Lietuvos
kultūros
galerija

Iš laiškų

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31, 36, 44,
2013 m. nr. 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 12, 14, 18, 19, 29, 45,
2014 m. nr. 5, 9, 12, 14, 19, 21, 25)

209

Didžiai Gerbiamas,

Širdingai sveikiname. Ačiū už laišką, kurį perdavė p. A. Laurinčiukas. Nelabai su juo esu pažįstamas, tik tiek, kad kartu buvome į rašytojų sąjungą priimti, 1971 m. tai pasisveikiname eidami pro šalį. Bet laiško nuėjau, geras žinias malonu gauti.

Sako jis man – atplėšk, dolerių tikriausiai įdėta! Sakau, dolerių ir neprašau, ir jų nėra įdėta, yra svarbesnių dalykų už dolerius, o laiškų neplėšau prie kitų akių, nes jie man rašyti.

Nebūtų Laurinčiukas...²⁰⁰

Rudenį bus malonu susitikti, gal ir pasikalbėti bus progų.

J. Juškaitis
1993 m. balandis

²⁰⁰ Vietoje komentarų pateikiu ištrauką iš savo dienoraščio prieš 1993 metų Velykas: „Prieš Velykas paskambino A. Laurinčiukas, turi nuo B. Brazdžionio man laišką, ar jis pas mane, ar aš pas jį ateičiau? Sakau, aš ateisiu, kur jau čia pas mane vaikščiosite. Nueinu. Atsiprašinėja už netvarką bute, tik trys kambariai, o gyvena kaip karalius, kilimais išsiklojęs. (...) Paduoda Laurinčiukas man laišką, sėdi dar kažkoks įsirpęs žmogus – prisistato kaip komunistų išgelbėtas doras kalinys, saujoje laiko pluoštą dolerių. Paduoda laišką – „atplėšk, gal dolerių Brazdžionis įdėjo“. Atsakau: „Iš Brazdžionio negavau nė dolerio ir nemanau, kad būtų dabar, nes yra svarbesnių dalykų, negu doleriai, o man skirtų laiškų prie svetimų akių neatplėšinėju“. „Brazdžionis biednas“ – atsako Laurinčiukas. Sakosi, kad dabar pasitraukęs iš veiklos, norįs užsiimti doru darbu, pavyzdžiui, laiškų pervežimu. Jaučiasi kaip misionierius. Prašo, kad aš rašyčiau eilėraščius, nes geri. Nežinau. Su pagyrimais dėl mano eilėraščių dar niekas manęs gyvenime nėra nupirkęs, kaip ir su papeikimais  nuo bendrų reikalų neatstūmęs. (...) Teiraujasi A. Laurinčiukas – kokia mano nuomonė dėl Brazdžionio apdovanojimo ordinu. Ar imti jam, ar ne? Aš tyliu. „Provokaciniai tie apdovanojimai, žinoma“, – atsako pats sau Laurinčiukas. Aš atsakau, kad Brazdžionis pats turi galvą ir žinos, ką daryti, o aš jam ne patarėjas. Dolerių tikrai laiške nebuvo, iš Brazdžionio negavau nė dolerio, nes yra svarbesnių dalykų už dolerius. O mūsų Piliečių chartijos tarybos narė man sakė, kad Laurinčiukas dabar blogo nieko nedaro. Duok Dieve.“

Perduotame laiške buvo kalbama apie popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimą.  Sėdėdamas prie Brazdžionio karsto 2002 m. liepos 30 dieną Vilniaus arkikatedroje, mačiau netoli sėdintį ir besižegnojantį Albertą Laurinčiuką.

Didžiai Gerbiamas,

Laišką per seserį gavau. Poezijos pavasaryje ir aš nedalyvausiu – kaip tik su jo data sutampa mano 60 metų sukaktuvės – gegužės 30 dieną! Ne dėl to nedalyvausiu, kad minėčiau tą savo jubiliejų, o kad noriu pabėgti kur vienas pasidūmoti su savo metais, kurių našta kitų neslegia, tiktai koks pareigūnas gali prikibti – eik, rodykis, skaityk ir taip toliau...

Dėl Šventojo Tėvo atvykimo sujudimas yra, kur nebus²⁰¹? Iš Arkivyskupijos rūmų, kur jis turėtų apsistoti, krausto bulvarinio dienraščio „Respublika“ redakciją, policininkai telkia pajėgas, kaip apsaugoti, pareigūnai skaičiuoja, kad Kryžių kalne bus susirinkusių apie vieną milijoną, kaip sutvarkyti, kur sustatyti mašinas, kelininkai susirūpinę, kaip Lietuvos keliais pravažiuos dviaukštis Švento Tėvo automobilis, ryšininkai, kaip iš Kryžių kalno nutiesti tiesioginį telefono ryšį į Vatikaną, nes popiežius negali būti be to ryšio, arkivyskupas Audrius Bačkis jau pranešė, kad be kortelių nė vienas nepateks į tuos susibūrimus arba Mišias, nors tos kortelės ir nemokamos, nereikės pirkti kaip bilieto į futbolo rungtynes, o tie, kurie jų neturės, anot arkivyskupo, galės tik pasižiūrėti į važiuojantį popiežių iš už krūmų. Taigi – ieškokit pažinčių, dėkit pastangas gauti kortelėms. Ir taip toliau, ir taip toliau.

Aš esu menka figūra, aš nei tos kortelės negausiu²⁰². Man, tiesą pasakius, ji ir nelabai reikalinga. Į Kryžių kalną neturiu kuo nuvažiuoti, neturiu tiek sveikatos, jėgų ir pinigų grumdytis. Bet skriaudos nejaučiu, nes esu įtikėjęs ir nematęs. Tegu veržiasi tie, kurie, kaip Tomas, negali įtikėti nematę. Pastovėsiu už krūmų, peržegnos, ir man bus gana. Kad tai bus didelis įvykis, jau galima spręsti iš to, ką čia parašiau. Kol kas tik tokie vieši šurmuliai. Kas darosi dvasininkų kabinetuose, nežinau.

O ar Šventasis Tėvas Lietuvą pakeis, pamatysime, kai išvažiuos pabuvęs Lietuvoje. Jeigu nustos vieni kitus stumdę, šmeižę, vogę, išnaudoję, žudę, plėšę, jeigu bus daugiau artimo meilės, vieniems kitų pagarbos, bjaurybių, šmeižto, neapykantos sumažės, jeigu arkivyskupas Bačkis neįsakys monsinjorui Svarinskui išeiti prieš Mišias iš Vilniaus Arkikatedros, kai į jas ateina prezidentas Brazauskas, ir aš pamatysiu, kad Lietuva tikrai gali dvasiškai atsinaujinti, tai bus jo atvykimas tikrai didelis įvykis. O jeigu bus viskas taip pat, tai... bus tas pat, kas į Lenkiją atvykus Popiežiui kadaise buvo, kai važiavo maldininkais apsimetę spekuliantai ir Lietuvai darė gėdą²⁰³.

Jeigu nebus ekumenizmo dvasia ir toliau keičiama ekomunizmo dvasia su valdžios pagalba, tai ir aš galėsiu mirti ramus. O dabar darausi vis liūdnesnis ir liūdnesnis, nes, kaip ir krikščionis buvęs deputatas ir kalinys L. Simutis tematau, kad mūsų tautai beliko dar keturios generacijos. Po to jau ji bus ne lietuvių tauta, o aš nežinau kas.

Petras Plumpa, prieš komunistams sugrįžtant į valdžią, pasakė „Lietuvos ryto“ korespondentui (Plumpa prie V. Landsbergio buvo Lietuvos Saugumo viršininkas), kad jis ir dabar tebėra komunistų kalinys. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir aš. Lietuvoje pilna vagių ir biznierių, kurie važinėja veidrodiniais limuzinais. Jie visi suvažiuos į Kryžių kalną, nes turi benzino. Popiežius juos palaimins. Ką jie darys, matysime.

O aš rašau laišką, nes jau daugiau galiu ir neparašyti, nes nuo gegužės 1-os į užsienį vietoj 15 talonų reikės klijuoti ženkliuką už 80 talonų!

Duok Dieve, kad Lietuvoje kas nors pasikeistų po popiežiaus atvykimo daugiau negu po Velykų: dvi dienas tylu, net televizija rodo beveik šventus paveikslus, o po to – vėl tos pačios niekšybės ir bjaurybės. Netikėjau, kad mūsų tauta taip degradavusi. To liūdesio galiu ir nepakelti.

Tikėkimės! Mudviejų sveikinimai. Tikėkimės šviesesnių dienų, kad tik jos nebūtų eilinis savęs apgaudinėjimas.

J. Juškaitis
Vilnius,  1993.IV.29.

²⁰¹ Tokios žinios tada skrajote skrajodavo per visas informacijos priemones.

²⁰² Beklausinėdamas, gavau atsitiktinai priešpaskutinę dieną – į Šventojo Tėvo susitikimą su inteligentija Šventų Jonų bažnyčioje. Prie universiteto netikėtai ir laimingai sutikti „Naujojo Židinio-Aidų“ redaktoriai Petras Kimbrys ir Vytautas Ališauskas, sužinoję, man davė kortelę.

²⁰³ Buvo ir tai aprašinėjama. Į laišką viskas paimta iš to meto spaudos.

Malonus kolega Jonai,

rašau tiems, kurie žodžiu, telegrama ar laišku mane sveikino (ar pareiškė „užuojautą“) Gedimino ordino suteikimo proga kartu su keliais kitais išeivijoje bei Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, kaip spaudoje teko patirti.

Man tatai buvo savotiška staigmena ir liko, kol kas, neatsakyta mįslė. ²⁰⁴

Manau, kad ne vien savo asmeninę nuomonę bus išreiškęs asmuo, kuris parašė (cituoju): „...gaila Brazdžionio, kurį aš taip myliu, linksniuojamo ir garbinamo, apdovanoto ordinu kartu su kegebistais ir kolaborantais vienoje vietoje. Žinoma, tai priedanga, bet vis vien graudu, skaudu... ²⁰⁵

Apie Kunigaikščio Gedimino ordiną „Lietuvių enciklopedijoje rašoma: „įst. 1928, skiriamas pagerbti Lietuvai nusipelniusiems asmenims, kurie buvo pasižymėję uoliai ir sąžiningai eidami valstybinę ar visuomeninę tarnybą. G. o. yra turėjęs 5 laipsnius.“

Reiktų manyti, kad ir dabar atgaivinimo ir teikimo dingstis yra ta pati ar panaši. Ordinas teikiamas ne kolektyvui, bet individui. Niekas kitas nepagerbiamas už apdovanotojo asmens nuopelnus, kaip ir niekas kitas neatsako už kito apdovanotojo asmeninį elgesį, tariamus ar tikrus nusikaltimus. Taigi ir šiuo atveju nė vienas iš apdovanotųjų asmenų negali savintis kito nuopelnų, kaip nė vienas negali apkrėsti kito savais amoraliais veiksmais, darbais ar paklydimais. Caique suum. ²⁰⁶

Tik gal pragmatiškesnis reikalas būtų visus vienodai  ant vieno kopėčių laipto susodinti. Kolega Bronys Raila, sveikindamas, kiek ironiškai pasakė: „Aš patenkintas, kad tave, Bernardai, apdovanojo, bet nepatenkintas, kad trečio laipsnio...“ Ir aš pats gal nelabai būčiau patenkintas, jei kas mane pavadintų „trečio laipsnio poetu“.

Spaudoje teko skaityti, kad keliems apdovanotiesiems ordinai įteikti (Žr. „7 meno dienos“, 1993.02.19), tuo tarpu aš apie patį ordino paskyrimą nesu gavęs jokio rašto, jokio pranešimo.

Spauda rašė, bet argi galima patikėti šių dienų spaudai, kuri dažnai mėgsta įvairias sensacijas ir visokiais primo apriliaus pokštais palinksmina skaitytojus.

Taigi dar ir dabar, po beveik pusmečio, ta visa keistoka istorija man tėra balandžio pirmosios pokštas, kurio aš nesu nusipelnęs.

Tat drąsiai galiu pakartoti bravūriškus iš savo autobiografijos 1936 m. rašytos „Antrųjų Vainikų“ poetų antologijoje:

„Už jokius nuopelnus... tėvynei... nesu apdovanotas nei ordinais, nei medaliais, kurių autentiškus atvaizdus galėčiau čia viešai išstatyti“. ²⁰⁷

Į Jono Juškaičio vieno „Raudono rondelio“ ²⁰⁸ eilutes „Dievo dovanas duokit veltui... Poetai, neimkit ordinų“ atsakau: niekas jų man nedavė, ir aš negavau ir nepaėmiau.

Bern. Brazdžionis
93.6.2.

P. S. Kolega, ačiū už sustiprinimą dėl pasisakymo, kurio ilgai vengiau ir galvojau.

Linkėjimai nuo mudviejų abiejų kol. Danutei.

²⁰⁴ Dėl Brazdžionio apdovanojimo Lietuvoje (ir išeivijoje) kilo ne mažesnis sujudimas negu jo paties atvykimas 1989 metais. Pasklido žinia, kad 1993 metais apdovanotas Gedimino trečiojo laipsnio ordinu, o 1998 metais – pirmojo.

²⁰⁵ Kieno šie žodžiai, nepavyko nustatyti.

²⁰⁶ Nepaprastai ramūs ir gražūs poeto pasisakymai apie apdovanojimus ir ordinus. Tik pas mus, sujauktus per penkiasdešimt metų, ir tegalėjo kilti nesusipratimai po nesusipratimų.

²⁰⁷ Autobiografija bus spausdinama vėliau, kalbant apie antologijos ir B. Brazdžionio vietą lietuvių poezijoje.

²⁰⁸ Nieko bendro neturi su Brazdžionio apdovanojimu. Rondelis, kaip ir sonetas, yra viena griežčiausių aristokratiškų poezijos formų. Mano trylikos eilėraščių ciklas „Raudoni rondeliai“ „Naujajame dienovidyje“ 1993 m. nr. 20 parašytas su tragiška ironija, siekiant sutraukyti kanoną, kaip išgyventų laikų istorijos kraujas, išsiveržiantis absurdais, draskė pasaulio tvarką, žmonijos religiją, etiką, moralę, bet kokį humanizmą. (Spausdinama ir knygose „Pilnas vakaras nutilusios dainos“ (1994, „Tolimos dainos. Lyrika“, 2006.)

²⁰⁹ Iškarpos iš „Lietuvių Balso“, Nr. 5 (1993 03 04) ir „Naujojo Dienovidžio“, Nr. 20 (1993 05 23). Vienoje rašoma apie išniekintą Gedimino ordiną, kitoje – Jono Juškaičio eilėraštis iš ciklo „Raudoni rondeliai“.

© 2014 „XXI amžius“