Lietuvos
kultūros
galerija

Iš laiškų

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31, 36, 44,
2013 m. nr. 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 12, 14, 18, 19, 29, 45,
2014 m. nr. 5, 9)

Bernardo Brazdžionio 1992 m. spalio 29 dienos laiško voko abi pusės

Bernardo Brazdžionio 1992 m. spalio 29 dienos laiškas, kurio antrasis lapas buvo rašytas mašinėle

Bernardas Brazdžionis Vilniuje, „Lietuvos“ viešbutyje, rašo autografą ant 1989 metais išleistos knygos „Poezijos pilnatis“: Mielam kolegai klasikinės mūsų poezijos tęsėjui ir jos formos atnaujintojui, kurio laukia keleriopai užpelnyti laurai, Jonui Juškaičiui ir jo mūzai ir draugei Danutei – Bern . Brazdžionis 89. 5. 29 Vilnius

Malonus kolega,

ačiū už laišką iš 9.12 d. su daugybe žinių, svarstymų, užuojauta dėl dukters mirties. Nežinau, kada yra buvęs toks sunkus dvasiškai laikas, prikrautas tiek skausmo, klaikių žinių ir politinio tvaiko, kad negalima nei pailsėti, nei blaivai galvoti, nei kuo nors geresniu viltis, nei kieno žodžiais tikėti. Neatrodė, kad imperijai subyrėjus dar bus tiek poagoninio košmaro.

Lietuvos rašytojai... žinojom, kad jie kalbėjo, darė, rašė, elgėsi taip, kaip reikalauja partijos disciplina, bet nemaniau, kad būtų tiek puolę morališkai vieni kitus ėda, vieni ant kitų lipa, vieni kitiems pavydi, vieni kitus šmeižia... Vieni atlieka jau kelintą išpažintį, kad ir ne kažkiek nusikaltę, kiti laukia ir tyli nors ir nemažai ko pridirbę, tikėdamiesi, kad neišeis į aikštę jų darbeliai. Dedasi didvyriais ir patriotais ir kovotojais rezistentais dabar, o užmiršę, kaip giedojo, kad jų kraujas raudonas kaip revoliucijos vėliava. O koks jų kraujas dabar? Ar jau baltas, kaip karvės pienas? Kuria klozetinę „poeziją“, tardamiesi, kad „tai aukščiausio laipsnio menas“. Baisiai nenori „atgailauti“, „eiti išpažinties“, muštis į krūtinę, o iš kitų reikalauja, kad jie elgtųsi krikščioniškai ir didžiausiam savo priešui atleistų, kaip moko katekizmas. Asmeniškai, pvz., gal aš labai maža iš ko laukčiau „atsiprašymo“. Asmeniškas šmeižtas, pasišaipymas, arba kad ir komunistiškas partinis elgesys – menkas dalykas. Bet kas padaryta tautai, šimtams ir tūkstančiams žmonių, jaunimui, kuris laureatų ir liaudies nusipelniusių kūrėjų žodžiais tikėjo ir neteko tautinės sąmonės, žmogiškos doros, etikos supratimo, priėjo iki to, kad brolis brolio nekenčia, kad prarado Lietuvos istorijos prasmę, Lietuvos dabarties vertę ir tikėjimą Lietuvos ateitimi. Jaustis nacija – jam nusikaltimas, būti ir gyventi internacionalizmo iliuzija – jo tikslas. Rašyti lietuvių kalba, kol dar nepajėgia rusiškai. Būti rusų literatūros dalimi – jo svajonė ir siekimas. Juk ir rašytojų sąjunga buvo tik didžiosios sovietinės rašytojų sąjungos dalis, kai susirinkime, kuriame paskelbė, kad atsispiria fiziškai, bet dvasiškai pasilieka, paskelbė, kad lietuvių literatūra yra viena, kur ji bebūtų kuriama, o praktiškai su išeivijos literatūra ėmė elgtis kaip ir elgėsi anksčiau, kaip su „atplaiša“, kurią galima pagal savo mastelį rūšiuoti, nors jos ir nepažįstant.

Mielas kolega, toks laikas, tokios nuotaikos, tokios naujienos iš besiblaškančios tėvynės, kad sunku susikaupti, rimtai prisėsti prie stalo ir ramiai „pasikalbėti“, laišku į laišką atsakyti. Tad ir šiandieną neatsakysiu į Kolegos keltas mintis¹⁸⁴, o tik padejuosiu, pasiskųsiu, paaikčiosiu, pats su savim pasibarsiu, ir viskas.

Noriu tik pasisakyti, kad čia, išeivijoje, visi skaudžiai pergyvenam naujo seimo rinkimų „laimėjimus“. Ar tiek maža nuo komunistinio košmaro nukentėjo? Ar tiek daug dar tiki komunistiniams melams ir apgaulei? Ar, kaip anų laikų satyrikas sakė, „už gardaus valgio šaukštą“, o dabar už žibalo litrą ar dujų saują, nesivaržo parduoti ne tik tautos dabartį, bet ir ateitį? Ar jie išėjo iš proto?

Stebiuosi tais neva protingais filosofais, kurie visą laiką pylė vandenį ant komunistų malūno. Dabar gali džiaugtis nomenklatūrininkų laimėjimais, o patys į seimą nepatekę.

Kai darosi tokia velniava, kam gali rūpėt menas, literatūra, kūryba, koks gražus eilėraštis ar romanas, jeigu kas tokį drįstų parašyti /o dar labiau – atspausdinti/. Nuo „genijų“ šizofreniškų sapaliojimų, atrodo, tik senoji partijos geležinė cenzūros ranka tegalėtų skaitytojus apginti. Kokie caca geručiai, švaručiai buvo ano meto keturvėjininkai, palyginus su šių dienų Vilniaus pokerininkais! Ir su „poezija“, rašoma ant išeinamųjų popieriaus. Gal dėl to ir taip trūksta jo tose vietose.

Lengva čia man „sočiam“ buvo rašyti marazmo poeziją, anot „Lit. i. m.“ slapuko, nuo kurio mane ginti šoko maža pažįstamos kolegės, puikios poetės, kaip Puišytė ir Cieškaitė. O kaip jums dabar atrodo visa po tiek metų gyvenimo ant ešafoto? Turbūt, vis tiek geriau, negu tada. O ar nejaudina politikų žingsniai, vedantys į tą pačią Golgotą? O gal tik iš tolo taip baisu?

Po nepaprastai įspūdingų pirmų susitikimų 1989 metais, buvau apstulbintas ir stebėjausi tokiu šiltu priėmimu ir kolegiškumu. Tik vienas kitas, dar nenulipęs nuo savo didybės pjedestalo, nepasirodė. Žmonėmis neabejojau, jie neveidmainiavo. Bet rašytojai? Juk ir normaliai gyvenant nebūtinai visi esti „kaip vienas“. Kiekvienas turi savo pasaulį, savo nuomonę, savo idėjas, savo stilių, savo charakterį. Kai kurie irgi daro taip, kaip „akiračių“ buldogai. Vieni – garbingos asmenybės, kiti – vandentiekio stulpai, ant kurių „asmenybės“, pasivertusios buldogais, pakėlę koją padaro, tavęs nelaikydami žmogumi. Pavyzdys: egzodo literatūros atšvaitai,¹⁸⁵ kuri apie „savo“ autorius įdėjo net kelis rašinius, keldami juos ant šakių, o apie „nesavą“ –  vieną (ir tą patį neigiamiausią iš neigiamiausių). Esu tos nuomonės, kad, kaip liaudis sako, „šuns balsas į dangų neina“, bet klausytis to lojimo – malonumas nedidelis. Kartėlį lyg nežymiai, lyg nedrąsiai pastebėjau ir Lietuvos ore dvelkiant. Maniau, kad tik man taip atrodo. Bet parašė ir Jurgis Jankus, kurio nemažai knygų imta leisti, gi prie asmeniškų puolimų dar neprieita. O kai parašė Birutė Pūkelevičiūtė, nuostabiai gražiai priimta Lietuvoje jos programų klausytojų, kad „medaus mėnuo jau pasibaigė“, mano nuotaika pagerėjo. Juk tai tikras Jono Mikelinsko žodžių atgarsis. J. M. gal niekad nebuvo nei parsidavęs, nepasidavęs kagėbistams, bet kuriam irgi suskaudo paširdžius, kad jau per daug garbiname viskas, kas ateina iš Vakarų, net ir lietuviškoji literatūra,¹⁸⁶ ir kad susidarąs toks įspūdis, jog prieš išeivius niekis tokie talentai kaip... (jų vardų nenoriu net pakartoti).

Aš pats dėl to neverkiu. Aš per visą gyvenimą pripratau, kad iš manęs šaipytųsi, net Krėvė; kad pultų ir trečiafrontininkai ir visi liberalai. Jie man ne tik nepakenkė, bet padėjo, padarė reklamą. Turėčiau būti dėkingas. Laikydamasis principo, „jei kas tau meta akmenį, tu jam mesk duoną“, gal ir turėčiau taip daryti. Bet gal pakaks, jei nueisiu savo keliu lyg to nepastebėjęs, lyg tam jokios reikšmės nesuteikęs, neparodęs, kad man skauda. Tačiau nenorėčiau būti ir „palinkusiu žilvičiu“, „ant kurio visos ožkos lipa“.

Sapienti sat.

„Laišką“ baigsiu kitą kartą.¹⁸⁷

1992.X.29.

¹⁸⁴ Turima galvoje anketos klausimai Bernardui Brazdžioniui

¹⁸⁵ Tokiu pavadinimu „Egzodo literatūros atšvaitai“ 1989 metais „Vagos“ leidykla išleido Liūto Mockūno sudarytą išeivų literatūros kritikos antologiją

¹⁸⁶ Būdavo ir teisingų pastabų, nes konjunktūros sumaištyje spausdindavo kas ką pagriebdavo, pristatydavo be vertybinio požiūrio.

¹⁸⁷ Laiško rankraštyje įterptas mašinraštis.

© 2014 „XXI amžius“