatie, atsiuntė žydą, tas tai tikrai suės“.

²³⁶ Primenamas Valdo Kukulo traktatas „Literatūroje ir mene“ (1998). „Lyrą ant gluosnio“ dar yra recenzavę: Virginijus Gasiliūnas „Laisvosios Europos“ radijo laidoje (1998), Vladas Šimkus „Kultūros baruose“ „Lyros nukabinimas nuo gluosnio“  (1999), Elena Skaudvilaitė „XXI amžiuje“ „Išminties ir sąmojo kupina Lyra ant gluosnio“ (1999, nr. 33), Arnas Ališauskas „Lietuvos ryte“ „Poeto J. Juškaičio publicistikoje metaforos virsta realybe“ (1998 nr. 245), Kęstutis Nastopka  radijo pokalbyje su autoriumi 1998 metais (laida kartota „Iš radijo aukso fondo“). Visas knygas surankiojęs vienintelis nerado reikalo net užsiminti  Aleksandras Krasnovas savo 2012 metais pedagoginiam institutui išleistoje knygoje apie Atgimimo laikų publicistiką.

²³⁷ Ne tik Bernardo Brazdžionio rinktinė „Poezijos pilnatis“ 1989 metais Lietuvoje „Sietyno“ leidyklos buvo išleista su klaidomis. Jų ir kitur netrūkdavo, nemalonių tokiam dideliam poetui. Galima suprasti aplinkybes, bet pateisinti negalima. O ne vienas iš jaunesniųjų poetų kartos per spaudą prisipažino, kad Brazdžionį iš viso sužinoję tik dabar – kai poetas iš emigracijos pirmą kartą parvyko į Lietuvą. Straipsnis apie gausias klaidas leidžiant literatūrą išspausdintas „Apžvalgoje“ (1999, nr. 1, p. 10), perspausdintas  „Šiaurės Atėnuose“ (Jonas Juškaitis, „Prie reikalo“)

Mielieji kolegos Juškaičiai

Nuo trečio tūkstantmečio slenksčio

Siunčiu geriausius linkėjimus –

Bern. Brazdžionis ir Aldona
2000 išvakarėse

O laišką netrukus reiks parašyti ²³⁸

Tūkstantmečio trečiojo sulaukus

Kaip inkstas taukuose gyveno
Dabar ne viens, daug kam sunkus
Tas „menas“ buvo, žmones meno
Naujiems Sokratams juos plikus

Už miesto mūrų it ištrėmus
Giedot „pro patria oremus“
Po gaubtu Viešpaties dangaus
Kiaute nužmoginto žmogaus.

Tačiau ar daug kas raut ims plaukus
Ir atgailot: „ką padariau?..“ – –
Tūkstantmečio trečiojo sulaukus
Gyvent kad būtų kiek geriau.

B. B.
1999–2000

²³⁸ Lietuvoje susitinkant  ir pasikalbant nebuvo reikalo rašyti laiškų. Likę tik sveikinimai arba nuotrupos. „O laišką netrukus reiks parašyti“, – apie atsakymą  į mano 1998 09 08 laišką. Eilėraštį „Tūkstantmečio trečiojo sulaukus“, – poetas įdėjo į laišką.

Mielam kolegai Jonui Juškaičiui ir jo miniatiūrų kūrėjai

Gražių Kalėdų švenčių, sveikatos ir geresnių ateinančių metų Jums ir vargšei Lietuvėlei ²³⁹

Aldona ir Bernardas Brazdžioniai

2000

²³⁹ „vargšei Lietuvėlei“, – ne vien seno žmogaus nuotaikos. Matydamas, kas dedasi „vargšėje Lietuvėlėje“, su ironiškais juokais prasitardavo apie didelę širdgėlą, kad pirmą kartą gyvenime pasijuto tarytum gražiai nutildytas: esame laisvi, parvažiavai, apdovanotas, pagerbtas, išleistas, atgaivinamas – ko dar nepatenkintas, kas Tau, Brazdžioni, dar negerai? Visai teisingai parašyta: „Paskutiniame Brazdžionio poezijos rinkinyje „Šiapus ir anapus mūsų laiko“, išleistame 1997 metais Lietuvoje, atsispindi poeto nuovargis, nusivylimas deklaruotų idėjų įgyvendinimu realybėje bei pasiryžimas išsaugoti atgimusios tautos vienybę“ („Lietuvių literatūros istorija, XX amžiaus pirmoji pusė, antroji knyga, 2010, p. 481).

Jonas Juškaitis – 1999 metų „Poezijos pavasario“ Maironio premijos laureatas

1999 metų „Poezijos pavasario“ Maironio premijos laureatas Jonas Juškaitis ir Bernardas Brazdžionis Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejaus kiemelyje

Gerbiamieji,

Širdingai sveikiname abu, savo ir Danutės vardu noriu parašyti.

Lietuvoje per II-ąją programą Valentinas Strazdelis ruošia laidas apie rašytojus „XX amžiaus lietuvių biografijos.“²⁴⁰ Norėtų paruošti apie Gražiną Tulauskaitę. Prašė mane pakalbinti Jus, gal sutiktumėte ką nors pasakyti, įrašus būtų galima padaryti Los Angeles, jis sakė turįs ten korespondentą pažįstamą.

Aš jam siūliau dar apie J. Jankų, N. Mazalaitę, S. Zobarską, V. Tamulaitį, S. Būdavą... Daugiausia populiarinami su „Metmenimis“ turėję, bet būtų gerai, jeigu būtų pateikta žinių ir apie kitas kryptis, ypač kai apie jas dar beveik nieko per 10 metų nekalbėta arba vos užsiminta.

Tas filmas²⁴¹ per televiziją, kur pavasarį buvo, tik vieną dieną teėjo. Prieš tai buvo slepiamas, o po Brazdžionio išvykimo – dingo...

Laiškų ir sveikinimų iš Jūsų negaunu.

Sudie – J. Juškaitis
2001 12 11

²⁴⁰ „XX amžiaus lietuvių biografijos“ radijo literatūrinėje laidoje esu kalbėjęs apie Juozą Keliuotį, Joną Aistį, Bernardą Brazdžionį, Henriką Nagį, Kazį Bradūną, Marių Katiliškį, Henriką Radauską, Antaną Vaičiulaitį. Turiu pasidaręs įrašus.

²⁴¹ Pasirodžius „Lietuvių literatūros enciklopedijai“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius, 2001) Kaune kilo nepasitenkinimas dėl B. Brazdžionio geriausių rinkinių „Krintančios žvaigždės“ (1933), „Ženklai ir stebuklai“ (1936, „Sakalo“ leidyklos premija), „Kunigaikščių miestas“ (1939, Valstybinė premija) sumenkinimo. Kaip, kur, kada paskui poetui B. Brazdžioniui buvo, ir ne jam vienam, bet su savo retorika jis nusidėjo tik poetiškai, kai kiti vertėsi politine, moraline, ideologine prostitucija, o su savo retorika prisidėjo prie tautos išdavystės ir totalitarizmo. Esą juos vertusi okupacinė valdžia. Bet jie patys buvo toje valdžioje ir vertė kitus. „Ir ne baltas kaip vyšnios viršūnė / Ir ne žydras, kaip žydras dangus, / O daugiau panašus gal į šunį / Per pasaulį keliauja žmogus.“ – o toliau susiraskite patys. B. Brazdžionio adresas Amerikoje ilgą laiką buvo „California, Vista“. Teisingiau – vietos, kur jis ūkininkavo pats, bet ir tada nė vienam neadresavo eilėraščių. O „Vaidilą Valiūną“ išprovokavo okupantai ir jų talkininkai.

Iš Kauno man paskambino Petras Palilionis ir pakvietė dalyvauti sumanytame dokumentiniame filme apie B. Brazdžionį „Vėtrose nepalūžęs“ (režisierius Vytautas Balsys). Sutikau nesigilindamas, atsakiau, kad kalbėsiu apie B. Brazdžionį ką visada kalbėjau, kalbu ir toliau kalbėčiau. Matyti ir iš komentarų bei publikacijų. Režisierius pasikvietė ir mane, trečiąjį dalyvį, prie pavasario alyvų Žvėryne. Filmas po kelių parodymų dingo. Abiejų filmų „Bernardo Brazdžionio sugrįžimas“ (per tiek metų kai kada „išdarinėjant“) ir „Vėtrose nepalūžęs“ kopijas režisieriai man padovanoję. O į sovietinę dokumentiką po šitiek metų kai kada tenka pažiūrėti kaip į nekarikatūrinamą karikatūrą.

2014 metų „Poezijos pavasaryje“ latvių poetas Knuts Skujenieks (beje, jo tėvas Emilis Skujenieks nepriklausomybės laikais į latvių kalbą yra išvertęs geriausių B. Brazdžionio eilėraščių rinkinėlį) kalba apie Justą Paleckį poezijos pavasario kelionėje pasipasakojusį epizodą, kuriame „jis pasirodė politiškai labai nepatikimas“. Australijoje „pas jį atėjo žmonės, kaip jis manė, paprašyti autografo. Tačiau vėliau išaiškėjo, kad tai Australijos lietuviai jam pakišo pasirašyti antisovietinį pareiškimą. Bet tada J. Paleckis jau nebeužėmė oficialių pareigų (p. 116). Kiek atsimenu, po to juoko, apie kurį kalbėjo radijai, J. Paleckis kaip tik ir neteko „oficialių pareigų“. 1966-1970 metais jis buvo SSRS AT Tautybių tarybos pirmininkas. Vieną vakarą pasigirdo rūstus „Soobščenije TASS“ (TASS’o pranešimas) per televizijos laidą „Vremia“ („Laikas“): Paleckis atleidžiamas iš SSRS AT Tautybių tarybos pirmininko pareigų, kad „atidžiau žiūrėtų, ką pasirašo“. Australijos lietuviai, paprašiusieji autografo, po to per Pasaulio lietuvių bendruomenę surinkę ar ne dešimt tūkstančių protesto parašų ir įteikė Jungtinių Tautų organizacijai apie Lietuvos okupaciją, o pirmasis pasirašęs buvo J. Paleckis. Aš tada gyvenau kaime ir pats per „Amerikos balsą“ girdėjau. Būtų ne pro šalį, kad LRT radijas trečiadieniais laidose „Iš „Amerikos balso“ archyvų“ (jeigu perduota Lietuvai) šią laidą pakartotų. Ypač todėl, kad J. Paleckis ir pats buvo poetas. Pavyzdys dabartiniams...

Esat vienas iš nedaugelio, meilėje kaip saugąs mus – su neapsakomu dėkingumu ir meile.

Bern. Brazdžionis, 2002 ²⁴²

²⁴² Parašyta 95 metų jubiliejaus proga ant atspausto lankstinuko.
Mano pavardė pažymėta.

© 2014 „XXI amžius“