Lietuvos
kultūros
galerija

Iš laiškų

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31, 36, 44,
2013 m. nr. 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 12, 14, 18, 19, 29, 45,
2014 m. nr. 5, 9, 12, 14)

Laiškas, paskatintas Jūsų laiško „motto“: „...dėl rašytojų atgailų. O labiausiai susitepę nenori ir nemano jų daryti. Jie reikalauja „artimo meilės“ kaip anais laikais reikalavo „artimo mirties“. Just. Marcinkevičių buvo padarę stabu“.

Malonus Kolega,

ačiū už ilgą, bičiulišką laišką. Jis man labai labai daug ką atvėrė. Iš toliau sunku orientuotis. Ypač, kad „svečią“ visi priima „išskėstomis rankomis“, jeigu ir „sučiaupta“ širdimi. Iš spaudos, taip, visus pažįstu (vyresniuosius, ne tuos jaunus, kurių dabar tiek daug ir beveik visi vienodi, sunku atskirti).

Iš Justino M. aš laukiau daugiau nuoširdumo (ne asmeniško). Po Mieželaičio jis vienas tiek partijos globotas, vertintas ir remtas. Bet užtat jis savo poezijoje jai ir pasitarnavo. (Nors kalbininkai sako, kad ši sangrąžinio veiksmažodžio forma nevartotina, bet panašiais atvejais, kai tarnavimas grįžta tarnavusiam, geriausiai tinka). Pačių tarybinių poetų ginče aš negaliu palaikyti nė vienos pusės, kadangi yra daug nežinomųjų. Manau, jie patys išsiaiškins. Išsiaiškinimas jau prasidėjo su knygos „Rašytojas ir cenzūra“ recenzijomis, kai kurių cenzūruotų prisipažinimais ir pasigyrimais ir tuojau pat kitų atsakymais, tuos „pasipriešinimus“ cenzūrai paverčiant net komiškais (J. Jakšto)... Belieka tik laukti ir žiūrėti, stebėti, iki kol nueis tas marškinių nusivilkimas ir draskymasis bei draskymas. Sakyčiau, kad daug įdomiau būtų, jei autoriai pasisakytų, kaip ir kodėl jie rašė tuos lenininius-stalininius, Kubos ir kitų diktatorių ditirambus, kurie dabar skamba taip juokingai. Ot, išleidus tokių sapaliojimų ir nesąmonių antologiją, tai būtų sąjūdžio! Nejaugi autoriai užmiršo, ką rašę, kad išeina dabar prieš skaitytoją kaip nekalti avinėliai? Nejaugi jiems dabar gėda prie viso to prisipažinti? Nejaugi jie mano, kad už tai pelnyta garbė turi juos puošti ir dabar? Kai nebėra nei „liaudies“, nei „liaudies“ gynėjų, nei „liaudies“ valdžios, argi vis tebėra garbė nešioti „liaudies poeto“ vardą? Kai patys komunistai nuvertė nuo pjedestalų didįjį žmonijos „genijų Leniną“, argi autorius vis dar tebetiki, kad „Komsomolsko, Dnieprogeso akmenys – Laimingiausi pasaulio akmenys, Kurie dar atsimena Leniną, Kurių akmeniniuos veiduos sustingo Saulėtas Kirovo juokas...“ Argi autorius vis apie save tebemano, kad „Dabar aš žinau, kad mes esam fakelai (revoliucijos – mano pastaba) Ir todėl neturime teisės užgesti“. Kažin?

(Citatos iš „Publicistinė poema“)¹⁹⁴.

Skaitai dabar žmogus tą „neapykantos“ poemą ir negali atsistebėti autoriaus didybės manija. „Neapykanta – mano poilsis“, „trumpas, bet gaivinantis“. Tos neapykantos vedamas autorius prakeikia viską, kas tik jam „ant seilės“ užeina. Daug daugiau ir įžūliau, negu toksai Montvila, laikytas grafomanu. Dar daugiau neapykantos ir prakeikimų prirašyta kita – „Kraujas ir pelenai“ – poema. Tačiau ar žino autorius, ką jis šneka kalbėdamas apie tautos mirtį ir jos agoniją: „Aš nežinau, gal ir yra mirtis skaudesnė už visos tėvynės mirtį; tačiau nėra agonijos, kuri baisesnė būtų už tautos agoniją...“ Romos popiežiaus ranka / „triskart prakeikta tebūnie ranka kardu uždėjus kryžių...“/, atnešus mirtį visai eilei baltų genčių; tačiau ta pati ranka Lietuvai atnešusi „kryžiaus agoniją...“ Todėl ir antrą ir trečią kartą „poetas“ siunčia savo prakeikimą krikščionybei, „poetiškai“ įvardindamas ranką, „kuri nuo popiežiaus didingo sosto parodė mūs laukus...“ ir taip toliau. Tokių prakeiksmo ceremonijos frazių ir tokios drąsos galėtų pavydėti pats Volteras. Nežinau Voltero bedievybės priežasties, bet Justinas M. aiškiai pasisako: motina sirgo, sūnus prašė dievą (kodėl ne Dievą?), kad nemirtų; motina mirė, bet, anot autoriaus, ne motina, o dievas mirė („Kaip meldžiausi, ak, taip aš meldžiausi, Kad, turbūt, piktadėjai didžiausi / Būt išklausę tos mano maldos“). Reiškia, tas jo „dievas“, į kurį nelaimingas vaikelis meldėsi, pasirodė esąs didesnis „piktadėjas“ už „piktadėjus didžiausius“. Tokia komjaunuolio nelaimė, tokios skausmingos frazės, be abejo, galėjo sugriaudinti ir Sniečkų, ir Zimaną, ir Guzevičių, ir dar ne vieną jautresnės komunistinės širdies didvyrį (tik ne Staliną, nuo kurio meilės ir duktė turėjo pabėgti).

Štai dabar aš ir galvoju, ką parašys autorius tai „rankai“, kuri šį rudenį atvyksta į Lietuvą? Ar nereiks prašyti Brazauską, kad tas ją nukirstų, arba, mažiausia, nepaduotų savo rankos...

Su geriausiais naujų metų linkėjimais – kolegiškai

Bern. Brazdžionis
93.I.8.

Vienas iš paskutiniųjų B. Brazdžionio eilėraščių, parašytų dar Lietuvoje traukiantis nuo sovietinės okupacijos

¹⁹⁴ Citatos Brazdžionio suaktualintos kaip tautos nelaimė: „įdomiau būtų, jei autoriai pasisakytų, kaip ir kodėl jie rašė...“

O Lietuvoje kuo toliau, tuo darėsi aktualiau. 2000 metais pasirodė „Grūto parko lyrika“, sudaryta buvusio Centro komiteto instruktoriaus Vaclovo Paulausko: išleido iš „Komunisto“ išriedėjusios „Gairės“... Keturiasdešimt metų išgyvenau „grūto parke“ ir už kelis universiteto pirmajame kurse 1954 metais taip pat lyg nelaime iš nelaimės parašytus eilėraščius buvau įmestas į tą „lyriką“.

„Knygoje spausdinama 133 lietuvių poetų oficialiosios poezijos pavyzdžių. Vienus jų vyresnioji mūsų karta mokėsi atmintinai mokyklose, kai kurių kitų poetų pavardes buvo uždrausta net spaudoje minėti. Čia pirmą kartą lietuvių spaudos istorijoje „prie vieno stalo“ rasime politinius kalinius, tremtinius, išeivijos ir oficialiai pripažintus poetus, kurie savo kūryba prisidėjo prie viešpataujančios ideologijos įtvirtinimo“ – paskelbta knygos gale. Tokį cinišką melą „susukti“ tegalėjo tiktai, anot vieno komunisto, „komunistas – ir viskas tuo pasakyta“.

Tai buvo lyg spjūvis į atkurtą Lietuvos nepriklausomybę. O dar aktualiau, kai „Grūto parko lyrikoje“ sudarytojas V. Paulauskas paleidžia šūvį pats į patriotinius eilėraščius: „rodosi, visi iki vieno tik ir kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Tai kodėl, esant tokiai „stipriai opozicijai“, anoji valdžia išsilaikė visą pusšimtį metų?“ (p. 511)

Nejaugi autorius, dirbdamas instruktoriumi nežinojo, kad „anoji valdžia išsilaikė“ tik sovietinės kariuomenės buvimu su vietiniais komunistais, saugumiečiais ir kolaborantais ir kad šūkis „patriotas – idiotas“ pasigirdo atkūrus nepriklausomybę, o ne „grūtinės lyrikos“ rašymo laikais? Žinojo, ir dar kaip žinojo, todėl ir patį V. Paulauską „Metų“ žurnale („Urmu“, 2000, nr. 11, p. 100-101) kaptelėjo už uodegos Mindaugas Kvietkauskas, pacituodamas jo žodžius iš 1975 metų (!): „Gražia  tarybinių žmonių gyvenimo tradicja tapo iškilmingai pažymėti įžymiąsias mūsų Tėvynės istorijos datas. Jubiliejiniai renginiai padeda stiprinti tautų draugystę, masių internacionalinį sąmoningumą, auklėti jaunimą tarybinio patriotizmo dvasia, žadinti visų darbo žmonių kūrybinę ir darbo iniciatyvą, kuri padeda priartinti svarbiausią žmonijos tikslą – komunizmą“.

1975 metais! Jau kai net ir „Grūto parko lyrikon“ įmestieji kaltinti kaip sugriovę „socialistinį realizmą“. Lietuvoje tokio atvejo nėra buvę, kad sovietinės propagantos vykdytojai antrą kartą „mobilizuotų“ ir savo aukas. Tokia „antologija“ gal kada padės tyrinėtojams surinkti ir į ją nepatekusius (pagal okupaciniais laikais leistą „Spaudos metraštį“ ir archyvus) ir apskritai tyrinėti šį precedento literatūros istorijoje neturintį atvejį kaip didžiausią tautos nelaimę, duodančią teisę sąžiningai kalbėti apie bet kurį autorių.

Kadangi pažeistos teisės, nes išleista be sutikimo, grupė gyvųjų per LATGA leidėjams iškėlė bylą. Prasidėjo neregėtas cinizmas. Kito įstatymo nėra, kaip tik priteisti iš „Gairių“ leidyklos kiekvienam honorarą už padarytą turtinę ir moralinę žalą. Bet „Gairių“ direktorius Povilas Masilionis Vilniaus  apygardos teismui įteikė „Priešieškiminį pareiškimą dėl žalos Lietuvai, padarytos totalitarinės poezijos kūrėjų, ir dėl turtinės bei moralinės žalos atlyginimo“. Gauti pinigai būtų skirti pakartotiniam antologijos leidimui“ („Respublika“, 2001 m. spalio 18 d.).

To jau buvo per daug, nes veikė aktyvios jėgos, veikusios nuo pat pradžių. Kai vienas po kito dalyviai pradėjo bėgti iš teismo, šnibždėdamiesi, kad pagrasino sudeginti sodybą, esą dar kažką išversti, pasakiau – gali išbėgti ir visi, bylinėsiuos aš vienas, nes esu kitoks, ir man svarbu laimėti. Kodėl parašiau tuos kelis savo gyvenime bjauriausius eilėraščius, tegu tardo mane Lietuvos Respublikos saugumas, o dabar prašom kalbėti dėl turtinės ir moralinės žalos. Su manimi teisme iki galo „išstovėjo“ dar Romas Sadauskas ir Stasys Žlibinas. Mes trys tą bylą ir laimėjome už visus, net tuos, kurie nesusigaudė nė patys, ko į teismą atėję. Po teismo sprendimo atsisakėme ir taikytis, kad toliau tokie darbai nebūtų dirbami.

Maždaug prieš dešimtmetį Nacionaliniame muziejuje ketvirtadieniais būdavo dokumentinio kino vakarai iš neskelbtų arba neįgarsintų kadrų su istorikų komentarais. Tarp negausių lankytojų nepastebėjau nė vieno rašytojo. Šiurpoka buvo žiūrėti į Salomėją Nėrį, skaitančią iš tamsos savo poemą be garso. Galvą rodė iš visų pusių, o lūpų krutinime, kaip žinome, išlikusios tiktai keturios balso eilutės, prasidedančios „I vot zemlia zagovorila...“

Toks pat šiurpas imdavo ir Jurbarko gimnazijoje žiūrint į šitą „auklėjamąjį“ paveikslą, kurio spalvotą reprodukciją galima rasti Stalino laikų žurnaluose. Tai ne fotografija, bet dailininko tapyba. O čia tegu būna be spalvų, nes bus kuo daugiau pasibaisėtinų patamsių... Apie tuos laikus, kai Berija sakydavo: „Priešų ieškome kaip juodo kambario tamsoje, tokio pat juodumo katės, žinodami, kad jos ten nėra, bet mes surasime.“ Kadangi sugalvota... man labai patinka vertinys „ant tiek“ (nastoljko). Turėjome galimybių stebėti cinizmo, korupcijos, demagogijos, manipuliacijų, melavimų, kvailinimo ir kvailumo ir ko tik nori tam tikrą lygį, kartais tiek viršijamą, kai prisideda kiek prisideda: ant „tiek“. Stalinas laiko ranką, aplinkui „sukomponuoti“ ploja Molotovas, Vorošilovas, Mikojanas, Kaganovičius, Kalininas, Krupskaja... ir kiti.

Taip Salomėją Nėrį gėdingiausiai paniekino patys. Poetė, kaip ir dailininkas šiandien tragingai liudija tautos nelaimę. Kokia yra vieno laimė, visiems nežinoma, o nelaimė ir vieno yra visų. Reikia pasakyti tiesą apie viską, ir viskas. Pasidaryti išvadas patiems. Kam negana arba nenori girdėti, tie tebesiklauso anų plojimų aido. Jurbarke po gerbiamo ir talentingo skulptoriaus Vinco Grybo sušaudymo 1941 metais negirdėjau nė vieno piktdžiūgavimo – žmonės tylėjo ir žiūrėjo į žemę nusigandę ir susimastę, kodėl taip atsitiko, jog sušaudė Grybą... Panašiai universitete 1957 metais, perskaitę „Tiesoje“ vieną rytą Antano Miškinio eilėraštį „Mano žodis“ (gegužės 19 d.) tylėjome vieni prieš kitus, žiūrėdami į žemę: visą kursą pritrenkė tautos nelaimė.

Jurbarko gimnazijoje manęs į komjaunimą neprivertė. Kai vertė universitete, laikydami už rankų, kad užpildyčiau anketą, esą meluoju apie Maskvą, nes nebuvau, o rašau, 34-toje auditorijoje prie lango, atviro į gatvę, prilenktas pasakiau: pasiimk anketą, nes įkliūsime abudu, pūstelėjo vėjas, todėl tu meluosi, kai išpūs, kad aš tyčia išmečiau, o aš ginsiuos, sakydamas teisybę, kad išpūtė vėjas. Aš melavau, o ar tu nemeluosi, jeigu mane prievarta įrašysi? Įstodamas į universitetą nuslėpiau anketoje visus išvežtus, nuteistus, pasitraukusius į užsienį gimines, o apie savo tuos kelis eilėraščius pasisakiau apgailestaudamas ir neprašomas dar iki „Grūto parko lyrikos“ išleidimo (žiūr. „Lyra ant gluosnio“, 1998).

© 2014 „XXI amžius“