2002 metai
2003 metai
2004 metai

Europa pasislinko į Rytus

Česlovas IŠKAUSKAS,

Politikos apžvalgininkas

JAV prezidentas Džordžas Bušas Baltųjų rūmų ovaliniame kabinete nusifotografavo su septynių naujųjų NATO narių vyriausybių vadovais. Pirmas iš dešinės - Lietuvos premjeras Algirdas Brazauskas

Gyvename iš tiesų įdomiu laiku. Keletą mėnesių tęsęsis R.Pakso apkaltos procesas susimaišė su istoriniais lūkesčiais - kada gi peržengsime NATO ir ES slenkstį? Nerimas buvo suprantamas: tiek Prezidento nušalinimas, tiek stojimas į gynybinę ir ekonominę Europos organizacijas - tai iš tiesų daroma pirmą kartą. O tas tautinis virpulys tuo labiau didesnis, kai sklido gandai, esą rietenos šalies viduje atbaidys ne tik užsienio investuotojus, bet ir politikus, taigi Briuselis gali atidėti mūsų narystę šiose organizacijose.

Bet - vieną skaistų, nors ir šaltoką ankstyvo pavasario rytą prabudome - ir mes jau po NATO skėčiu, o kariškių terminologija – už Aljanso skydo.

Lietuvos parlamentarai Briuselyje

E.Vareikis

Dr. E.Vareikis, Lietuvos Respublikos Seimo stebėtojas Europos Parlamente (EP), grįžęs iš Briuselio pasakoja, kad populiariausias ne tik Lietuvos delegacijoje, bet ir unikaliausias tarp visų Rytų Europos valstybių stebėtojų yra prof. Vytautas Landsbergis. Paprašėme dr. Egidijų Vareikį plačiau papasakoti apie Europos parlamento koridorius ir užkulisius. Be kita ko, ir prof. V. Landsbergis, ir dr. Egidijus Vareikis yra Tėvynės sąjungos kandidatai rinkimuose į Europos Parlamentą.

Papasakokite, kaip atrodo Lietuvos delegacija Briuselyje.

Gana neblogai. Pavyzdžiui, mes, lietuviai, buvome iniciatoriais tokios struktūros kaip Baltijos klubas. Pradėjome kviesti į neformalius susitikimus Baltijos šalių stebėtojus, taip pat parlamentarus iš Skandinavijos, Lenkijos ir kitų šalių, tuos, kam įdomūs mūsų reikalai. Tai tarsi ir lobistinė veikla. Labai gerai, kai žmonės vieni kitus pažįsta ir žino, kas yra Baltijos specifika. Jokia kita šalis šito nepadarė.

Į Lietuvą žiūrint iš Amerikos

Rasa Juknevičienė su JTO generaliniu sekretoriumi Kofiu Ananu

Rasa Juknevičienė, Seimo delegacijos NATO parlamentinėje asamblėjoje narė, kovo pradžioje lankėsi JAV ir dalyvavo NATO Politikos komiteto posėdžiuose Niujorke, kurie vyko Jungtinių Tautų būstinėje, ir Kalifornijos valstijoje, susitiko su lietuvių kilmės žinomu amerikiečių mokslininku Raimundu Žilinsku ir skaitė pranešimą Santa Monikos (Kalifornija) lietuviams. Rasa Juknevičienė sutiko papasakoti savo kelionės į Jungtines Amerikos Valstijas įspūdžius.

Istorinis posūkis

Petras KATINAS

Vienas buvęs tremtinys džiaugdamasis sakė, kad pagaliau sulaukė tos dienos, kai Lietuva pirmą kartą per savo istoriją pasijuto saugi ir jo vaikaičiams jau niekada neteks patirti siaubo, kurį išgyveno jis pats, tada dar vaikas, ir jo šeima, kai 1949 m. kovo 18 d. buvo ištremti į Sibirą. Kaip tik tą dieną prieš 55-erius metus dvylika šalių, - Belgija, Kanada, Danija, Prancūzija, Islandija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Didžioji Britanija ir Jungtinės Amerikos Valstijos, - siekdamos apsisaugoti nuo mirtino Sovietų Sąjungos pavojaus, įkūrė Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją (NATO). NATO įsteigusios valstybės įsipareigojo ginti viena kitą karinės agresijos prieš bet kurią iš šių šalių atveju. Vėliau, 1952 metais, prie Aljanso prisijungė Turkija ir Graikija, o 1955-aisiais – Vokietijos Federacinė Respublika. 1982 metais NATO nare tapo Ispanija. NATO įkūrimas buvo neišvengiamas pirmiausia todėl, kad Maskva net iki pat Sovietų Sąjungos įkurto Varšuvos bloko žlugimo neslėpė savo ekspansinių užmačių. Vadinamasis Varšuvos blokas tebuvo tik iškaba, nes satelitinės pusiau okupuotos Rytų Europos „liaudies demokratijos“ šalys jame neturėjo jokio balso, o blokui vadovavo sovietų maršalai ir generolai. Skirtingai nuo NATO, kurio generalinis sekretorius visada buvo patyręs valstybės narės politinis veikėjas.

Kortų namelio griūtis

Darius VILIMAS

Paskutinė kovo savaitė lyg pernykščio sniego likučius nuplovė ir Prezidento šlovės likučius. Visi pamatė šalies vadovo bejėgiškumą ir blaškymąsi tarp įsipareigojimų Lietuvai ir įsipareigojimų savo dosniausiam finansiniam rėmėjui.

Galima ginčytis dėl motyvų, nulėmusių tokį nelogišką R.Pakso elgesį J.Borisovo skyrimo-neskyrimo visuomeniniu patarėju istorijoje. Visi sutaria dėl kitko: toks Prezidento poelgis prilygsta politinei savižudybei. Konstitucinis Teismas baigė nagrinėti visus iškeltus kaltinimus Prezidentui ir įrodė tris iš jų. Tačiau yra vienas akivaizdus ir įrodinėjimo nereikalaujantis faktas. Šio Lietuvos vadovo atveju susidūrėme su daug liūdnesne realybe. Pasirodo, kad Prezidento kėdę galima nusipirkti už kelis milijonus litų (gal dolerių?). Bet galima Prezidentą ir valdyti. Kalbant paprastai, belieka konstatuoti, kad Prezidentui buvo ir yra daroma įtaka savo galingojo finansinio rėmėjo.

Vadinkime daiktus tikraisiais vardais

Edmundas SIMANAITIS

Teko girdėti ir skaityti priekaištų esą Lietuvoje vengiama daiktus vadinti savo vardais. Štai Lietuva pasiuntė būrį į Iraką padėti okupantams amerikiečiams. Talkinti okupantui – didelė gėda. Be to, pati Lietuva yra labai nukentėjusi nuo okupacijų ir nėra pamiršusi netekčių. Kritikai teigia, jog okupaciją reikia vadinti okupacija ir tiktai taip.

Kritikai nesuklydo. Žiaurios, niekuo nepateisinamos genocido akcijos bolševikmečiu – masinės gyventojų žudynės ir trėmimai sukėlė ne tik šoką visuomenėje, bet ir tvirtą pasiryžimą atsikovoti prarastą laisvę. Reikėtų labai stebėtis, jeigu tauta, po šimtmečius trukusios vergijos atkūrusi nepriklausomą valstybę, nesipriešintų grobikui. Tautinės savimonės negali sunaikinti nei okupanto draudimai, nei demagogiška propaganda apie tariamą „išlaisvinimą“. Lietuvių tauta niekada nesutiko su jokia okupacija ir pavergimu, priešinosi visais įmanomais būdais ir siekė išsivadavimo. Ši šimtmečių patirtis Antrosios Respublikos metais tapo įstatymu patvirtinta nuostata. Beje, Lietuva nėra jokia išimtis. Čečėnų tautos patirtos ir patiriamos represijos pranoksta vaizduotę, nors visa tai vyksta kaip cirko arenoje - viso demokratinio pasaulio akivaizdoje. Čečėnų siekimas išsilaisvinti žadina pagarbą šiai nedidelei kalniečių tautai ir žadina viltį, kad, padedant pasaulio bendrijai, ir į šį žemės lopinėlį sugrįš tiesa ir taika.

Kas bijo tiesos apie „Mažeikių naftą“

Kovo 30 dieną Seimo posėdyje, svarstant Seimo komisijos, tiriančios „Mažeikių naftos“ privatizavimą, darbo pratęsimą, parlamentaras Andrius Kubilius išsakė Tėvynės sąjungos (TS) frakcijos nuomonę dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo.

Keturioliktaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, įstojus į NATO organizaciją, kai kas stebina, kai kas jau ir nebestebina. Nebestebina nuolatinės pastangos nuteisti Tėvynės sąjungą. Jeigu to nepavyksta padaryti teisme, nusprendžiama padaryti Seime. Ir, be abejo, tai reikia padaryti rinkimų išvakarėse. Primityvu, bet ką padarysi, jeigu ne visus konsultuoja kokie nors išmintingi „almaksai“.

„Mažeikių naftos“ veiklos ir privatizavimo istorija yra svarbi ir pamokanti: tikrai Lietuvai būtų reikalingas jos atviras, išsamus ir sąžiningas tyrimas, o ne vien pastangos nuteisti Tėvynės sąjungą. Deja, tokių tyrimų pėdsakų Seime kol kas nematyti. Nenorima atsakyti į esminius klausimus, susijusius su „Mažeikių naftos“ istorija, nes, matyt, tų atsakymų paprasčiausiai bijomasi. Todėl siūlome keisti Seimo komisijos „Mažeikių naftos“ privatizavimui tirti pirmininką ir skirti A. Sakalą, kuris parodė principingumą, dirbdamas kitoje Seimo komisijoje. Tokio principingumo šioje V. Greičiūno komisijoje, deja, pasigendame.

NATO vadovai žada tęsti
karinę misiją Afganistane

Afganistane ir kaimyniniame Pakistane amerikiečiai telkia karines pajėgas. Pentagono pareigūnai patvirtina, kad dar šį pavasarį rengiama plataus masto karinė operacija, nukreipta prieš Afganistano pietuose susitelkusius talibus bei „Al Qaeda“ kovotojus. Tuo pat metu NATO pareiškė ketinanti šios šalies šiaurėje užtikrinti saugumą.

Šių metų sausį naujuoju NATO vadovu tapo J.de Hopas Šeferis. Vienu pagrindinių tikslų, vos užėmęs NATO generalinio sekretoriaus postą, jis paskelbė taikos sureguliavimą Afganistane. Pasak šio politiko, NATO neturi teisės pralaimėti šioje šalyje. Užsienio valstybių taikdariai čia žada pasilikti ilgai, jei prireiktų – netgi kelerius metus ar dar ilgiau. Tiesa, aukšto rango politikai ir karo ekspertai kol kas vis dar nesiryžta įvardyti, kokia turėtų būti ta NATO dalinių pergalė. Žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, šalyje padėtis pamažu stabilizuosis, bus sukurta demokratija. Tačiau, norint tai įgyvendinti, teks sunkiai paplušėti, nes centrinėje NATO būstinėje Briuselyje įsikūrusių pareigūnų planams ne itin noriai linkę pritarti daugelis šį aljansą sudarančių valstybių. Nepasitenkinimas gerokai padidėja prabilus apie papildomą karinių dalinių siuntimą į Afganistaną ar šiai operacijai planuojamą skirti ginkluotę bei karinę techniką.

Rusija atkakliai neigia
tiekusi ginkluotę Irakui

Neseniai JAV aukščiausieji pareigūnai oficialiai paskelbė apie faktus, kurie neva liudija, kad Rusija teikė ginkluotę Irakui, nepaisydama Jungtinių Tautų (JT) sankcijų. Rusija tokius kaltinimus skuba paneigti ir, net jei amerikiečiams pavyks rasti įtikinamų įrodymų, vargu ar savo kaltę pripažins.

Į klausimus, ar amerikiečių kaltinimai pagrįsti, Rusijos karo ekspertai taip pat neskuba atsakyti. Pasak jų, mažai tikėtina, kad JAV ginkluotosios pajėgos šiuos kaltinimus prisimins po karinių veiksmų Irake pabaigos, ypač jei nebus akivaizdžių įrodymų. Kita vertus, JAV kariškiai nevengia pabrėžti Rusijos specialiųjų tarnybų nenoro bendradarbiauti su kolegomis amerikiečiais ir teikti bet kokią informaciją apie karinių technologijų kūrimo paslapčių perdavimą Irakui. Rusijos pareigūnai teigia, kad tyla šiuo atveju reiškianti ne ką kitą kaip idealų karinių paslapčių saugojimą, o gandus esą skleidžiančios tos užsienio valstybių firmos, kurios pačios galėjusios Irakui perparduoti Rusijoje pirktą karinę techniką. Juk niekam ne paslaptis, kad Rusijoje gaminama ginkluotė iki šiol itin populiari daugelyje pasaulio valstybių.

Bulgarai siūlo amerikiečiams
kurti karines bazes savo teritorijoje

Nors Bulgarija jau senokai skelbia norinti bendradarbiauti su Vašingtonu, praėjusiųjų metų gruodžio 19-ąją priimtas sprendimas nustebino daugelį. Bulgarai pasiūlė amerikiečiams karines bazes dislokuoti jų valstybės teritorijoje. Aukšti Amerikos pareigūnai tikina iki šiol nesvarstę realių karinių bazių Vidurio Europoje kūrimo galimybių. Tuo tarpu Bulgarijos noras sukėlė nerimą Rusijai.

Bulgarijos parlamente 200 deputatų balsavo „už“ tokį pasiūlymą, prieštaravo vos trys. Toks apsisprendimas liudija Sofijos siekį paversti Vašingtoną partneriu ir užmegzti kuo glaudesnius santykius. Karinės bazės šioje valstybėje sukūrimas amerikiečiams būtų naudingas dėl kelių priežasčių, pirmiausia dėl galimybės stebėti tai, kas vyksta Viduriniuosiuose Rytuose. Tuo pat metu JAV politikams atsivertų dar geresnės perspektyvos Vidurio Europos valstybes įtraukti į savo įtakos zoną. Be abejo, Rusijai tai labai nepatiktų.

Tebesidairo į Maskvą

Buvusios sovietinės respublikos savo ekonomika kol kas nesugeba pasiekti paskutiniųjų sovietinių metų lygio. Oficialioji Maskva vis dar stengiasi išlaikyti regione lyderės pozicijas ir mėgina palaikyti kuo glaudesnius santykius su Europos valstybėmis. Tačiau net ir daugiamilijoniniame konservatyviame Maskvos mieste atsiranda vis daugiau manančiųjų, kad Rusija turėtų keisti užsienio politikos kryptį.

Nusilpus posovietinėms respublikoms, įskaitant ir pačią Rusiją, regionas patiria didžiulį kitų šalių spaudimą. Savų interesų nė nebando slėpti Jungtinės Amerikos Valstijos, Europos valstybės, Kinija, Turkija, Saudo Arabija, Iranas ir net islamo fundamentalistai. Na, o regiono ateitis didžiąja dalimi priklausys nuo Rusijos.

Kijevas suka į Vakarus

Ukrainos Aukščiausioji Rada ratifikavo partnerystės tarp NATO ir Ukrainos memorandumą. Remiantis šiuo dokumentu, NATO karinėms pajėgoms suteikiama teisė bei galimybė greitai ir operatyviai atvykti į Ukrainą, jeigu tai reikėtų realizuojant bendrą Aljanso politiką. Šis dokumentas buvo pasirašytas dar 2002 metų vasarą, bet Kijevas nesiryžo jo ratifikuoti, puikiai žinodamas, kad tuo sukeltų didelį Maskvos nepasitenkinimą. Netgi iš gana aukštų Kremliaus pareigūnų lūpų ne kartą skambėjo įspėjimai, jog, Ukrainai suartėjus su NATO, Maskva gali imtis net ekonominių sankcijų. Tai senas Maskvos triukas. Kai tik kokioje nors buvusioje SSRS respublikoje priimami Rusijai nepalankūs sprendimai, tuoj pat griebiamasi ekonominio bauginimo ir šantažo. Kodėl Kijevas iki šiol delsė ratifikuoti šį memorandumą? Pirmiausia todėl, kad prezidentas Leonidas Kučma, laviruodamas tarp Vakarų ir Rusijos, visokiais būdais trukdė šiam veiksmui.