Lietuvos
kultūros
galerija

Iš laiškų

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Pabaiga. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31, 36, 44,
2013 m. nr. 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 12, 14, 18, 19, 29, 45,
2014 m. nr. 5, 9, 12, 14, 19, 21, 25, 29, 32, 39, 45, 47, 48)

B. Brazdžionio paskutinis, atsisveikinimo laiškas Danutei ir Jonui Juškaičiams

Danutė (Žilaitytė) ir Jonas Juškaičiai Veliuonoje, jos tėviškėje (dabar nugriauta) Nemuno gatvė 5 1984 metais. Lietuvoje pirmasis jaunesnės kartos poetų iš ten 1982 metais pradėjau susirašinėti su B. Brazdžioniu, A. Vaičiulaičiu, K. Bradūnu, H. Nagiu, S. Santvaru, filosofu Juozu Girniumi ir kitais. Jų laiškai ateidavo į Vilnių, Vytauto 6–8.

1993 m. rugpjūčio 29 d. popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimo į Lietuvą proga poezijos popietės Vilniaus Arkikatedroje dalyviai (iš kairės): Jonas Juškaitis, Judita Vaičiūnaitė, aktorius Vladas Bagdonas, Kazys Bradūnas, kun. Edmundas Atkočiūnas, Bernardas Brazdžionis, Aldona Puišytė, Lacrima (Marija Katiliūtė)

Mielieji Danute ir Jonai,

Tyras Kalėdų džiaugsmas tepripildo Jūsų pastogę savo palaima

Bernardas ir Aldona Brazdžioniai
2002

Dailininkai bent tokiais atvejais įdeda į savo kūrybą turinio ir prasmės, o ką daro poetai, sulaukę kūrybos laisvės? Nebežino, nuo katro galo pradėti, nei nuo katro galo baigti. Tikra mišrainė.

Atsimenu Jūsų, kolega Jonai, žodžius (per TV) ir niekad neužmiršiu.

Gyvenimas artėja prie pasakos ir prie sapno...

Skęsti tarp juodraščių, o jų baigt nebepajėgiu. Gaila...

Bern. Brazdžionis
2002 ²⁴³

²⁴³ Laiškas – laikraščio „Draugas“ kultūrinio priedo „Literatūra, menas, mokslas“ 2002 m. kovo 30 d. (nr. 62) iškarpa su Lietuvoje išleisto albumo „Poetas Bernardas Brazdžionis grįžta į Lietuvą“ nuotrauka ir Alės Rūtos straipsniu „Pasakojimas apie Dainių“. Tekstas man parašytas prie to straipsnio paties B. Brazdžionio silpstančia ranka.

Ąžuolas

Prieš šimtmečius įaugo mano šaknys šiton žemėn,
Ir šimtmečių juoda audra jų neišraus, –
Ar išdidi viršūnė tėviškės padangę ramią remia,
Ar ūkanose prošvaisčių daraus.

Esu pagairėj aš šiaurinio šalto vėjo,
Esu kryžkelėj rytų ir vakarų...
Daug Nemunu vandens, daug rytmečių šviesių tekėjo,
Ir daug užgeso nepabrėškusių žarų...

Ir sirpo vasaros, ir auksu saulė švietė,
Ir klydo gervių klyksmas rudenio takuos,
Visų pavasarių padangėj mano rankos plėtės,
Ir paukštis svetimas žemyn nenulenkė šakos!

Girdėjau giriose aš Gedimino raga,
Girdėjau aidą jo aukštajam panery,
Mačiau kaip laužai, šaukdami kovon lietuvį, dega,
Ir kaip krūtinėse negęsta jų liepsna skaidri.

Mačiau, kaip griuvo akmenio statytos pilys,
Mačiau, kaip upės seko ir aukšti kalnai,
Mačiau, kaip piliakalnius milžinams supylė,
Kad jie gyventų čia, kaip žemė, amžinai!

Po mano kojom Romuvos šventa ugnis ruseno,
Po mano kojom geso plėnys pelenų senų,
Aš prie širdies glaudžiu Smūtkelio koplytėlę seną –
Paguodą temstančių ir viltį švintančių dienų.

Manų šaknų žaliajame, gyvajame pavėsy
Vaidilų kanklės nešė dainą kloniams ir laukams,
Manos galvos vainikan naktį krito žvaigždės šviesios,
Ir tarė žemė: – Rinki jas – jos laisvės rytą lems!

Į juodą žemę sunkės ašaros ir kraujas,
Ir aš, kaip deimantus, slėpiau tarp šaknų,
Ir aš, lapus iš skausmo plėšdamas, rinkau jas –
Vergų, baudžiauninkų, tremtinių, kankinių...

Ir tarė dangūs: – Ąžuole, stovėk, kai vėtros plėšys,
Ir nedrebėk, kai duobkasiai sueis iškast tavęs –
Manų skliautų Apvaizdoje tu amžiais čia stovėsi,
Kas neš mano Kalvarijas, tas mano šventę švęs!

Ir brangų lobį ašarų, žvaigždžių, kančios ir kraujo,
Glaudžiu ir saugau dienai gyvą po žeme,
Kai po visų naktų užgims pasaulis naujas,
Iš jų kad gaustų Viešpačiui šviesi garbės giesmė!

1943 03 02

Bernardas Brazdžionis

Bernardas Brazdžionis mirė 2002 m. liepos 11 d. Laidotuvių apeigos vyko Los Andžele liepos 15-17 ir Lietuvoje 28-31 dienomis. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Atviras karstas buvo pastatytas atsisveikinti Vilniaus Arkikatedroje priešais altorių. Poetą pagerbė minios žmonių, dvasininkai, valdžios atstovai, rašytojai. Laidotuvių komisiją sudarė Lietuvos kultūros ministerijos ir išeivijos asmenys. Jų prašymu (per Juozą Kojelį) Vilniaus Arkikatedroje kalbėjau Lietuvos rašytojų vardu liepos 29 dieną. Kadangi prašė ir žurnalas „Naujasis Židinys-Aidai“, atidaviau jam savo kalbą pavadinęs „Kas savo žemės širdį jaučia“ (išspausdinta 2002 m. nr. 7-8, p. 365-366), pridėta „Per pasaulį keliauja žmogus“ 1943 m. laidos viršelio nuotrauka. Knygos viršuje užsirašęs mano kartos universiteto studijų dėstytojas Jurgis Lebedys).

Kas savo žemės širdį jaučia

Žodis Vilniaus Arkikatedroje
prie Bernardo Brazdžionio karsto 2002 m. liepos 29-ąją

Jonas Juškaitis

Vilniaus Arkikatedroje liepos 29 d. buvo ir atminimo meninė programa su Brazdžionio poezijos skaitymais bei gedulinga muzika. Iš dešinės (sėdi): Arkikatedros administratorius kun. Ričardas Doveika, smuikininkas A. Kubilius, poetas Jonas Juškaitis. Išeivijos vardu kalba Aldona Nelsienė Algimanto ŽIŽIŪNO nuotrauka

Po vakaro prie Arkikatedros (iš kairės): aktorius Vladas Bagdonas, Kazys Bradūnas, Jonas Juškaitis, kun. Jonas Kastytis Matulionis, Bernardas Brazdžionis, Aldona Puišytė

Bernardo Brazdžionio nuotrauka prie išleisto nekrologo su eilėraščiais ir pranešimo, kad A+A poeto Bernardo Brazdžionio šeima skiria Bernardo Brazdžionio vardo fondą teikti metinę stipendiją studentui, studijuojančiam lietuvių literatūrą.

Bernardo Brazdžionio nuotrauka prie Kaune kun. Jono Kastyčio Matulionio išleisto pirmosioms mirties metinėms skirto lankstinuko

Juozas Kojelis, laikantis „Lyrą ant gluosnio“, ir Jonas Juškaitis 2003 metais Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune Algimanto ŽIŽIŪNO nuotrauka

Ankstesniuose laiškuose nemažai kalbėta apie ordinus. Džojos Barysaitės nuotraukoje – 2008 m. Vasario 16 d. per iškilmes su prezidentu Valdu Adamkumi, įteikusiu ordino „Už nuopelnus Lietuvai Karininko kryžių“. Tarp ordinais ir medaliais tais metais apdovanotųjų – Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Tetčer, Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Patackas, nesutikęs ateiti atsiimti ordino. Mano nuopelnai kitokie, todėl per Nijolę Sadūnaitę perdaviau sveikinimą už ryžtą A. Patackui, nes anksčiau spaudoje į jo kaltinimą Lietuvos poetams, ėjusiems į Paveikslų galerija paverstą Katedrą Poezijos pavasariuose skaityti eilėraščių, atsakiau: 1984 metais aš nė rengėjų spiriamas nėjau net savo eilėraščio „Katedra“ skaityti, o į „valdiškus bedievių“ renginius (puikus „Kronikos“ metų terminas, tinkantis bet kokiems laikams) seniai nė kojos nesu įkėlęs. 2009 metais kardinolo prašymu pakviestas Arkikatedros atšventinimo 20-metį minint prieš šv. Mišias per televizijos transliaciją liudijau, kaip į rengėjų kaltinimą 1984 metais atsakiau – o kas blogiau, ar kad Katedroje per Poezijos pavasario vakarą trūks eilėraščio apie Katedrą, ar kad man gyvenime trūksta Katedros.

Esu pasirinktas tarti žodį nuo jauniausios kartos, jau su pilnu supratimu pasilikusios vargo ir vergijos metams, kai 1944-aisiais okupacijoms keičiantis iš Tėvynės į priverstinę emigraciją turėjo trauktis kone visi šviesiausi žmonės. Mums, nepriklausomybės vaikams, išauklėtiems katalikiška ir lietuviška dvasia, po Maironio Lietuvos valstybė paliko ir poetus, padedančius atskirti, „kas savo žemės širdį jaučia“. Tai buvo Aistis, Brazdžionis ir Miškinis.

Bernardo Brazdžionio eilėraštis „Per pasaulį keliauja žmogus“, suprastas kaip žmonijos kūrybiškoji kelionė, į kurią su laisve liejasi ir mūsų tauta, pro karo dūmus atvedė prie kito eilėraščio „Ąžuolas“ 1943 metų žurnalo „Naujoji sodyba“ žaliam lape. Per „Ąžuolą“ įsikūnijo ir nušvito ligtoliniai Brazdžionio rinkiniai „Amžinas žydas“, „Krintančios žvaigždės“, „Ženklai ir stebuklai“, „Kunigaikščių miestas“. Dviem laidomis 1943 bei 1944 metais ir dideliu tiražu Brazdžionio rinktinė „Per pasaulį keliauja žmogus“ nesunaikinamai pasklido po Lietuvą į žmonių rankas ir okupacijose darė didžiulį poveikį pridėtais naujais rinkiniais „Šaukiu aš tautą“, „Iš sudužusio laivo“ ir „Viešpaties žingsniai“. Kai karui praūžus sovietizavimo buvo niokojami pasilikę klasikai Vienuolis ir Putinas, o nepriklausomos valstybės rašytojai arba nutilę, arba nuteisti, greta kasdieninės duonos, maldaknygių, nesuklastotos istorijos ir ginklų miško vyrams, skolinama, slapstoma, nusirašoma, atmintinai išmokstama su Maironio „Pavasario balsais“ Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“ pakėlė ir palaikė dvasią, sąmonę ir sąžinę einantiems į darbą, į mokslą, į kovą, į bažnyčią. Tokie žodžiai, kaip „Šaukiu aš tautą, GPU užguitą“, „Lietuviškas dar teka kraujas širdy motulės Lietuvos“, „Iš Tavo rankos, Dieve, gaunu savo rytą“ tiesiog sukrėsdami žmogui daugiau pasakė negu visos žinomos ir nežinomos politikos.

Iš jauniausių pripažintų nepriklausomos Lietuvos poetų per visą šimtmečio pusę neišgaudoma, nesulaikoma ir valdiškais niekinimais nuo širdžių ir protų neatstumiama krikščioniška, patriotinė, demokratiška Brazdžionio poezija plačiausiai ir giliausiai palietė tautą: „Kai po visų naktų užgims pasaulis naujas, / Iš jų kad gaustų Viešpačiui šviesi garbės giesmė“. Nebuvo nepasiduodančio lietuvio, kuris nežinotų Brazdžionio. Kaip ir Maironio. Savo genialiais talentais iš Dievo malonės atlikusių tautoje ypatingas misijas: Maironis – su prikėlimu ir nepriklausomybės atgavimu, Brazdžionis – su netekimu ir antru prikėlimu nepriklausomybei. Brazdžionio knygos ateidavo pavojingais keliais. „Per pasaulį keliauja žmogus“ trečioji laida 1949 metais, papildyta rinkiniais „Svetimi kalnai“ ir „Šiaurės pašvaistė“, po to ir „Didžioji kryžkelė“, „Vidudienio sodai“ iki „Poezijos pilnaties“. Beveik išleidimo metais. Platino besimokantieji, kunigai citavo per pamokslus, partizanai ir pogrindininkai savo spaudoje, politiniai kaliniai ir tremtiniai su Brazdžionio eilėraščiais išgyveno, o komunizmą atmetusiems poetams Brazdžionio sugestijos buvo skatinančios ir brangios.

Vaduojantis iš sovietijos, vokiečiai sugriovė mūro sieną, rumunai nužudė diktatorių, lietuviai gi į žmonių minias ant rankų parnešė sugrįžtantį poetą, padėjusį Šventojo Rašto įkvėptais žodžiais išbristi mirties marias. Per mėnesį išpirktas 100-tūkstantinis tiražas! Mūsų tauta per visą istoriją nuolatos turėjo kovoti, kad išliktų, o kurti išlikus. Mūsų literatūros meninės ypatybės to nepatyrusioms tautoms nesuprantamos. Kai okupantai suskaldė į pasilikusius, išvežtus ir priverstus emigruoti, be to, dar visus ir tarpusavyje sukiršino, tai kokiu vardu po sukilėlių, knygnešių ir savanorių tik pasipriešinimą vadintume – partizanai, politiniai kaliniai ir išvežtieji, pogrindžio veikėjai ir spaudos leidėjai, išeivijoje dirbusieji nenuilstamą išlaisvinimo darbą, kultūrininkai, nematę savo kūrybos prasmės ne savo tautoje, kentėjusieji dvasininkai, visi žmonės, išsaugoję ištikimybę Dievui ir Tėvynei, asmens laisvę ar nors kokį teisingumą vienijančios galios teturime tokios: jeigu pasipriešinimas pažadina kultūrą, pasipriešinimas galingas, jeigu kultūra pažadina pasipriešinimą, kultūra didinga. Prievarta keisdami tapatumą, savimonę ir sąmonę atspariausiems ir veikliausiems, materialistinio sovietinio žiaurumo gaivalai grasindavo: jaunimo nelieskite, jaunimas mūsų. Skaičiuodami gyvybių aukas, dar beveik nepradėjome gilintis į genocidinį tautos mentaliteto iškreipimą. Pakeistieji šiandien skelbia, kad nėra vertybių, už kurias būtų galima kovoti, teliko pinigas ir jo darytojai. Nuo kosmopolitinio hedonizmo, vedančio į egoistų ratelius, kaip dūžtantis gyvsidabrio lašas išsilakstę ir patenkinti savo smulkiu žibėjimu, nuodingai garuojančiu į paliekamą be aukštesnės paskirties tautos sociumą, kuriame neatlaikę tikrovės savo noru iš gyvenimo kasdien pasitraukia po 4-5 mūsų seseris ar brolius.

Bernardas Brazdžionis – didis poetas, apimtas tautos jausmo, apimtas žmonių brolybės jausmo, o jo poezija – malda.

Žinodamas nepajudinamą savo geriausios kūrybos vertę ir lygį, remdamasis Šventojo Rašto dieviškąja tiesa ir meile, būdamas autoritetas ir kaip žmogus, laikysena gyvenime neveidmainiaujantis ir nepataikaujantis, o pažiūromis nesiblaškantis po etinį reliatyvumą, apsisprendė poetiškąją Dievo dovaną ir pašaukimą skirti Dievui ir Tėvynei prieš pasaulio nuodėmę. Jo poezijos dvasinis spindėjimas tautoje suprastas kiekvieno, susimąsčiusio, ko verta bus be tautos išlikimo visa pasaulio išmintis ir teisingumas, pažanga ir prasmė. XX šimtmetyje Lietuva neturi tokio kito, taip sutapusio kaip žmogus ir poetas.

Brazdžionis intelektualas, kuriam rūpėjo meno kūrinio sugestijos paslaptis ir uždavinys – kaip tautai įduoti sulydytą žodžiu visą mūsų istoriją likiminėje šimtmečio didžiojoje kryžkelėje, apie tariamai nepolitišką, besišvaistantį šiuolaikinį meną taip rašė: „Jis ranka rankon eina su neapsisprendžiančia demokratijos laisvėj išlepusia politika, kuriai pritrūko ryžtumo. Tiesa koketuoja su melu. Brutali ir despotiška jėga šokdina nuolankų ir nuolaidų žmoniškumą“.

Brazdžionio mistikos viršūnėje per triuškinantį šimtmetį tebespindi ašaros didumo 1943 metų šedevras „Viešpaties žingsniai“ su balta gėle ant uolos ir paukštele ant šakos: viena skaistumu, o kita čiulbesiu laikosi kaip virpantis džiaugsmas, kad gyvybė šventame ir galybės pilname Dievo gailestingume ištryškusi amžinai garbei.

Eilėraštį „Šaukiu aš tautą“ karo pat pradžioje atsimenu dviejų puslapių laikraštyje, kur viskas skelbta dar be pavardžių, o rinkinys „Šaukiu aš tautą“ 1941 metais pasirodė nelegaliai, be okupacinės vokiečių valdžios leidimo. Brazdžionio poezija ne tik įsilieja į kiekvieną mūsų tautos pastangą okupacijas pašalinti, bet kalba, ar laisvė be širdies bus laisvė, nes Dievas žmogaus širdyje suka mintis vardan teisingumo. Brazdžionis kaip žmogus, poetas, intelektualas yra laisvės kovotojas, savo reikšme ypač šviesus. Tokį testamentinių žodžių, kas bus su Lietuva, poetą pažinau, besimokydamas jo eilėraščius, paskui 20 metų susirašinėdamas per vandenyną, daugiau kaip dešimtmetį susitikdamas Lietuvoje, nes vienas kitu labiausiai pasitikėjome. Prasminga ir graži Brazdžionio kūryba tapusi kultūros faktu istorijoje greta Donelaičio, Baranausko, Valančiaus, Maironio, Vaižganto, o suprasti, kur yra tikroji Kūrėjo didybė ir ją išsaugoti duok, Dieve, daugiau mūsų jaunųjų širdžių.

Nepaprastas ir tikras ženklas, kad miręs paskutiniu Brazdžionis užverčia visą savo generacijos prirašytąjį šimtmečio lapą ant dviejų tūkstantmečių slenksčio. Ar atėję į šią šventovę, kur po amžių klodais mindauginės Katedros plytos prie seniausio Kristaus kryžiaus paveikslo, turime pasilikti gedulingas nuotaikas, kaip mūsų ateitį niauks pavojai, jeigu žinome, kad visais būdais, galinčiais mus sužlugdyti, galime nuo sužlugdymo gintis? Brazdžionio mirtis yra šviesi, kaip šviesus yra mūsų Dievas, jo poezija kaip didelė nusileidusios saulės pašvaistė, pro kurią matyti kitų poetų stambios žvaigždės, mus ypač sutelkia ir palieka mums aukštus vertybinius įpareigojimus. Katalikiškai krikščioniška Brazdžionio pasaulėžiūra išplitusi į visuotinį humanizmą visiems, kuriems Tėvynė reikalinga. Su amžiną atilsį, su amžina šviesa tešviečia, visada girdėsime ir poeto balsą iš tos šviesos:

Ir liks toks pat šviesus šviesaus pasaulio veidas
Ir ta pati lemtis visų, kas gimė čia.

© 2014 „XXI amžius“