Lietuvos
kultūros
galerija

Iš laiškų

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31, 36, 44,
2013 m. nr. 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 12, 14, 18, 19, 29, 45,
2014 m. nr. 5, 9, 12, 14, 19)

Universiteto literatai 1956 m. gegužę Anykščiuose su Antanu Vienuoliu. Pirmoje eilėje šalia Vienuolio iš kairės: Aušra Sluckaitė, iš dešinės Vytenis Karvelis, toliau Vladas Dautartas, Jonas Semėnas, Raimondas Kašauskas. Priešpaskutinėje eilėje iš dešinės: Ričardas Pakalniškis. Henrikas Čigriejus, su skrybėle mokytojas Petras Zulonas. Paskutinėje eilėje – antras iš kairės Adolfas Sprindis, ketvirtas – mokytojas anykštėnas Jonas Katinas, penktas – Jonas Juškaitis

1956 m. gegužės mėnesį Vilniaus universiteto literatai Niūronyse prie Jono Biliūno gimtosios pirkios: iš kairės, apačioje – Ričardas Pakalniškis, Jonas Juškaitis, aukščiau virš jų – Petras Dabulevičius, Bronius Jagminas. Antroje eilėje – neatpažintas, Petras Zulonas, Jonas Katinas (trys Anykščių mokytojai), būrelio globėjas dėstytojas Adolfas Sprindis (pasilenkęs). toliau Algis Krygeris, Henrikas Čigriejus, Tomas Venclova, Jonas Semėnas, Vladas Dautartas, Aušra Sluckaitė (Jurašienė), Laima Surgailaitė, Rytis Trimonis, Justinas Lazauskas, Antanas Trakymas, Anykščių laikraščio darbuotojas Albinas Briedis, Raimondas Kašauskas, Vytautas Kasinskas, Jonas Jakštas (abudu gonkose)

Didžiai gerbiamas,

atleiskite už ilgą tylą¹⁹⁴. Per Lietuvą ritosi uraganai ir prezidento rinkimai,¹⁹⁵ su gyvenimo nelaimėmis ir darbais, todėl po jų reikėjo pailsėti. Mat ir aš dalyvavau kompanijoje už S. Lozoraitį, buvau komitete, rašiau į spaudą...

O pasibaigė... žinojome, kad tuo pasibaigs. Tauta sukomunistėjusi, penkiasdešimt metų savo padarė. Dabar dar blogiau. Visi, kurie rinkosi Brazauską, išskyrus tuos, kurie pinigų prisiplėšę, apkvailinti tyli. Ką gi – bus kaip Dievas duos. Kad tik ko nepridarytų, slaptai neįpainiotų į tuos nelemtus Rytus.

Dėl poetų tai Jums ir sunkoka orientuotis – Jūsų ir santykiai kiti. Mes čia virėme tame smalos katile, todėl vieni su kitais nė nesišneka. Pats nežinau – ar sveikinti Jus su Gedimino ordino apdovanojimu, ar ne? Jūs ir dailininkas V. Jonynas iš vienos pusės, o iš kitos – Just. Marcinkevičius ir universiteto buvęs rektorius J. Kubilius. Aš tyliu, nors ir šiurpoka, o visi spjaudosi – abu apsikabinėję sovietiniais ordinais. Prieš Kubilių rašė ir spauda, tas kelis Lenino ordinus turėjo, dabar prie jų prikabino... Gedimino. Sako, universitete „ėdęs“ dešiniuosius studentus.¹⁹⁶

Tegu perkūnai tokius atvejus. Su ta knyga „Rašytojas ir Cenzūra“ ne viskas gerai. Būkite atsargūs, ten dalyvauja tokių niekšų, kuriuos, švelniai tariant, reikėtų paimti už sprando ir išmesti. Nustebino „Drauge“ Vytauto A. Jonyno paklodė apie tą knygą „Įsigudrinimai apeiti patį velnią“. Ar jis turi sąžinę, tas Jonynas? Ką jis rašė apie mane? Esą ir man pakenkęs M. Girniuvienės straipsnis. Bet juk aš to nerašau. Man tik padėjo. Kai buvo K. Bradūnas premijos atsiimti, įdaviau laišką, kad nuvežtų „Draugui“. Taip negalima, jis tyčia ar netyčia klaidina išeiviją.¹⁹⁷

Ar žinote, kad pernai išleistas Jūsų „Dėdė rudenėlis“. Nusipirkau. Dabar pasirodė. Jeigu nežinote ir be Jūsų sutikimo, tai noriu pranešti. Išleistas antru leidimu, 30 000 egz. tiražu, išleido leidykla „Vaiga“ ir UAB „Veda“, spausdino leidyklos „Kaliningradskaja pravda“ sp. K. Markso 18, 236000, Kaliningradas. Taip rašoma ant knygos. Man visos tos leidyklos nežinomos.

Ar nepažeistos autoriaus teisės, ar su Jūsų sutikimu?

Kuo širdingiausi mudviejų linkėjimai.

J. Juškaitis
Vilnius, 1993.III.9.

¹⁹⁴Į B. Brazdžionio laišką (1993.I.8) atsakyta po dviejų mėnesių (1993.III.9), todėl „XXI amžiaus“ (nr.  19) 194-asis komentaras nebaigtas. Dabar tęsinys.

1955 metais buvau dėstytojo Adolfo Sprindžio paprašytas pirmininkauti literatų būreliui, kai universitetą baigė Gediminas Astrauskas. Aš pradėjau tik savo lituanistikos studijų antrąjį kursą. Tuojau žmogus su juodu kostiumu, kaklaraiščiu ir baltais marškiniais, iš miesto komjaunimo komiteto, per paskaitą išsikvietė į tuščią auditoriją: kaip būrelis? Tiek, tai nieko, bet kai kitą kartą paprašė surašyti nesidedančių pavardes, jeigu tokių yra, atsakiau, kad aš ne komjaunuolis ir komjaunimui jokių žinių apie būrelį neteiksiu: susirinkimai vieši pagal skelbimus, pakabinamus prie dekanato, o protokolai atiduodami į literatūros katedrą – prašom lankytis, ir, nors laikrodžio neturėjau, pirštu pabaksnojau į laikrodžio vietą ant rankos, kad mano vieta – paskaitoje. Nuėjęs į katedrą, papasakojau Sprindžiui: jeigu taip bus, tai manęs čia daugiau nebus. Dėstytojas prikalbino toliau pirmininkauti ir nuo tokių atgynė.

O nerimaujantys literatai ieškodavo būdų pasirodyti savo kūryba, nors ir nepasitikėdami vieni kitais, nujausdami, ko saugotis. Susirinkimuose nemačiau nieko gero, geresnė atrodė būtų kitokia veikla. Iš Ukrainos parašė laišką poetas Dmitro Pavličko ir atvažiavo Lvovo universiteto literatai: surengėme literatūros vakarą, padovanojo savo kūrybos almanachą, kuriuo remdamiesi dėjome pastangas, kad išeitų mūsų sumanytasis „Šviesų rytą“. Jam parašiau trumpą pratarmę, kaip ieškome patys, nuo ko kam šviesu. Leisdamas suprasti, kad mums šviesu nuo mūsų kūrybos, tokios, kaip Juditos Vaičiūnaitės „Žilagalvei senajai Kotrynai / Aukštus bokštus apsnigo“, Juozo Tumelio „Senas kapitonas geria grogą“, Tomo Venclovos „Už mūsų sienų kvadratus“ arba eilėraštis „Hidalgo“, Jono Semėno „Tenai, kur iš pakrūmių žvelgia baugiai / Pliki viršugalviai sukrypusių namų“, Prano Morkaus „Likimas noko tris dienas / Ir krito tris naktis“, Henriko Čigriejaus „Špokų koncertuose rečiau girdėti linksmas sodžiaus pokylio suktinis, / O vis daugiau tas liūdnas, liūdnas polonezas“ (Oginskio), mano „Kur klausausi, kur žiūriu, / Tartum Dievas vien tyla“, „Ir savo gyvenimą mielą / Sapnuoti imi. / Ir mėlynas mėnuo. Ir siela – / Rimtis nerami.“

Šviesu nuo kūrybos, netinkančios į valdiškus „Jaunuosius...“ Aptardavau su dėstytoja Vanda Zaborskaite, varsčiau vadovų duris, Henrikas Čigriejus jau buvo nupiešęs gražų viršelį su grakščia pražydusių žirginių šaka, svyrančia iš spalvotos aušros. Išleisti nors vieną egzempliorių ir padėti universiteto bendrojoje skaitykloje. Taip apsidraudę, galėtume platinti nuorašais, nepaisant kritikos.

Iš Kauno man parašė laišką Icchokas Meras ir atsivežė pilną sunkvežimį Kauno aukštųjų mokyklų literatų. 1956 m. surengėme universiteto didžiausioje salėje Čiurlionio 23 bendrą didelį literatūros vakarą. Jis vadovavo kauniečiams, o aš – mūsų būreliui. Nežinomi žmonės. Publikos prisėdusi pilna salė, pristoję pasieniais, pro duris matyti netelpantys. Manęs, pasivedęs į šalį, paklausė – ką skaityti? O ką tik norite, sakau, daugiausia poetų, todėl – trumpus. Prozininkai tik tu ir Dautartas su Kašausku, todėl – taip pat trumpus. O ko neskaityti, žinote patys: tokių, už kuriuos čia pat gali suimti, ir tokių, už kuriuos publika čia pat švilpimu ir trypimu į grindis nuvys nuo scenos. Valdiški dalykai visiems buvo griste atgrisę. Žinoma, daugiausia skaityta apie meilę, kadangi per meilę kuo toliau nuo propagandos! Jei sugebi paslėpti, suprantamai, – gali ir prieš propagandą... Juokai ir plojimai skambėjo visą vakarą. Aš skaičiau pats paskutinis ir tik vieną eilėraštį – „Vienam kritikui“, atsimenu paskutinę eilutę „O dar blogiau, kai sukasi galva“, palydėtą kvatojimais, nes klausytojai atpažino tą „budrų sargį“.

Juozas Girdzijauskas apie mūsų studijas universitete 1953–1958 metais rašo: „Jonas Juškaitis buvo pagrindinis konsultantas, jisai turėjo susidaręs visos nepriklausomybės laikų poezijos katalogą. Galėjai sužinoti, koks poetas kokius rinkinius išleido ir t. t. Tvarkingą, rūpestingai sutvarkytą katalogą turėjo. Su Juškaičiu, su Čigriejum pasišnekėdavau“ (iš Virginijaus Gasiliūno pokalbio „Colloquia“, Nr. 16, 2006, p. 161). Skolindavau taip pat knygas: Joną Kuosą Aleksandriškį, Jurgį Savickį, Antaną Vaičiulaitį. Perleidau ir Bernardo Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“ per visų rankas, kurios, kiek žinau, leisdavo toliau per rankas. Su „Didžioji kryžkelė“ (1953), „Vainikai“ (1921), „Antrieji vainikai“ (1936) lietuvių naujojoje poezijoje rodančiais tikrąją Brazdžionio vietą...

Myniau takus pas rektorių Juozą Bulavą ir prorektorių Stasį Jankauską, kol numyniau – į Anykščius! 1956 m. gegužės mėnesį, gavę universiteto vienintelį sunkvežimį, pristoję pilną kėbulą, išvažiavome į Anykščius. Surengėme gimnazijoje didelį vakarą su vietos literatais, dalyvaujant A. Vienuoliui. Susirinkus visiems mokiniams. Kitą dieną – pas Vienuolį, paskui Antano Baranausko klėtelė, paskui Anykščių šilelis, paskui Niūronyse Jono Biliūno tėviškė, paskui Liūdiškių piliakalnis ir prie kapo, paskui – Puntukas...

Vieni kitų nelabai pažinodami, nieko negalėjome padaryti, kad kiti nebūtų kitoki, tik laikysena gyvenime ir kūryboje tarp kitokių be kompromisų rodėme, kaip esame ne tokie. Per tuos metus brendo 1962 metais pasirodžiusi mano pirmoji knygelė „Ir aušros, ir žaros“: pirmoji vieša nesovietizuota poezijos knygelė sovietinėje Lietuvoje. Vytauto Kubiliaus ir tada drąsiai pastebėta.

 ¹⁹⁵ Buvo tokie uraganai, nuo šiaurės, ūždavo per dienas ir per naktis. Sutapo su prezidento rinkimais. Neramūs žmonės vaikščiodavo pro barikadas per tas gamtines ir politines vėtras į savo šaltus butus. O mano nuotaikos taip pat ne eilėščius rašyti ir eilėraščiai kaip aplinkybių šioks toks atspindys. Geriausiai atspindi gal tik vienas posmas „Žiaurus žiemos vanduo ir žvaigždės žiaurios“ (rinkinyje „Pilnas vakaras nutilusios dainos“ (1994), eilėraštis datuotas 1992 metais, p. 107, o skubiai parašytas krikščionių demokratų laikraščiui „Apžvalgai“, todėl 2006 metais knygoje  „Tolimos dainos. Lyrika“ (p. 515) pateikiamas peržiūrėtas ir su dviguba data, 1992–2006):

Žiaurus žiemos vanduo ir žvaigždės žiaurios.
Einu ir nuo akių akis slepiu.
Net saulė vėtroj dundančioj nuo šiaurės
Per veidą tėškė spinduliu šlapiu.

¹⁹⁶ Apie Joną Kubilių po tų ordinų pasirodė konkrečių dalykų. Akademiko Zigmo Zinkevičiaus atsiminimuose „Prie lituanistikos židinio“ (1999, p. 182-183) apibūdinamas rektoriaus Jono Kubiliaus prieštaringumas. Antano Terlecko straipsniai „Kada Jonas Kubilius tapo NKGB (KGB) agentu „Ketu“ („Laisvas laikraštis“, 2003 04 09), „Įspūdingą mokslinę karjerą padarė tik KGB padedamas“ („Lietuvos aidas“, 2008, nr. 49,) Petro Girdzijausko straipsnis „Lietuvos aide“ (2008, nr. 37, p. 1 ir 6), vasario 13 d. „Diletantų šokis apie kolaborantus“. Prisipažino ir iš sovietinio „Komunisto“ išriedėjusios „Gairės“, esą „taip reikėjo“.

¹⁹⁷ Knygai išėjus, pasirodė ir atsiliepimų, piktų pastabų, ironiškų pasityčiojimų („Literatūroje ir mene“, „Lietuvos aide“, „Lietuvos ryte“ ir kitur). Į viską reagavo ir sudarytojai bei sumanytojai Stasys ir Arvydas Saboniai „Literatūroje ir mene“, 1992 m. gruodžio 12 d., p. 5).

Kaip išgyventų laikų liudytojas ir dalyvis, iš savo popierių rankiojau pavyzdžių nuo pirmojo rinkinio 1962 m. ilgame straipsnyje „Nuotykiai literatūros mašinų skyriuje“ („Rašytojas ir cenzūra“, 1992 m. p. 65-97), o tokias eilutes iš jo, kaip „kas stojo į partiją gelbėti tautos, tas prisijungė prie visų partijos nusikaltimų“, „man visai nerūpėjo, kur pjovėsi komunistas su komunistu, kagėbistas su kagėbistu“, „Gyvenau anapus tų pjautynių“ (p. 66) galiu pakartoti ir be konteksto.

Per Kazį Bradūną perduotas mano laiškas dėl kritiko Vytauto A. Jonyno straipsnio „Įsigudrinimai apeiti patį velnią“ buvo išspausdintas „Drauge“ pavadinimu „Prašyčiau neklaidinti išeivijos“ (perspausdintas ir knygoje „Lyra ant gluosnio“, 1998 m. p. 137-139, kaip ir komentarais papildytasis iš „Rašytojas ir cenzūra“ – p. 99-137), o Vytautui A. Jonynui gal ir nelengva buvo susigaudyti po visus visų niuansus – iš tokio tolio, per šitiek metų. Ypač tokioje knygoje...

© 2014 „XXI amžius“