2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Nepriklausomybė – daugiau išbandymas negu teisė

Istorikas, vienas žymiausių Lietuvos XX amžiaus istorijos tyrinėtojų Alfredas Erichas Senas Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotrauka

Mažos tautos pabrėžia savo moralinę teisę į nepriklausomybę, tačiau tarptautiniuose santykiuose moralumo dažnai nepaisoma, o nepriklausomybę pirmiausia reikia suvokti kaip išmėginimą, ne tik kaip teisę. Taip Eltai tvirtino lietuvių-šveicarų kilmės JAV istorikas, vienas žymiausių Lietuvos XX amžiaus istorijos tyrinėtojų Alfredas Erichas Senas. Istoriko tėvas – šveicarų kalbininkas Alfredas Senas – į Lietuvą atvyko 1921 metais. Čia kito Lietuvai pasišventusio šveicarų mokslininko – Juozo Ereto kvietimu jis tapo 1920 metais įsteigtos Lietuvos telegramų agentūros (Eltos) referentu (J. Eretas buvo pirmasis Eltos vadovas).

Pasiklydusieji

Petras KATINAS

Mūsų neprognozuojamieji kaimynai, ir pasibaigus gegužės 9-osios šurmuliui Maskvoje, nepaliauja eskaluoti „Pribaltikos“ reikalų. Ypač dėl okupacijos, kuri vis dar vadinama išvadavimu. Štai politologas Viačeslavas Novikovas taip išdėstė savo paties ir, aišku, Kremliaus poziciją dėl JAV Kongrese pateiktos rezoliucijos (Senatas ją jau priėmė) apie tai, kad Maskva privalo pripažinti Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupaciją.V.Novikovas laikraštyje „Rossijskaja gazeta“ išdėsto tokią poziciją:

„Vakarai visada manė, kad Baltijos valstybės buvo Sovietų Sąjungos okupuotos. Tai buvo jų oficiali pozicija. Dabar, minint Pergalės 60-metį, Vakarams atsirado proga dar kartą apie tai priminti.

Jėgos teisė Rusijoje:
tautos ar valdžios valia?

Justina ŽEIŽYTĖ

Šiandien atvirai deklaruojamos valstybės valdžios stabilumo, legalumo ir legitimumo idėjos apeliuoja į demokratinį, tautos suverenitetu ir valia pagrįstą valdymą, kuriame nepaliekama vietos jėgos, prievartos ir represijos prioritetui prieš teisę. Genčių teisėje pasireiškusi kaip stipresniojo prerogatyva, vėliau kaip aukštesniųjų luomų privilegijų įtvirtinimo įrankis, nūdienos teisė yra pagrįsta asmenų lygybe prieš įstatymą, geranoriškumo principu. Beveik prieš metus tuometis Europos Komisijos pirmininkas R.Prodis pasakė: „Metams bėgant, suvienytos Europos kūrimas parodė, kad šalių santykiai gali būti valdomi ne jėgos teise, bet teisės jėga“.

Šešiasdešimt pralaimėjimo metų

Valerija Novodvorskaja

Visi visų pasaulio karų, tiek teisingų, tiek ir neteisingų, veteranai panašūs. Kad ir ką kalbėtume apie ideologemas, kuriomis karus puošia politikai ir karvedžiai (ir jų palikuonys, dažniausiai turintys savų egoistinių interesų), veteranams svarbiausia kiti dalykai: asmeninis jų narsumas, žaizdos, ištvermė, frontinė brolybė, laimė išgyventi (garbingai išgyventi!) iki karo pabaigos ir kur nors iškelti savo vėliavą (simbolika neturi reikšmės), o priešo vėliavą numesti papėdėn (nesvarbu kieno). Be to, abi kariaujančios šalys tam tikrame etape gali (iš pradžių viena, paskui kita ir vice versa) ginti savo žemę. Ir jeigu išorinis priešas išvytas, sumuštas ir pribaigtas, tai iškilmės ir džiūgavimo jausmas metinių dienomis tik sustiprėja. Ir nesvarbu, kas ten buvo tavo užnugaryje ir ką tu radai, sugrįžęs kaip nugalėtojas (arba nugalėtasis): Kolyma, Gulagas, Osvencimas, Buchenvaldas, Lubianka su Berija, Princ Albertštrasė su Miulleriu, Pergalės paradas ar Niurnbergo procesas.

Rusija pradeda puse lūpų pripažinti istorinę tiesą

Vienas pastarųjų Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos (URM) komentarų dėl JAV raginimo Rusijai denonsuoti Molotovo-Ribentropo paktą liudija, kad Baltijos ir kitų Vakarų valstybių spaudimas Rusijai pasmerkti šį paktą bei atsiprašyti dėl Baltijos valstybių okupacijos buvo rezultatyvus. Taip tvirtino tarptautinės teisės ekspertas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas Dainius Žalimas. „Nors ir darydama daugybę prieštaringų pareiškimų dėl Molotovo-Ribentropo pakto ir jo pasekmių, Rusija palaipsniui ima pripažinti istorinę tiesą. Minėtame komentare Rusijos URM teisingai pastebi, kad neįmanoma denonsuoti Molotovo-Ribentropo pakto slaptųjų protokolų, nes jie jau buvo pasmerkti SSRS liaudies deputatų suvažiavimo 1989 metais.

Antrojo pasaulinio karo pasekmės

1. Drąsiai galime pasakyti: gerai, kad nevažiavome į Maskvą. Nors su minėjimu Operos ir baleto teatre ir buvo įnešta nereikalingos sumaišties, bet galime drąsiai tvirtinti, kad mes istorijos moralinį testą išlaikėme. Rusija kol kas nesugeba to padaryti. Todėl vis labiau niršta ir didina visai keistų pareiškimų kiekį.

2. Kodėl Lietuvai, taip pat ir kitoms Baltijos valstybėms bei visai Europai ir Vakarų pasauliui yra svarbus Rusijos atsiprašymas už okupaciją? Nes tai yra išbandymas Rusijai. Su Rusija geri, normalūs santykiai bus tik tada, kai Rusija turės gerus, normalius santykius su savo istorija, tai yra išmoks didžiuotis tuo, kas buvo didinga, bet taip pat išmoks pripažinti nusikaltimus, už kuriuos yra atsakingi jos pirmtakai, ir už juos atsiprašyti.

Dėl paklydimų,
minint Antrąjį pasaulinį karą

Pirmą kartą Lietuvoje minint gegužės 8-ąją, kaip Antrojo pasaulinio karo aukų pagerbimo dieną, padaryta esminė klaida – buvo organizuotas Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimas Operos ir baleto teatre. Į šį renginį buvo sukviesti ir atgailos nejaučiantys okupacinės sovietinės kariuomenės veteranai, ir už Lietuvos valstybingumą, už jos laisvę kovoję partizanai.

Mes pritarėme Lietuvos Respublikos Prezidentui, nevykusiam į Maskvą todėl, kad karas Lietuvai nesibaigė fašizmo sutriuškinimu, kad vieną okupaciją pakeitė kita ir kad nei gegužės 8-oji, nei tuo labiau gegužės 9-oji mūsų tautai nebuvo Antrojo pasaulinio karo pabaiga.

V.Adamkus vėl kelia Baltarusijos klausimą

Tai, kad Europos vertybės iki šiol nepripažįstamos Baltarusijoje – visų bendra nesėkmė. Tačiau tai kartu yra ir postūmis padėti baltarusiams kurti atvirą ir demokratinę visuomenę. Tai prezidentas Valdas Adamkus pabrėžė sakydamas kalbą Varšuvoje vykusioje Europos Tarybos (ET) Viršūnių susitikimo plenarinėje sesijoje „Europos vienybė, Europos vertybės“.

Antrasis pasaulinis karas ir Lietuva

Vilius Bražėnas

Kai mes svarstome Antrojo pasaulinio karo (APK) istoriją ir jo įtaką Lietuvai, Maskvoje istorijos juokdariu tapęs KGB žymūnas bando dar kartą viešai suklastoti karo ir Baltijos valstybių istoriją, tačiau šiuokart jo paties į Maskvą ir Baltijos šalis nukreiptų pasaulio žiniasklaidos ir daugelio vadovų prožektorių šviesoje.

Lietuvą tas karas, panašiai kaip ir Pirmasis pasaulinis karas, palietė, anot žmonių posakio, „ir ateinant, ir nueinant“. Ir blogiausia, kad jis Lietuvą palietė ir vėl ateinant ir, nelaimei, jam pasiliekant Lietuvoje 50 metų. Tad štai ką istorikai turėtų priminti priaugančioms savo tautos kartoms.

Dar kartą apie degtinę,
rusiškas žiemas ir vokiškus tankus

Kęstutis Paulauskas,

Vilniaus universiteto Tarptautinių
santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas

Daug triukšmo ir aistrų sukėlusi gegužės 9-oji atėjo ir praėjo, tačiau žemė suktis nenustojo, Fidelis Kastro neatsistatydino, o Rusija okupacijos nepripažino. Per pastarąsias savaites pasitvirtino kai kurios senos tiesos, nepasiteisino kai kurie nuogąstavimai, o Lietuvai toliau teks gyventi šalia savo didžiosios kaimynės.

Tirono ilgesys

Matyt, pasirengimas pergalės prieš fašistinę Vokietiją 60-mečio šventei turi būti ne tik duoklė didžiajam istoriniam įvykiui – milijonams kare kovojusiųjų, žuvusiųjų ir išlikusiųjų pagerbti, bet ir pastangos konsoliduoti Rusijos tautas. Šventė naudinga tuo, kad trumpai galima nukreipti žmones nuo dabartinių problemų, o socialinė įtampa Rusijos Federacijoje nesilpnėja: dar yra gyvi stalininės savivalės liudytojai ir vykdytojai. Tačiau pasirengimas švęsti pergalės 60-mečio jubiliejų skatina veiklą, prieštaraujančia visuotinei konsolidacijai. Būtent noras atgaivinti Stalino pagerbimą priešina įvairius visuomenės sluoksnius. Kol kas tai maskuojama įvairiais būdais, o štai pasirengimas statyti paminklus Stalinui vyksta.

Agresyvumo šaknys

Jonas Kazimieras BURDULIS

Gegužės 8-ąją Europa paminėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigą, o kitą dieną Rusija surengė didelę šventę, skirtą Rusijos pergalei didžiajame tėvynės kare pažymėti. Maskvos renginiai išsiskyrė dideliu iškilmingumu, netrūko propagandos.

Gal ir gerai, kad tautos neužmiršta skaudžių istorijos pamokų. Tačiau Maskvoje už šventinių paradų ir koncertų scenos blizgučių liko nemaža neaptartų svarbių ir skaudžių temų. Daug kas pasiliko užkulisiuose, šventės režisierius į sceną daug ko taip ir neišleido.

Įžeidimas, atsisukantis bumerangu

Petras KATINAS

Daugelis žinomų Lenkijos politikų, visuomenės veikėjų, organizacijų prieš gegužės 9-osios iškilmes Maskvoje primygtinai ragino prezidentą Aleksandrą Kvašnievskį nevykti į Rusijos sostinę, taip pademonstruojant Kremliui, kad Varšuvai visiškai nepriimtina prezidento V.Putino pozicija neatsiprašyti Lenkijos, Baltijos šalių ir kitų po Antrojo pasaulinio karo SSRS pavergtų Rytų bei Vidurio Europos valstybių už Molotovo-Ribentropo paktą, Jaltos ir Potsdamo suokalbius. Taip pat ir už lenkų karininkų masines žudynes Katynės miške, nekaltų piliečių trėmimą pasmerkiant juos badui, vergiškam darbui ir nepakeliamoms kančioms. Vien tik 1939-1941 metais iš Sovietų Sąjungos okupuotų Lenkijos sričių į Sibiro ir kitas koncentracijos stovyklas buvo ištremta per pusantro milijono lenkų.

Prahoje bręsta diplomatinis Vengrijos ir Čekijos skandalas dėl vengrų trėmimu kaltinamo buvusio prezidento skulptūros

Prezidento E.Benešo skulptūra Prahoje EPA-ELTA nuotrauka

Vengrijos užsienio reikalų ministerija oficialiai pareiškė nepasitenkinimą Čekijai dėl vengrų trėmimu kaltinamo pokarinio prezidento Edvardo Benešo skulptūros Prahoje.

Po Antrojo pasaulinio karo iš daugiau nei pusės milijono vengrų buvo atimtas jų turėtas turtas, o jie patys kartu su maždaug trimis milijonais Sudetų vokiečių buvo ištremti iš Čekoslovakijos. Taip pasielgta dėl to, kad dauguma vengrų rėmė nacių Vokietiją, kada ši 1938 metais okupavo Čekoslovakijos pasienio teritorijas, o po metų aneksavo visą Čekoslovakiją.