2006 metai

Pavojų kelia ne agresija, o depresija

Į „XXI amžiaus“ klausimus atsako buvęs Lietuvos Respublikos Atkuriamojo Seimo pirmininkas, dabar Europos parlamento narys Vytautas Landsbergis

Europos parlamento narys Vytautas Landsbergis sako, kad didelį pavojų žmonių dvasiai ir tautos tapatybei dabar sudaro ne agresija, o depresija, visuomenės nuteikimas priimti bet ką.

Į Sausio 13-osios agresiją vedė ne vienas totalitarinės sistemos, į savo sferą įtraukusios daugelį tautų (ir šalių), išskirtinis imperinis požymis. Kokie buvo 1990 m. kovo 11-ąją nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos atsiskyrimo nuo SSRS ypatumai?

Mes laikėmės labai aiškių nuostatų, kad tai jokiu būdu ne „atsiskyrimas“, – atseit dalis valstybės atsiskiria, išeina iš jos sudėties, – bet Lietuvos valstybės, kuri teisiškai nebuvo SSRS dalis, o tiktai okupuota ir jėga įjungta (inkorporuota), tolesnis buvimas vėl pagal savo pačios suverenumo teisę, savo konstituciją ir įstatymus. SSRS tegul sau žinosi, pasiūlėm atitaisyti Stalino nusikaltimus, normalizuoti santykius. Jie norėjo mus laikyti separatistais, neteisėtai ardančiais imperiją, tačiau pasaulis priėmė mūsų nuostatą – taikų išsivadavimą ir ankstesniosios Vasario 16-osios valstybės tęstinumą nuo (1990 m.) kovo 11-osios.

Dvasia įveikė imperijos tankus

Kun. Robertas Grigas

Kovoje dėl Nepriklausomybės visada aktyvi buvo ir katalikų bendruomenė bei jos dvasios vadovai kunigai. Daug jų dalyvavo Atgimime ir Sąjūdyje prikeliant tautą į laisvę. Tarp tų kunigų aktyviausi buvo Robertas Grigas, Alfonsas Svarinskas, Algimantas Keina, Bronius Antanaitis, Pranciškus Račiūnas, Vaclovas Aliulis, Rokas Puzonas, Lionginas Kunevičius, Alfonsas Bulota ir kt. Šiandien spausdiname trijų kunigų mintis Sausio 13-osios 15-ųjų metinių proga.

Kartu saugokime Lietuvą

Mons. Alfonsas SVARINSKAS

Minime tragišką, bet didingą savo Tėvynės pergalę, dvasios pergalę prieš materiją ir pyktį, žmones, šarvuotus malda, giesma ir daina – prieš sovietų tankus ir neapykantą.

Kaip ir per visą kruviną bolševikų okupaciją, taip ir per Sausio 13-ąją prieš mus buvo Hamleto klausimas: žūti ar būti? Ačiū Dievui ir Lietuvos kovotojams – išlikome. Tvirtai tikinti tauta apgynė savo laisvę ir nepriklausomybę. Tiesa, dar nevisiškai, nes ateityje mūsų laukia ilga kova už galutinę pergalę. Lemiamoji kova jau prasideda.

Kaip gera per šventę prisiminti netolimą praeitį, faktus ir detales, kurios laikui bėgant pamažu blėsta iš mūsų atminties. O kiek išlieta prakaito, ašarų ir kraujo! O iš kitos pusės – kiek gauta Dievo malonių!

Kodėl susvetimėjome Tėvynėje?

Kun. Algimantas KEINA

Jau praėjo 15 metų nuo tragiškos ir herojiškos Sausio 13-osios. Manau, būtina nuolat sugrįžti prie anų dienų visiems: dalyvavusiems tų įvykių sūkuryje, žuvusiųjų artimiesiems, nukentėjusiems, stebėjusiems per televiziją ir jaunajai kartai, kuriai tada tebuvo 10-15 metų. Gimusieji vėliau turėtų žinoti, kad tai buvo lietuvių patriotų heroizmo, o okupantų niekšybės dienos.

„Nežinau, kuriuo keliu pasuks kiti, bet man - duokite laisvę ar mirtį“ - rašė P.Henry. Kodėl? Atsakymą pateikia G. Mažini: „Aš myliu laisvę labiau už tėvynę, nes tėvynė be laisvės - kalėjimas“. Šias mintis patvirtina ir mūsų Tėvynės likimas. Ir šiandien yra apie 30 proc. žmonių, sakančių: „Man buvo gera bolševikų nelaisvėje“. Tai suprantama.

Sausio įvykius prisimenant

Kazimieras Dobkevičius

SSRS desantininkai Vilniuje 1991 m. sausio 11 d. užima Spaudos rūmus

Lietuvos ateities likimas sprendėsi 1991 m. sausio 13-osios tragiškų įvykių verpete Vilniuje, prie parlamento rūmų, prie Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto pastato ir daugelyje kitų vietų. Šimtatūkstantinė minia žmonių glaudžiu žiedu apjuosė Lietuvos Atkuriamojo Seimo rūmus. Prof. Vytauto Landsbergio dokumentų rinkinyje apie Sausio 13-osios įvykius, pavadintame „Atpirkimas. Sausio 13-oji dokumentuose“ ( 2004 m.), pateikta daug istorinių dokumentų su komentarais. Pasak prof. V.Landsbergio, „daugiau tiesos yra geriau, o geriausiai liudija dokumentai. Tebūnie mažiau baltų dėmių. Ateis laikas, ir bus atlikti tikri istoriniai tyrimai, nekenktų ir baudžiamieji. Jau dabar aiškėja buvus tikrą sąmokslą. Ką gali žinoti, gal teisingumas atsigręš ir į didžiuosius agresijos ir žudynių kaltininkus, tebegyvenančius užsieniuose, tad ir jų vaidmenį tenka priminti. Paskelbus dokumentus, kai kurie dalykai skamba tarsi apie nūdieną“.

Lietuvos Nepriklausomybės pašvaistė

Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karybos istorijos skyriaus vyr. mokslinis bendradarbis Algimantas Daugirdas:

- Tai stebuklinga lietuvių tautos pergalė. Dievas buvo su mumis. Pasaulis negalėjo atsistebėti, kaip beginklė, susitelkusi tauta kovojo su klastinga jėga - komunistų karine mašina, kuri buvo įpratusi šluoti viską, kas gyva, nuo savo kelio. Ačiū Dievui, užspringo karinė mašina, suglumo net sadistai - sovietiniai kareiviai. Tą atmintiną naktį buvau prie parlamento kartu su 60-tūkstantine lietuvių tauta, glaudžiu žiedu juosusia mūsų valstybės širdį parlamentą. Niekas net negalvojo skirstytis, negalvojo apie mirtį. Mes buvome tokie stiprūs dvasia, kad priešas pabūgo. Amžina šlovė žuvusiesiems.

Sausio dienos visada primins

Prikėlė Sąjūdis

Iš mūsų tautos atminties niekad neišblės kruvini Sausio 13-osios įvykiai, nors praeitų ne viena dešimtis ir dar daugiau metų. Apie tai nemažai parašyta, papasakota prisiminimų žmonių, dalyvavusių tuose įvykiuose, regėjusių sovietų kareivų išpuolius ir lietuvių patriotų žudynes. Gyva versme tada judėjo Vilnius, Kaunas, kiti Lietuvos miestai, miesteliai, kaimo vietovės.

Kraujas ir žodis

Jonas JUŠKAITIS

KRAUJAS pralietas. Praliejo tie, kuriems akyse tamsu nuo kraujo, dar jo nepraliejus. Nuo tavęs bus, kraujau, žemėje tamsu... Gal esame raudonoje kraujo prieblandoje tarp saulės nusileidimo ir sutemų? Todėl susimąstykime apie pasyvų pasipriešinimą. Jeigu jo reikėtų. Mes - nepertraukiama grandis tautos kartose, o mūsų niekas nepakeis. Už mus pražuvę paliko įsakymą: mokykimės dirbti ir gyventi pavojuje.

Laukimo laukas

Sausio 13-ajai atminti

Tą sausio naktį pašaukta Tėvynės
Tauta įaugo į Laukimo Lauką,
O giesmės maldos dangų apkabino.
Dangus tik vienas šitą tautą saugojo.

Ir klausėsi laužų šviesoj pražilęs.
Paskui senos pilies vartus atkėlė,
O iš tenai balti balti vaidilos

Sargybon stojo. Meilės bylą

Neišdildomi prisiminimai

apie žuvusiųjų prezidentą Joną Žemaitį-Vytautą

Kazimieras Dobkevičius

Jonas Žemaitis-Vytautas

Nėra pasaulyje šalies, kurioje būtų abejojama, kad ginti tėvynę – garbinga pareiga. Europai einant vienijimosi keliu, tautinė valstybė tampa nebepopuliari, tačiau jos idealams paaukoję savo gyvybes partizanai Lietuvoje bus minimi ilgus amžius, nors kai kas norėtų tą atmintį ištrinti. Partizanams nuolat prikišama, kad jie pasirinko ginkluotą kovą, ir visai pamirštama, jog, raudonosios armijos daliniams įžengus į Lietuvą ir iš karto pradėjus vyrų gaudynes bei civilių gyventojų žudymą, nesmurtinis pasipriešinimas vargu ar buvo įmanomas. Gajus ir sovietmečio stereotipinis teiginys, kad partizanai siekė atkurti autoritarinę Lietuvą su visa ikikarinės valstybės valdymo sistema. Tačiau visuose, be išimties, partizanų dokumentuose deklaruojamas demokratinės parlamentinės respublikos atkūrimas. Pagal LLKS tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją, jos valdymas būtų grindžiamas 1922 metų Konstitucija (nors šią tezę kritikavo vienas žymiausių pogrindžio ideologų Juozas Šibaila, baiminęsis, kad, nepripažinus 1938 metų Konstitucijos, bus nutrauktas valstybės tęstinumas).

Reformas užbaigs jaunoji karta

Plk. Algis VAIČELIŪNAS

Praeitų metų gruodžio 17 dieną sukako 55 metai nuo brigados generolo Jono Juodišiaus žūties bolševikų konclageryje Abezėje (Komijos Respublika). Deja, ši skaudi sukaktis liko nepažymėta. Žemiau spausdinama plk. Algio Vaičeliūno (dabar brigados generolas), Vyčio kryžiaus ordinio kavalieriaus, tuometinio Karo akademijos viršininko, kalba buvo pasakyta akademijoje prieš penkerius metus, minint brig. gen. J. Juodišiaus 50-ąsias žūties metines. Taip bent iš dalies kompensuosime savo apsileidimą.

Lietuvos vėliavos diena

Zigmas Tamakauskas

Greitai prašuoliavo metai, užversdami dar vieną žmogaus gyvenimo puslapį. Naujųjų metų puslapio pirmoji eilutė žymi labai prasmingą datą – Lietuvos vėliavos dieną. Juk tai mūsų vėliava, mūsų meilė ir pasididžiavimas! Ji mūsų valstybės simbolinė išraiška, tautos ir valstybės skiriamasis simbolis.

Lietuvių vėliava pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose abstrakčiai, nenurodant jos išvaizdos, paminėta XIV a. pabaigoje Vygando Marburgiečio kronikoje aprašant lietuvių kautynes su kryžiuočiais prie Veliuonos, tuomet vadintos Bajerburgu, pilies. Jano Dlugošo Žalgirio mūšio aprašyme minima, kad Vytauto atvesti pulkai turėjo raudonas vėliavas su baltu raiteliu ant bėro, juodo ar obuolmušio – su apskritomis dėmelėmis – žirgo. Taip pat pažymimos vėliavos su Gediminaičių stulpais. Kiek žinoma, Lietuvos herbinės vėliavos nuo XVI a. antrosios pusės buvo trijų spalvų. Didžiosios Kunigaikštystės, Vilniaus vaivadijos ir jos apskričių – pavietų vėliavos turėjo raudoną spalvą, Lietuvos didžiojo etmono, Trakų vaivadijos su jos pavietais vėliavos buvo mėlynos, o Žemaitijos – baltos. Visų vėliavų pagrindinėje pusėje buvo vaizduojamas valstybės herbas.

Reformas užbaigs jaunoji karta

Plk. Algis VAIČELIŪNAS

Praeitų metų gruodžio 17 dieną sukako 55 metai nuo brigados generolo Jono Juodišiaus žūties bolševikų konclageryje Abezėje (Komijos Respublika). Deja, ši skaudi sukaktis liko nepažymėta. Žemiau spausdinama plk. Algio Vaičeliūno (dabar brigados generolas), Vyčio kryžiaus ordinio kavalieriaus, tuometinio Karo akademijos viršininko, kalba buvo pasakyta akademijoje prieš penkerius metus, minint brig. gen. J. Juodišiaus 50-ąsias žūties metines. Taip bent iš dalies kompensuosime savo apsileidimą.

Geležinio Vilko simbolis

Balys URBONAS,

Laisvės kovų dalyvis

Mūsų dienomis, kai civilizacija ryja ir praryja daug brangių pasaulio tautų tradicijų, išlieka labai svarbi simbolių prasmė. Aktualu šitai ir Lietuvai. Ir ekslibrisai, ir emblemos, ir daugybė įvairių sutartinių ženklų, naudojamų praktiniame gyvenime, ne tik mus informuoja, bet, įsirėždami į regimąją, na, į tą vienadienę atmintį, kai kurie išlieka ir ilgiau. Ilgiau išlieka tie simboliai, kurie įsirašo į mūsų istorinę atmintį. Pavyzdžiui, kokį didžiulį darbą atlieka dailininkas A.Šakalys su savo pašto vokais! Taigi ženklus, atspindinčius tautos ir valstybės įsimintinas idėjas, vadiname reikšmingais simboliais. Todėl labai svarbu šioje lėkštoje, lekiančioje, rėkiančioje, laimei, ne viską apžiojančioje civilizacijoje idėjinių simbolių prasmė. Dėl to ir klausiu: kiek gi svarbus ir brangus mums Geležinio Vilko simbolis?