Lietuvos
kultūros
galerija

Iš laiškų

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31, 36, 44,
2013 m. nr. 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 12, 14, 18, 19, 29, 45,
2014 m. nr. 5, 9, 12, 14, 19, 21, 25, 29)

Didžiai Gerbiamas,

Laišką gavau. Tiesiog nežinau, ką ir dabar sakyti, kaip tada sakiau, kad nežinau, ar sveikinti, ar ką daryti su tuo ordinu. Kada rašiau, nes nežinojau, kaip Jūs į tą apdovanojimą reaguosite.

Galiu nebent pasakyti tikrai, kad tai ne balandžio pokštas, o faktas, viešai paskelbtas. Matyt, laukiama, kada atvyksite į Lietuvą. Kai buvo paskelbti visi penki, tai, kiek prisimenu, kilo triukšmas, net dešinioji spauda rašė lygiai tą patį, ką toje nedidelėje atkarpoje iš „Lietuvių balso“ įdėjote. Tiesiai galiu pasakyti, kad komunistų priešininkai (buvusių ir persikrikštijusių) smarkiai spjaudėsi, kaip į šią kompaniją gali būti traukiamas Brazdžionis – šalia Kubiliaus, kurio krūtinė buvo apkabinėta keliais Lenino ordinais ir kuris „ėdė“ dešiniuosius studentus ir dėstytojus. Kitiems taip pat nepagailėta. (...) ²¹⁰

Netgi „Tiesa“ tokį poelgį kritikavo. Tai tokia padėtis. Tas cinizmas tebesitęsia iki šiol. Aš beveik nesilankau rašytojų sąjungoje. Nebuvau nė Bradūno, Nagio, Saulaitytės vakaruose. Susitinku asmeniškai. K. Saja, parvažiavęs, piktas, man paskambino – „ar Vaidila Valiūnas gali imti ordiną?“ Sakau, aš ne Vaidila Valiūnas“.

Nežinau, ką ir besakyti. Man lengviau. Aš niekada nebūsiu apdovanotas, o jeigu ir apdovanotų, neimčiau, neimčiau nei premijų, neinu nei į vakarus su cinikais, nedalyvauju Poezijos pavasariuose. Šiemet buvo mano 60 metų jubiliejus – gegužės 30 d. Stapo su poezijos pavasario baigiamuoju vakaru. Nors ir saldžiai meilinosi, gyrė poeziją (o už akių šaiposi), kad ateičiau, atsisakiau, neatsiliepiau kelias dienas telefonu. Kadangi mano gimtadienis šiemet sutapo su Sekminėmis, tai tą dieną nuėjau vienas į bažnyčią ir per Sumą priėmiau Komuniją. Tai man brangiausia dovana per gimtadienį, gal ir lemtinga – Dievo dovana: net nustebau, kaip mano 60-metis taip sutapo su Sekminėmis, Šventos Dvasios atsiuntimo švente! Matyt, esu dar Dievui reikalingas. Taip atšvenčiau vienas bažnyčioje.

O eilėraščiuose²¹¹ tai nereikia kreipti dėmesio, ką rašau. Rašau tik sau, savo mintis dėstau, pats su savimi kalbuosi, netaikau nė vienam kitam. Visi žino mano atkaklumą ir užsispyrimą. Vargu ar aš imčiau ordiną iš bet kokios valdžios, nes esu kaip Akselis Miuntė – tik dangaus žvaigždes tepripažįstu. Tačiau kitiems gal dėl to nesu nei pavyzdys, nei patarėjas.²¹²

Dabar to ordino triukšmas pritilo, nes daug įvykių buvo ir po to. Dabar visi už galvų susiėmę šaukia dėl lito, kad valdžia begėdiškiausiai apiplėšė žmones, apgavo partija savo rinkėjus. Ir gerai padarė! Taip jiems ir reikia! Kitą kartą žinos, kad reikia balsuoti ne už Brazauską, ne už Landsbergį, o už savo pačių likimą. Aišku, jei dar nebus užrietę kojų.

Liūdna Lietuvoje.²¹³ Visi nuleidę nosis mato, kas atsitiko, ką padarė tie penkiasdešimt metų, vadovautų „vienos partijos vienos tiesos“, visi nuleidę nosis netiki, kad litas galėtų išgelbėti, nors valdžia čiulba gražiai. Bet niekas ja netiki, nes visi mato, kad ji neturi iš ko gelbėti, o galvos neturi taip pat. Išsirinko žmoneliai ant savo sprando, dabar nuleidę galvas tyli arba keikia.

Taigi tie žmonių rūpesčiai nuskandino ordinų rūpesčius. O tie, kurie ne žmonės, kurie plėšia, kuriems tik jų pilvai terūpi, tiems nusispjaut ir į tą ordiną, ir į tą litą, ir į tą nepriklausomybę, ir į tą Lietuvą. Gaila, kad tokių pilna Lietuva. Ir liūdna, kad ateitis priklauso jiems. Nebent apsirikčiau. Bet idealistai išmiršta.

K. Bradūnas atvežė man dovanų „Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990“ – storą literatūros istoriją. Jau visai baigiu skaityti. „Naujasis Židinys“ prašė, kad parašyčiau recenziją. Nežinau, gal ryšiuosi, nors ne viskas man tenai, toje knygoje, kaip reikiant sustatyta į savo vietas, pakedenčiau. Kaip tik dėl to ir gal nesiryšiu rašyti, nenoriu pataikauti, nenoriu ir pyktis.²¹⁴ Viena tik galiu pasakyti, kad tokios kitos knygos jau išeivijoje niekas neparašys, ir vien dėl to ji vertinga (vertinga, net labai, ir dėl daugelio kitų dalykų). O apie Jus T. Venclovos parašyta tikrai gerai. Aš sakiau tada Vilniuje.

Dabar Vilniuje lankosi H. Nagys. Susitikę pasišnekėjome. Su K. Bradūnu pasikalbu telefonais, bet, manau, dar susitiksime.

Kunigas J. K. Matulionis rengia Vilniaus Arkikatedroje religinės poezijos vakarą Šventojo Tėvo atvykimui paminėti, rugpjūčio gale, bene 27 d. Jeigu arkivyskupas nesutiks, bus švento Kazimiero bažnyčioje. Kol kas sutiko. Pakvietė dalyvauti aktorių V. Bagdoną (kadangi tikintis), kuris skaitys Baranausko, Maironio, jeigu neatvyktumėte, Jūsų, taip pat Šventojo Tėvo eilėraščius (jų yra išversta į lietuvių kalbą), be to, šešis poetus: Lacrimą, kunigą pranciškoną E. Atkočiūną, A. Puišytę, J. Vaičiūnaitę, K. Bradūną ir mane. Sutikau, nes, kaip tikintis, šiuo atveju atsisakyti negaliu. Jeigu atvyktumėte tada ir Jūs, būtumėte taip pat pakviestas, taip pat Matulionis sakė, kad rugpjūtyje galinti atvykti J. Švabaitė, jai bus palikta taip pat vieta. Tiktai nebūtumėte įrašyti į programos lankstinuką, kurį jau dabar ruošia, nes truks, kol atspausdins, o nežino, ar atvyksite ir kada.²¹⁵

Tai tiek naujienų šį kartą. Visas birželis nepaprastai šaltas, niekur negalime išvykti. Ačiū Dievui, kad nors lyja, tai gal bado nebus, užaugs javų ir pašaro. Gegužis buvo karštas ir be lašo lietaus.

Linkėjimai nuo sergančios Danutės. Dėl jos ligos abu gyvename baisioje nervinėje įtampoje.

Nuoširdžiai J. Juškaitis
Vilnius,
1993.VI.23.

P. S. Buvo Santaros-Šviesos suvažiavimas Vilniuje. Nėjau nei į suvažiavimą, nei į poezijos vakarą (dalyvavo S. Geda, M. Martinaitis, V. Bložė, D. Kajokas, K. Platelis, A. A. Jonynas, L. Šimkutė) nei Bradūnas, nei Nagys. Nesirodė abu visai, man sakėsi, kad tenai jų niekas nematys. Nesirodžiau tenai nei aš.

²¹⁰ Iš tokio metų tolio, pačiam ir skaičius, ir girdėjus, ir mačius, kas tada vyko, nekyla ranka ginti ar kritiškai žiūrėti į kokį žmogų, nepažįstamą, visų vėjų atsitiktinai gal užneštą ir į laiškus. Posovietinis laikotarpis savo sumaištimi buvo neišvengiamas, kaip ir sovietinio žmogaus nesusipratimai, nežinant, ką daryti. Čia kalbama apie Vilniaus uniuversiteto rektorių Joną Kubilių.

Lietuvoje Bažnyčia atskirta nuo valstybės, tačiau tikintieji neatskirti nuo Lietuvos. Priesaikose „Tepadeda man Dievas“ minėti  neprivaloma, kaip ir neminėti nėra negarbinga. Iš visų demagogijų drausmingiausia partinė demagogija. Nemalonūs atsiminimai iš velionio prezidento Algirdo Brazausko laidotuvių, kai pagal sovietinį valdišką supratimą reikalauta karsto į bažnyčią, nors bažnytinė vadovybė pasielgė gražiai ir garbingai šventų Mišių aukojimu. Vieni ėjo į Arkikatedrą, o protestavusi dauguma vyko į Kaišiadoris. Nepaisant, kad ir Vilniaus, ir Kaišiadorių vyriausias vyskupas yra tas pats – Romos popiežius! Tarybų Lietuvoje žmones auklėdavo ir laidodavo  buitinis kombinatas. O komunistų požiūrį į Bažnyčią ir tikinčiuosius geriausiai parodo Sąjūdžio suvažiavime dvasininkams perduotas Arkikatedros grąžinimo raštelis (žiūr. „XXI amžius“, 2013 m. nr. 45, p. 12, pačiame kamputyje). Tokį raštelį parašė „Lietuvos TSR Vyriausybė“. Todėl ne pro šalį dabar nacionaliniai diktantai per radiją.

Kalbant apie literatūrinę aplinką, ar aš galėjau kitaip elgtis, nuo 1982 metų susirašinėjęs su B. Brazdžioniu, A. Vaičiulaičiu, filosofu J. Girniumi, K. Bradūnu, H. Nagiu, S. Santvaru, L. Andriekumi, K. Barėnu, R. Šilbajoriu ir dar ne vienu. Po išpuolių spaudoje prieš B. Brazdžionį. Arba tokių, kaip dabar L. Peleckis-Kaktavičius pateikia savo knygoje „Bernardas Brazdžionis“ (2014 m., p. 102) iš 1994 metų „Poezijos pavasario“: „Kaip nužudyti išeivį/ jis atvyksta kasmet į miestą/ mums atvežti šviežių patarimų/ tu iš anksto jo lauki minioj/ vos tiktai nusileis lėktuvas/ ir jisai nusiropštęs trapu/ atsiklaups pabučiuoti žemės/ tu prišok ir taikliu smūgiu/ sudaužyk jo pliką pakaušį“.

Komunistų akistata su B. Brazdžioniu, antikomunistu ir dideliu poetu, buvo neišvengiama, todėl ir Brazdžionio ordinas yra ypatingas. Nė trys vienu metu iš karto atvykę Nobelio premijos laureatai Česlavas. Milošas, Vislava Šymborska, Giunteris Grasas plius Tomas Venclova taip nesujudino Lietuvos, kaip vienas Bernardas Brazdžionis. Ypač tokiu laiku. Iš viso Nepriklausomybės laikų modernizmo ir avangardo Lietuvoje iš viso modernizmo ir avangardo vienintelis Brazdžionis gyvastingai išsiveržė su krikščionybe ir lietuvybe, kai kiti avangardistai represijų buvo nutildyti su okupacija. B. Brazdžionis pasidarė ne tik atrama jaunesnėms kitokioms kartoms, bet veikė ir netiesiogiai – išprovokavo literatūrinius judėjimus  išvengti epigonizmo. Neturime tokio kiti poeto, taip išreiškusio protestą prieš okupaciją, priespaudą ir totalitarizmą. Brazdžionio atrama, kaip tas per pasaulį keliaujantis žmogus, eina per literatūrines kartas.  Brazdžionio sugestija patogi ir nusiristi, kaip atsitiko su E. Mieželaičio „Per pasaulį keliauja šuva“ 1950 metais. P. Palilionis savo knygoje apie Brazdžionį mini ir Gintarą Patacką.  Nežinia kokia mūsų laikų kartos trintis, bet kai papasakojo, kad, išgirdęs G. Patacką ateinant, B. Brazdžionis išeidavo, gal geriau ir nežinoti. Dar vieną B. Brazdžionio sugestijų motyvais poemėlę teko skaityti 1996 metais – politinio kalinio marijampoliečio Vinco Korsako (kai kur Karsokas), apie juodus ir kruvinus komunistų, enkavedistų ir stribų darbus. O Antano Škėmos pjesės „Vaidelionis“ autoriui garbės nedaro.

Nuo 1951 metų gimtajame Kuturių kaime kiekvieną vakarą klausydamas pas kaimyną Joną Paulaitį „Amerikos balso“ radiją, nė kartą negirdėjau, kad būtų raginama priešintis ginklais, nes partizaninis judėjimas beveik baigėsi. Kaimiečiams per darbus nebuvo kada klausytis, todėl atpasakodavau, ką girdėdavau už leidimą klausytis. Visa Lietuva svarstė, kaip reikia priešintis toliau, gelbėti partizanus, bet ne išdavinėti. Man kunigai „ekstremistai“ patardavo: turite tokią galingą priemonę – poetinį žodį, todėl ieškokite naujų pasipriešinimo ir išlikimo būdų. Mano aplinkos jaunieji užsimojome be kompromisų kurti grožinę literatūrą, nutrauktą sovietinės ideologijos. V. Zaborskaitė per vieną kultūrinę laidą, išvardydama mus tokius, pasakė pakeltu balsu: „Negi nematot, jie visai ne tarybiniai!“

Su E. Mieželaičio atsiprašymu, tikru ar tariamu, ar tik nebus kaip su K. Kubilinsko mirtimi, kai apauga versijomis ir gandais.  1999 metais, kai buvau Poezijos pavasario laureatas, apie tuos atsiprašymus Kaune paklausiau paties Brazdžionio. Poetas man griežtai į magnetofoną atsakė: „Pirmą kartą girdžiu – iš tavęs “. O man ir šiandien tebekeista, kodėl taip norima, kad viskas būtų pasibaigę būtinai atsiprašinėjimais.

O B. Brazdžionio ordinas sujudino visuomenę ne mažiau negu atvykimas. Nė vienas nėra turėjęs tokią atsakingą istorinę akistatą kaip Brazdžionis. O apie tą patį ordiną ir dabar tebe rašoma kaip apie ordinus: „Gedimino 3 (1993) ir I laipsnio ordinas“ („Visuotinė lietuvių enciklopedija“, III t. p. 440, 2003), „Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino įteiktuvės Bern. Brazdžioniui 1998 m. kovo 15 d., Los Andžele. Iš kairės: Bern. Brazdžionis, V. Čekanauskas, S. Sakalauskas“, „Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I laipsnio ordinas ir Bern, Brazdžionio apdovanojimo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu dokumentas, išduotas 1998 m. kovo 9 d. Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus dekretu nr. 7“, su spalvotomis nuotraukomis („Bernardas Brazdžionis“, Archyvai, Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2007, p. 94), „1993 m. Brazdžionis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu“ („Lietuvių literatūros istorija“, XX amžiaus pirmoji pusė, II knyga, 2010, p. 481).“

²¹¹ „Dėl raudono Rondelio“.

²¹² Ateina laikas, kai nėra kitos išeities, kai tik ne vien sau priklausai, ar tu nori, ar nenori. Kaip svarbu, pasakęs enciklopedijos „Lietuva“ 2012 m. III tomo redaktoriui: „nejaugi neapdovanotas ordinu?“ Apdovanotas. 2008 m. ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ II karininko kryžiumi (žiūr. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Poetui Jonui Juškaičiui 80. 2013, interviu). Ordinas yra garbinga valstybinė regalija, kaip B. Brazdžionio gražiai parašyta. Nesusipratimai tik pas mus. Rašytojų Sąjunga pristato trijų rašytojų kandidatūras, apdovanoti mane. Mudviejų su žmona Danute gyvenimas tada buvo tragiškas, todėl visai nesutikau būti keliamas. Paskui, žmonos prašomas, apsigalvojau. Dėkodamas Prezidentui Valdui Adamkui ir visiems, vertinantiems mano darbus, vis tiek jaučiuosi nepataisomas – krypstu į Akselį Miuntę su jo dangaus žvaigždėmis negu į pasaulį su jo dangaus žvaigždėmis negu save.

²¹³ Liūdesio to meto laiškuose gal ir per daug, nes Lietuvos be laiko neatitiestų ar viena, ar kita valdžia. Tačiau nereikia bijoti savo liūdesio, kada tikrai sunku. Liūdesiui taip pat reikia sveikatos.

²¹⁴ Nesiryžau, kadangi recenzijų nerašau iš viso, o šiuo atveju reikėtų labai rimto įsigilinimo ir ilgo, atsakingo darbo.

²¹⁵ Jono Pauliaus II atvykimo proga į Vilniaus Arkikatedroje surengtą poezijos popietę su kitais pakviestas eilėraščių skaityti  turėjaulabiausiai jaudinantį literatūros įvykį savo gyvenime, sunku buvo ištarti žodį tokiame nei sapnuote nesapnuotame vakare.

93.7.8.

Mielas Kolega,

labai ačiū už atsiliepimą. Ir aš panašiai galvoju.

Daug „įtarimų“ kyla dėl rašytojų elgesio. Atrodo, lyg imama išeivių kratytis, juos rašte eliminuoti, kad nenustelbtų. „Akibrokštininkai“ ten vėl papūs miglos. Bus lyg ir grįžimas į Brežnevo laikus. Kad Nagys ne su jais, supratau iš pasisakymo „Dienovidy“, bet kad Bradūnas... Buvo naujiena.²¹⁶

Laikykimės! Pasimatysim rugpj. mėn.

B. B.

P. S. Poezijos programoje norėčiau mielai dalyvauti, nes tuo metu būsiu Lietuvoje. Tik norėčiau, kad būtų įrašyta į programą (lankstinuką); neįrašytam, atsitiktiniam dalyvauti nebūtų prasmės.

²¹⁶ Kontekstui po tiekos metų nutolus, sunku atsiminti, kodėl kalbama būtent apie K. Bradūną.

Arturo MARI („L‘Oservatore Romano“) nuotrauka

1993 m. rugsėjo 5 dieną Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje. 1991 metais Sąjūdžio pirmininko Juozo Tumelio kviestas į Lomžą (Lenkija), kur maldininkai susitiko su Šventuoju Tėvu, nevažiavau. Per istorinę apaštalinę kelionę Lietuvoje 1993 metais popiežius Jonas Paulius II sveikino susirinkusius Šv. Jonų bažnyčioje. Stovinčiam krašte, paėmęs už rankos, žiūrėdamas į akis ir šypsodamasis man tarė: „Na“. Sujaudintas pasilenkęs priglaudžiau savo veidą, o paskui kitą skruostą Šventajam Tėvui prie rankos. Matyt, tuo sudominau Popiežiaus fotografą, o šią man brangią, ypač po jo paskelbimo šventuoju nuotrauką 1993 metrais man perdavė „Katalikų pasaulio“ žurnalo atsakingoji sekretorė poetė Marija Katiliūtė–Lacrima. Nuotraukos iš Vatikano ateidavo per redakciją.

© 2014 „XXI amžius“