Lietuvos
kultūros
galerija

Iš laiškų

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31, 36, 44,
2013 m. nr. 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 12, 14, 18, 19, 29, 45,
2014 m. nr. 5) 

Jono Juškaičio eilėraščių rinkinys „Ir aušros, ir žaros“ (1962) ir pirmasis jo eilėraštis „Žemė“

2009 m. vasario 5 d. paminėtas Vilniaus Arkikatedros atšventinimo 20-metis ir išleistas atminimo medalis su šv. Kazimieru

Gerbiamieji,

mums su Danute tikrai buvo liūdna, kada išgirdome apie Jūsų dukters Saulės Teresės mirtį. Išgirdome netikėtai, sužinojome, kad Jūsų jau Lietuvoje nėra, staiga išvykote. Liepos mėnuo man buvo baisokas, nes teko prasirgti stuburo sena liga, supūtus vėjui per karščius ir sunkiai kilnojant, kas man uždrausta. Gali paliudyti A. Rūta, kada netikėtai ją sutikau Rašytojų sąjungoje. Žinojome, kad būsite dar ir rugpjūčio mėnesį, todėl ruošiausi susitikti. Galima buvo ir liepos mėnesį, vis atvažiuodavau savaitgaliais iš savo gydyklos į Vilnių, „Naujojo dienovidžio“ redakcijoje porą kartų kalbėjausi su redaktore Žemaityte, kuri man minėjo – atvažiuoja Brazdžionis, nori susitikti. Prašiau, kad man paskambintų – kada. Kai aš skambindavau – atsakydavo, kad buvote, bet jau Kaune. Taip laukiau rugpjūčio. Kai man skambindavote gal apie vidurį savaitės, tai tikrai nebuvome su Danute Vilniuje.¹⁸¹

Būtų daug apie ką verta buvę pasikalbėti. Maždaug apie tai, ką parašėte. Pasiunčiu „Lietuvos aido“ vieną numerį su mano straipsneliu „Vaičiulaičio trauka“. A. Vaičiulaičio mirties proga paminėjau ir Jus, nes, kai tik išvykote į Ameriką, „Literatūroje ir mene“ tuoj pasirodė kažkokio pusmokslio ar pusgalvio¹⁸²  straipsnelis, kuriame užkabino Jus. Tą laikraštį, tikriausiai, skaitote ir gaunate. Kitame numeryje prieš jį protestavo G. Cieškaitė ir A. Puišytė. Aš atsakiau į to nemokšos rašinį „Lietuvos aide“. Atvirai pasakysiu – „Literatūroje ir mene“ atsisakiau bendradarbiauti iš viso (...). Rašytojų sąjunga taip pat man tolima, būnu  tiktai iš reikalo (...).

Laukiu, kuo pasibaigs suruoštas romanų konkursas. Jeigu ten bus tokių, kurie liaupsino bolševizmą, tai bus dar viena pamoka. Jau viena buvo – pjesės premijuotos. Laimėjusių laurus tarpe už dolerius tie, kurie už rublius anksčiau išvadino išeiviją vanagais. Jie ima dolerius ir šaiposi iš katalikų – panaudoja savo komunistuojančiai spaudai leisti. Tegu. Nenoriu kištis į išeivijos gyvenimą. Kai jūs ten kivirčijatės savo tarpe, tai jūsų reikalai, aš siekiu bendro takto, visus gerbti, kurie ką nors padarė ar daug padarė, nes man, jaunesniam, tie kivirčai tolimi. Tačiau intelektualinio padorumo Lietuvoje trūksta.

Dėl „Naujojo dienovidžio“. Tas laikraštis taip pat vartėsi kūliais pagal konjunktūras dėl jo redaktorės. Jeigu ji būtų aukštesnio intelekto, būtų laikraščiui gerai. Iš pradžių, kai buvo sumanyta jį leisti, ji telkė bendradarbius, aš daviau taip pat eilėraščių, paklausėme ne vieno, kas bendradarbiaus. Kai pasirodė ir pirmuose numeriuose kaip stulpai stovėjo buvę kagėbistai, mes kiti išlakstėme. Pasakėme tiesiai redaktorei – eik su jais. Tada laikraštis tiek smuko, jog buvo benustojąs eiti. Paskui, nežinau kokiu būdu, pradėjo remti Katalikų akademija, vėl sugrįžome ir patarėme redaktorei rašyti apie literatūrą, kaip atsvarą „Literatūrai ir menui“¹⁸³ (...)

Dėl „Poezijos pavasario“. 1991 m. buvau redkolegijoje ir mačiau, kaip šis leidinys buvo norimas sužlugdyti, kadangi tais metais sukako daugeliui dešiniųjų ir išeivijos rašytojų jubiliejai, kuriuos aš, kaip ir kitais, „socialistinių realistų“ metais, kiti minėjo, užsispyriau paminėti. Visi laukė sausio 13-osios ir tikėjosi, kad maištas pavyks, todėl ir „Poezijos pavasarį“ „išvežėme“ trys žmonės, po leidyklos koridorius vaikštant enkavedistams. Kai maištininkai sausio 13 d. pralaimėjo, visi šoko dėtis patriotais, kovotojais, visi, kurie sąmoningai žlugdė. 1992 m. į jo redakciją buvau M. Martinaičio kviečiamas, bet atsisakiau dalyvauti – pasakiau tiesiai: linkiu šiam leidiniui sėkmės, bet aš nedalyvausiu jame niekada po to, ką mačiau tais metais, kai buvau redakcijoje. Šiemet asmeniškai kreipėsi į mane Ališanka, kad duočiau eilėraščių. Atsisakiau. Tai nereiškia, kad kitiems nelinkiu ten bendradarbiauti. Pernai pats daviau Saulaitytės, Rūtos eilėraščių, bet aš nedalyvausiu. Tai mano grynai asmeninis reikalas. (...)

 Dar norime stiprinti krikščionių demokratų savaitraštį „Apžvalgą“. Eina redaguoti J. Mikelinskas, bursime inteligentiją. Prieš kelias dienas mirė J. Žlabys-Žengė. Parašiau apie jį „Lietuvos aide“, parašysiu dar „Metuose“. Parašiau, kad man verčiau su paskutiniu Lietuvoje keturvėjininku, seniausiu mūsų poetu, negu su jaunųjų nihilizmu. Su J. Žlabiu teko man daug kalbėtis, katorgas atlaikęs jis gyveno varge, bet laikėsi išdidžiai, priėjo prie Dievo, mirdamas pasišaukė kunigą, buvo šv. Mišios, palaidojo Žagarėje su kunigu. Visi keturvėjininkai buvo ateistai arba intiferentai, o jis vienas, neišsižadėjęs savo keturvėjybės iki mirties, pasakė, kad visą gyvenimą galvojo apie Dievo buvimą, o dabar nori numirti su katalikų Dievu.

Galėčiau daug prirašyti, bet ir taip daug prirašiau. Gaila, kad neteko susitikti ir pasikalbėti. Dabar, kada Lietuvą komunistai vėl varo į bankrotą, Rusija vėl paskelbė užmaskuotą ekonominę blokadą, nesilaiko pasirašytų sutarčių (ištikimai laikėsi tik vienos – Stalino su Hitleriu), turėsime sunkią žiemą, nežinau, kaip išgyvensime, net ir laišką parašyti bus prabanga, nes nuo spalio 1 d. už laišką į užsienį reikės mokėti 15 rb. Tai jau ne mano kišenei.

Su Ale Rūta buvome susitikę, pietavome kartu aš ir Danutė, jos pakviesti, „Neringos“ kavinėje, ten pasikalbėjome apie porą valandų.

Atjaučiame Jūsų nelaimę ir pasiliekame toliau nuoširdūs gerbėjai. Tikėkimės, kad Dievas duos susitikti kitais metais. O dabar – neriuosi į darbus, nes daug apie ką turiu čia parašyti. Nėra kada atidėlioti, nes gali žmogus ir nespėti.

Sveikina širdingai Danutė.

J. Juškaitis
Vilnius, 1992.IX.12

P. S.  Gal ką nors galėtumėte atsiųsti P. Rimkūno, kokį nežinomą ar nespausdintą kūrinį ar ką apie jį: bus kitais metais jubiliejus „Naujajame židinyje“, minėsime, aš apie jį parašysiu.

¹⁸¹ Ši publikacija ruošta vasario pradžiai, tačiau dėl spaudos aplinkybių išeina pabaigoje. Ano laiko situacijoje laiškai apsikeisdavo, ateidavo pavėluotai, todėl neišvengta pasikartojimų ir nereikalingų nukrypimų. Dabar (...) pažymėta viena kita vieta, kur nėra reikalo plėstis, kai esmė nusakyta. Laiškai yra privatus ir asmeniškas dalykas, bene svarbiausia parodyti dviejų žmonių iš skirtingų pasaulių bendravimą, darantį poveikį. Pasižiūrint į kelių mėnesių Ukrainos ugnis, išgyvenus mūsų pačių ugnis, atmintyje iškyla visa mūsų to meto sumaištis, išlikusi spaudoje ir dokumentikoje. Užtenka prisiminti nebent kokią kaip ypatingą. Pavyzdžiui, norint paminėti LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO TARYBOS 1949 M. VASARIO 16  d. DEKLARACIJĄ, Vilniuje neatsirado salės. Sutiko įsileisti tik Dailės institutas. Rašytojų sąjungos pirmininkas buvo renkamas iš vieno žmogaus, kitaip esą bus nutraukta parama. Arba dar vėliau – Lietuva pirmoji ratifikavo Europos sąjungos Konstituciją, o po to kitos valstybės ją atmetė. Lietuvoje per visą dvidešimtmetį vyko lyg nesibaigiantys rinkimai. Dabar surinkti 300 tūkst. parašų referendumui. Tai daug, labai nelaukta ir netikėta. Tai rodo, kad Lietuvoje ne viskas gerai, kaip ir Europos sąjungoje. Popiežius Pranciškus visam pasauliui prakalbo apie „tironiją“. Nereikia stebėtis nė pačių laiškų kalba, kai Lietuvai buvo nelengva. Laiškai, dienoraščiai, dokumentika yra autentiškiausi liudijimai, atspindintys ne tik žmonių nervingumą ar nuovargį, ypač asmeninėms tragedijoms sutapus su visos valstybės sunkiaisiais laikais.

B. Brazdžionio laiškas, datuotas 1992.X.29 (jis bus spausdinamas kitame numeryje), gautas be jo parašo. Rankraščio numeruoti tik 3 ir 4 puslapiai, įterptas nenumeruotas mašinraščio puslapis, pirmą kartą per visą susirašinėjimą antroje voko pusėje yra du vos įskaitomi antspaudai ir keturkampis pašto spaudas lietuvių ir rusų kalbomis „polučeno v povreždionnom vidie“  (gautas pažeistas), paštininko parašas ir data – 92.11.20. Popierius, raštas – B. Brazdžionio, adresas pasodrintas ir pirmąkart užrašytas ne mano pašto indeksas – 3000 Vilnius. Nors iš LYA gautoje pažymoje nurodoma, kad susirašinėjimas sovietinio saugumo buvo sekamas, bet iš visų gautųjų laiškų šis toks vienintelis. Apie padėtį Nepriklausomoje Lietuvoje dabar paskelbta nemažai dokumentų, išleista nemažai knygų, liudijimų. Siūlyčiau perskaityti kad ir Seimo krašto apsaugos reikalų komiteto buvusio pirmininko Algirdo Juozo Katkaus „Nuo saulėtekio iki sutemų“.

Teko būti Lietuvos nepriklausomybės laikų liudytoju ir dalyviu. 2009 m. vasario 5 d. iškilmingomis šv. Mišiomis paminėtas Vilniaus Arkikatedros atšventinimo 20-metis ir išleistas atminimo medalis su šv. Kazimieru. Kardinolo prašymu ir Arkikatedros administratoriaus kun. Roberto Šalaševičiaus kvietimu ta proga bažnyčioje kalbėjau, kad per visą okupacijos laikotarpį išniekintoje ir apiplėštoje Arkikatedroje nesutikau dalyvauti jokiuose renginiuose, net savo eilėraščius atsisakiau skaityti, nors ir buvau primygtinai raginamas.

B. Brazdžionis, vienas didžiausių lietuvių poetų, be svyravimų išliko krikščioniško ir lietuviško nusiteikimo, jo gyvenimas, laikysena ir kūryba – sutapę. Priverstinėje emigracijoje atsidūrė po brandžiausių savo kūrybinių atradimų. Okupuotoje tėvynėje likusiems jauniesiems, išauklėtiems Nepriklausomybės dvasia ir pradėjusiems rašyti buvo nelengva. Partizanų, Sibiro tremtinių į rankas patenkanti kūryba nebuvo gausi, lietuvių klasika laikė stipriai, bet reikėjo ir savo žodžio. Salomėja Nėris, nesant galimybių literatūrologams rašyti apie visus, išnagrinėta kiek tik galima, bet ir be nelemtųjų poemų daug jos eilėraščių, kad ir „Mes Suvorovo narsiuosius karžygius matėme“  (įžengiančius pro Aušros Vartus), o kadaise tie „karžygiai“ išgriovė Valdovų rūmus ir jų „narsumui“ buvo pastatytos Vilniaus Kalvarijų koplyčios, sovietiniais laikais išsprogdintos. Su talentingiausiais sovietiniais poetais Eduardu Mieželaičiu ir Justinu Marcinkevičiumi, bent man, buvo nepakeliui ta linkme, kurią Mindaugas Tamošaitis aprašė monografijoje „Didysis apakimas“. Išeivijos žymiausi poetai, žemininkai, lankininkai ir bežemiai, nors ir buvo žinomi iš gaunamų knygų, tačiau su savo atsiminimais jie atsidūrė pasaulyje, apie kurį Juozas Girnius savo knygoje „Žmogus be Dievo“ rašė – „netikėjimas pirmą kartą Vakarų istorijoje iškyla kaip filosofinė minties sistema ir organizuota gyvenimo jėga“ (p. 539).

Išsirašantis B. Brazdžionis taip pat atrodė nebe tas. 1955 metais universitete pateko jo vienas 1954 metais išleistas rinkinys „Didžioji kryžkelė“. Paradoksas – bet mane kaip tik šis rinkinys paskatino tvirtai laikysenai ir savojo kelio ieškojimui. Pasaulis buvo atsidūręs šaltajame kare, priešingos jėgos laikėsi tik ginklavimosi varžybomis. B. Brazdžionis tą istorijos tarpsnį pavadino didžiąja kryžkele. Kas laukia žmonijos, kurioje po karo ir toliau vyksta tokie dalykai, jog, anot poeto, „Didžiojoj kryžkelėj pasaulis visas su manim“, kai „Ir tau, juokingas velniau nuo bokštelio Notre Dame/  Ar tau nesisuka į žemę žiūrinčiam galva.“  Tokie žodžiai ir stebinanti poeto laikysena skatino ieškoti savo kelio, savitos poetikos, kalbos ir vaizdų sistemos, ritmikos, dikcijos, net rimų, pasiduoti neturime teisės.

2014-ųjų „Metuose“  (nr. 1, p. 79-89) rašiau apie K. Donelaičio poveikį „Nesibaigiantis Donelaitis“. Jurbarko gimnazijoje mane pradėjo veikti K. Donelaitis, J. Aistis, H. Radauskas, visai ne J. Baltrušaitis ar R. M. Rilkė, kaip dabar kai kur minima, net man klausinėjamam neprisipažįstant, studijuojant tiesiog uždegė cituotieji B. Brazdžionio žodžiai.

1962 metais išleista mano pirmoji knygutė „Ir aušros, ir žaros“, jos pirmasis eilėraštis „Žemė“ (1960), apie kurį 1961 metais jaunųjų seminare Alfonsas Maldonis buvo beprabyląs kaip apie nepaprastą kontrastą, kai visą pasaulį savyje suėmęs žmogus ieško pėdai žemės, stovėdamas savo tėvynėje ir jausdamas savo istorijos klodus, bet (kaip rašiau atsakyme į Šv. Kristoforo gimnazijos klausimyną, sumanytojų pasiūlytą į bernardinai.lt), seminaro vadovas Juozas Macevičius pakelta ranka nutildė. „Dangaus balta šviesa ant kaktos“ – aiški užuomina į Dievą, žemės pėdai ieško partizanai miškuose, tremtiniai Sibire, išeiviai po visą pasaulį ir mes išlikusieji varguose savo tėvynėje. Šio eilėraščio yra penki variantai, visi paskelbti. Kai kurie – su nežymiais pakeitimais, priderinant prie rinkinių kontekstų, bet neišsižadu nė vieno (kaip nurodžiau knygoje „Tolimos dainos. Lyrika“ , 2006, „Pastabų trupiniuose“).

Mano eilėraštį „Raudoni miestai“ kadaise Antanas Masionis, aptardamas poezijos ir dailės santykius, minėjo kaip nuspalvintą vaizduotės. Po „Nesibaigiantis Donelaitis“, o ir anksčiau, turėjo būti aišku kiekvienam, kas tie raudoni miestai. Būdamas kariuomenėje Įsrutyje apie K. Donelaičio žemės likimą tegalėjau parašyti tik du eilėraščius –„Raudoni miestai“ ir „Mažoji Lietuva“, daugiau man buvo nepakeliama. O 2012 metais išleistajame mano rinkinyje „Nusigandusi širdis“ paskutinio eilėraščio paskutinė eilutė kalba, kad žmogus per gyvenimą tik vieną tikrą kartą nusilenkia Dievui – savo mirtimi. Nežinau, ar kas daugiau taip rašė, o aš po to daugiau apie Dievą galėčiau daugiau ir nieko neparašyti.

¹⁸² Tada buvo išleistas ne koks nors vienas rinkinys, bet visa B. Brazdžionio kūryba „Poezijos pilnatis“ (1989).

¹⁸³ „Dienovidis“ (ir „Naujasis dienovidis“) buvo rimtas sumanymas. Jo sėkmės ir nesėkmės to meto aplinkybėse laukia tyrinėtojų.

Žemė

Pilnais jausmais jos, pilnomis
Mintim, juoke ar gėdoj
Jos ausimis ir akimis
Pilnom – jos ieškai pėdai.

Ir žodžiuos ji. Ir iškastais
Iš jos ji kalba ginklais,
Kad, pažymėtas žodžiais tais,
Esi joj lyg paminklas.

Kur dieną dirbai, kur buvai
Joj – panašus į lašą,
Sapnai kaip kosminiai laivai
Atgal per naktį neša.

Ir tiesia baltos naktys tos,
Tos baltos dienos tiesia,
Dangau, kaip ranką ant kaktos
Tą pačią baltą šviesą.

Jonas Juškaitis
1960

© 2014 „XXI amžius“